Partizanai: Istorija ir dabartis

BANGOS, BANGELĖS Į KULTŪROS PAKRANTES

VYTAUTAS VOLERTAS

Kai kurie kultūriniai bruzdėjimai išeivijoje ir

Lietuvių Fronto bičiuliai

Paskaita, skaityta Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Be pranašų ir įsakymų

Baigiasi penkios dešimtys metų nuo didžio lietuvių veržimosi iš savo krašto 1944 metais. Veržėsi todėl, kad tam kraštui ir jo žmonėms šie besitrauktą asmenys buvo siekę gerovės. Už tai iš komunizmo susilaukė grėsmės laisvei ir gyvybei.

Grėsmė buvo kolosali, ką liudija nesuskaičiuojami, platūs kapinynai, išmėtyti po buvusią Sovietų Sąjungą

Po diskusijų ir vėl diskusijos. Dr. K. Ambrazaitis, Vytautas Volertas ir dr. Adolfas Damušis. Nuotr. V. Maželio.

Šis nelemtas jubiliejus, galimas dalykas, žymi ir artėjančią išeivijos gaivalingumo pabaigą, nes tą išeiviją yra užklupęs nepaprastai komplikuotas laikotarpis. Dar kelerius metus Lietuva ir išeivija klaidžios tarsi dykumoje. Mozės, jaučiančio kelią arba besitikinčio Apvaizdos nurodymų, turbūt neatsiras. Ir krūmas niekur nesuliepsnos. Ir nepasirodys lenta su įsakymais, kaip reikia lietuvių tautai gyventi. Esame sumaišyti ir patys susimaišę, šioje pasimetimo dykumoje kol kas ne pastebime jokių artimų oazių. Išei vijos atgimimui beveik neturime vilties. Nors viltyje visada randame daug džiaugsmo, bet tasai džiaugsmas dažnai uždengia tikrovę. Tautai ištikimų ir idealistų bėglių era baigiasi. Prasideda išeivijos periodas, kuriame blės entuziazmas, o darbštūs, energingi, kūrybingi ir garbingi žmonės palengva taps eiliniais svetimų kraštų gyventojais. Nei jie Lietuvai, nei Lietuva jiems daug žvilgsnių neskirs. Gal išliks tik labai maži būreliai krištolinių asmenybių, idealizmo ligonių, ieškančių lietuviškai gyvybei medikamentų. Tačiau abejotina, ar ką stebuklingo suras, ar jų atradimais Lietuva pasinaudos.

Šioje nelengvai suvokiamoje ir išeivijai nejaukioje aplinkoje pasižiūrėkime į praeitį lyg pasiteisinimo ieškodami. Šįkart prabėkime mūsų kultūrines pastangas ir pasižvalgykime, kaip ir ką krovėme.

Žvalgymasis artimos aplinkos

Kultūra visais laikais savyje turėjo ir turi nemažai įtampos, nes ją kaupia žmonės, kurie ir gimdo, ir žudo, šūkauja ir kantriai tyli. Ir save garbina... Savęs garbinimo aistra ne vieną nustumia iki vulgarumo. Tačiau ir kūryba gali būti viena iš savęs garbinimo išraiškų. Žiūrėkite, ką moku! Klausykite, ką žinau! O ką aš žinau, yra tiesa.

Mokėjimas ir žinojimas yra labai įvairūs. Šis įvairumas reiškiasi opinijomis, pasaulėžvalgomis, partijomis, skirtingomis filosofijomis. Ir ne pasaulėžvalga ar partija renkasi žmones. Pats žmogus ieško sau artimos aplinkos. Kas visko gyvenime nekenčia, kam negeras yra Dievas, velnias, tėvas, brolis, kaimynas, kam visi batai spaudžia kojas, toks saikiųjų draugijos neieško. Jis skuba prie viską neigiančių, žmonių nemėgstančių ir nelaimingų keikūnų. Kas pajuokia aplinką, svetimą ir artimą žmogų, tyčiomis vaikštinėja netoleruotinoje poelgių tvoros pusėje, toks su tolerantikais nebendrauja. Žmogus žmoguje ieško sau pasiteisinimo ir jį randa tik panašiame į save.

Skirtingi individai ir kultūroje žvalgosi savų spalvų, o prie kultūros darbų prisidedą ją permirko savomis nuotaikomis. Todėl kiekvienoje kūrybos srityje turime labai plačius spektrus, nes tai įvairių žmonių įnašai. Perėjimai iš spalvos į spalvą kartais būna švelnūs, kartais konfliktiniai.

Paskutinis penkių dešimtmečių laikotarpis lietuvių išeivijoje taip pat neišsivertė be siūlelio, kūrybą ir jos mintis skyrusio bent į dvi puses. Tas siūlelis — ne šiurkšti virvė! — buvo gaubiamas džentelmeniškos pakantos.

Politikų ir poetų laikotarpis

Pasibaigus karui ir susikūrus DP stovykloms Vokietijoje, jau 1945 metais pradėjo rodytis viešesni kultūrinio gyvenimo ženklai lietuvių tarpe. Pavojai gyvybei buvo praėję, duonai dirbti nereikėjo, nes darbui nebuvo galimybių ir jokio tikslo. Mažus, ūgtelėjusius ir pagyvenusius nuo bado gynė tarptautinių organizacijų maisto davinėliai. Liko tik sėdinėti, akimis vedžioti praeivius, kiek papolitikuoti, kiek apkalbinėti ir laukti kažkokio stebuklo. Tačiau kai kurie atsiskyrėliai slampinėjo pasieniais ir kūrė eilėraščius. Atsirado didelė gausa poetų, nes poezijai nereikėjo daug popieriaus, rašymui stalelio, o įkvėpimas — tėvynės ilgesys — smaugė ne tik poetus, bet ir spekuliantus. Apie prarastus namus neeiliavo tik negeros sąžinės ir jokių namų niekados neturėję tipai.

Stovyklose ėmė rodytis biuleteniai, žiniaraščiai, net laikraštėliai, skirti vidaus reikalams, nes tarpstovyklinis ryšys kol kas neegzistavo. Neveikė paštas, nebuvo kitokių spaudos plitimui tinkamų kelių. Grobstėme primityviausius spaudos darbus, labai dažnai net be lietuviškų ženklų. Bet jau rudeniop ėmė plisti gausi įvairių vardų periodinė spauda, nes sunaikinta pokario Vokietija pradėjo alsuoti, atsirado šioks toks tarpmiestinis susisiekimas. Iš Augsburgo atkeliaudavo Žiburiai, gimę 1945.10.05. Tai savaitraštis, greitai patraukęs gausą skaitytojų. Santūrus, visiems atidarąs, gausiai iliustruotas. Žiburiai subūrė daug ir įvairių sričių talkininkų. Jie reprezentavo krikščioniškas-katalikiškas nuotaikas, nors bendradarbių tarpe buvo įvairių pažiūrų asmenų. (Leido ir redagavo J. Vaidelys ir J. Vitėnas.) Skaitytojų ir bendradarbių gausą lėmė rimtas redakcijos požiūris į kasdienos įvykius ir į visą tuolaikinio gyvenimo aplinką.

Nuo 1946.02.19 iš Memmingeno sklido Mintis, leidžiama ir redaguojama liberališkesnių tautininkų (red. ir leidėjas J. Vasaitis), vėliau gerokai į kairę nusižiūrėjusi. Mintis buvo karštesnė, staigesnė ir daugiau linkusi į ginčus.

Mano manymu, šie du laikraščiai, nors leidėjai ir redaktoriai gal neplanavo, ėmė poliarizuoti lietuvių DP kultūrinį gyvenimą. Tai buvo turbūt pradžia ilgo proceso, kuris šiandien, po kelių dešimtmečių, yra sustojęs ties „katalikais” ir „akiratininkais”. Apie šiuos du sparnus balansuojasi visi kultūriniai spiečiai. Todėl iš didelės periodinės spaudos, DP stovyklų metu ėjusios, ir teminiu tik šiuos du vardus. Pirmoji visuomenės grupė šiandien atstovauja dešinės ir vidurio nuotaikas, antroji yra panaši į amerikiečius liberalus, nesipriešinančius marksizmo koketavimui.

Tai didokų prieštaravimų chemija. Tačiau pabrėžtina, kad tarp „katalikų” ir „akiratininkų”, pagal subrendusios visuomenės tradicijas, karšto karo ir mirtinų aukų nėra. Būtų galima tarti, kad egzistuojanti įtampa žada artėti prie taikos, kurios laimėjimai visada pralenkia karo laimėjimus. Taikingo darbo pavyzdžiu yra Lietuvių enciklopedija, beveik stebuklas, kurios redakcijoje dirbo, bendravo ir bendradarbiavo, leidėjui Juozui Kapočiui administruojant, įvairių nusiteikimų ir charakterių žmonės.

Grįžkime vėl į DP stovyklų gyvenimą, į politikų ir poetų laikus. Prieš jauniausius literatus tada nelauktai iškilo reakcija, kurią būtų galima pavadinti „profesionalų siena”. Lietuvoje pripažinti kūrėjai reiškė nepasitenkinimą, kad poeto, rašytojo ir panašūs epitetai buvo lipdomi prie anksčiau negirdėtų pavardžių. Ėmė ryškėti nepasitenkinimas „grafomanais”, palietęs ir vieną kitą žinomą pavardę, bet ypač nugąsdinęs kūrybiškai pajėgius jaunuolius, bijančius pašaipos. Subruzdimas prieš nerūpestingumą kūryboje susikoncentravo nelauktoje vietoje.

Nuertingene, Vokietijoje, 1946 metais liepos mėnesį pasirodė pirmasis Tremtinių mokyklos žurnalo numeris, redaguojamas drąsuolio Anatolijaus Kairio, mokytojo, buvusio progimnazijos direktoriaus, šio žurnalo plačiame knygų apžvalgos ir recenzijų skyriuje būdavo nuodugniai aptariami nauji leidiniai. Kadangi spausdinimas, gavus leidimą popieriui, tada mažai kainavo, spausdino visi ir viską. Tremtinių mokykloje recenzijos, slapyvardžiais pasirašytos, vartojo griežtoką kalbą, ypač poeziją aptariant. Papyko ne vienas poetas. Gerai žinoma, kad už slapyvardžių tūnojo dešinieji kultūrininkai, tačiau tų slapyvardžių redaktorius niekam neatidengė. Bet galima paminėti svarbiausius žurnalo bendradarbius: dr. A. Maceina, dr. A. Ramūnas, P. Maldeikis, dr. Z. Danilevičius, dr. J. Girnius, dr. A. Damušis, dr. A. Šešplaukis, St. Barzdukas, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Grinius, J. Andrius ir kiti. Taigi šių bendradarbių tarpe turėjo būti sugebančių recenzuoti.

Tada savo kraštą, artimuosius ir gal ateitį praradusių žmonių, ypač jaunesniųjų kūrėjų, tematikoje kaupėsi patriotizmas. Kritikai, aptardami silpnesnius darbus, primesdavo temų skurdumą. Įsismaginta patriotizmą kūryboje laikyti neigiamybe. Dėl to nuvertintas B. Brazdžionis, kiti žinomi poetai. (Aišku, šios pastangos B. Brazdžioniui nieko nepakenkė.) Čia ypač įsismagino į viršūnes lipanti jaunesnė karta, besijautusi Brazdžionio šešėlio užtemdyta. Buvo užpultas St. Santvaras dėl jo „Laivų palaužtom burėm”.

Šis įkarštis privertė į kūrybą kreipti daugiau dėmesio — autoriai ir leidėjai pradėjo stebėti, ką jau galima skelbti, kas dar reikalauja rimto darbo. Tačiau patriotizmas išeivijos kūryboje iki šiandien nėra priimtinas atviromis širdimis. Kita pašaipių vertinimų abejotina nauda — atbaidymas nuo kūrybos vieno kito nemažai žadėjusio talento, pvz., Pauliaus Stelingio.

Nors Tremtinių mokykloje daugiausia bendradarbiavo katalikiškų nuotaikų žmonės, griežtai linijai pritarė ir kairesnieji, ypač patriotizmo temų inkvizicijai. Internacionalistai, pasaulio visuomenę laiką aukščiau tautos ir gal net šeimos, neprieštaravo, kad kažkokiems rūpintojėlio, rugių gubų, senosios Lietuvos istorijos gerbėjams truputį pastukseno per galvą. Tačiau tarp kairesnių ir dešiniųjų rimtas skyrimasis pasireiškė po Vinco Ramono ,,Kryžių" pasirodymo. Šis romanas turbūt įtikino, kad dar nebuvo pribrendęs laikas kaimynui leisti skirtingiau galvoti. Nuomonės buvo laikomos visiems galiojančiomis taisyklėmis, t.y., mano nuomonė buvo privali ir kitiems.

Naujos šalys, sena tradicija

Išsikrausčius iš dykaduoniškų DP stovyklų į normalesnį gyvenimą žadėjusias šalis, kuriose reikėjo ir inteligentiškų indų plovėjų, ir dorų įstaigų šlavikų, ir kantrių plieno lydytojų, greitai pasireiškė ankstenis pomėgis — sudrausminti nepriaugas ir nepaklusniuosius. Amerikoje (JAV) atgijo kieto kūrybos vertinimo tradicija. Rodosi, 1956 m. iš Bostono atriedėjo manifestas, pasisakąs prieš kultūrinį nuosmukį, ypač prieš kiekvieno pasireiškimo ištisai teigiamus vertinimus. Manifestą organizavo Juozas Girnius, skubiai rankiojęs parašus po tuo ūžaujančiu dokumentu. Pasirašė apie 30 įvairių sričių ir įvairių pasaulėžvalgų žinomų ir vos girdimų kūrėjų bei mokslo darbuotojų.

Manifesto neužteko. Tarsi savo žodį antspauduodamas darbu, dr. J. Girnius prikalbino Lietuvių Enciklopedijos leidėją J. Kapočių skirti premiją literatūrai. Tai buvo protestas prieš Lietuvių rašytojų draugiją, kuri, esą, tąmet sava premija atžymėjo netinkamą knygą. Tariama priežastis — Draugijos pirmininkas buvo apdovanotos autorės vyras. Enciklopedijos leidykla Girniaus ir jo sudarytos komisijos įtaigojimu premiją skyrė Mariui Katiliškiui už romaną ,,Miškais ateina ruduo".

Manifestas ir skubiai atsiradusi premija supūtė audrelę. Tačiau į kūrybą imta žvelgti atsargiau. Ir šiandien niekas netvirtina, kad manifestas buvęs žalingas, tačiau yra manančių, kad jo gal nereikėję. Kaip tik tuo metu, į JAV atsikėlus naujiems žmonėms, lietuvių kultūrinis gyvenimas sparčiau kilęs. O manifesto griežtas kultūros darbuotojų ir kūrėjų skirstymas į „profesionalus" ir beveik nusikaltėlius gal suardęs damą. Nors talentai negali tylėti, bet jų tarpe yra ir tokių, kuriems pabarbenimas mietu į galvą iškrato sugebėjimus.

Pasikeitęs rezistencijos pobūdis

Dalis Tremtinių mokyklos bendradarbių ir po kultūrinį nuosmukį smerkiančiu manifestu pasirašiušiųjų yra rišęsi su Lietuvių Aktyvistų Frontu (LAF), vėliau su Lietuvių Frontu (LF), o po emigracijos iš Vokietijos laikosi su Lietuvių Fronto Bičiuliais (LFB), kuriuos subūrė ankstesni LF nariai. (Šis sąjūdis, LFB, įprastiniai yra vadinamas „frontininkais", o tame varde galima nugirsti ir pagarbos, ir pagiežos, ir pajuokos; priklauso nuo skirtingai vertinamų darbų, pastangų ir poelgių.). Tai žmonės, visą laiką buvę aktyvūs rezistencijose prieš Lietuvos okupacijas. Po Juozo Lukšos-Daumanto ir Julijono Būtėno tragiškų, bet reikšmingų aukų, su kuriomis LFB aktyviai siejosi, įsitikinta, kad Vakarai komunizmo smurtui pagaliau gėdingai davė kelią ir fizinis pasipriešinimas gal kuriam laikui, gal visados tapo betikslis. Tada į kultūrinius poligonus persikėlė dar daugiau energijos. Rezistencija pakeitė savo rūbą, bet liko jaučiama ir pastebima visuose LFB darbuose.

Prie LFB leidžiamo Į laisvę žurnalo buvo įsteigtas Į Laisvę Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. Jo pajamas sudarė LFB aukos, gal kiek prisidedant ir su „frontininkais" nesibičiuliaujantiems asmenims, bet įvertinusiems šio fondo tikslą. Į Laisvę Fondas iki šiol išleido apie 30 knygų, kurių dauguma svarsto tautos aukų prasmę ir tautinę ištvermę. (Pvz., „Lietuva sovietų okupacijoje", „Partizanai", „Tauta ir tautinė ištikimybė", „Vienų vieni" ir pan.) Vėl atbundant nepriklausomai mūsų valstybei, šis fondas Lietuvoje sukūrė savo filialą, kurio tikslai turėtų linkti pilnutinės demokratijos studijų ir knygų leidybos pusėn. Pastarąja kryptimi jau kiek nukeliauta: naujai ar pakartotinai Lietuvoje paskelbtos šešios knygos.

Lietuvon tiesiamas dar vienas kelias: keliolika LF bičiulių su Mykolu Morkūnu, Čikagoje išgarsėjusiu spaustuvininku, sudarė akcinę bendrovę ir į Kauną perkėlė dalį jo spausdinimo mašinų. Planuojama šią įmonę išauginti į vertą spaudos centrą, nepančiojamą Lietuvoje dar iki šiandien besišlaistančių komunistinių nuotaikų.

Jei norėtume paliesti individualius LF bičiulių darbus, tektų ruošti ilgą sąrašą, neturint nuovokos kur jį pradėti ir baigti. Kaip išvardinti, pvz., Antano Maceinos, Jono Griniaus, Juozo Girniaus, Stasio Ylos, Juozo Brazaičio, Zenono Ivinskio, Stasio Barzduko, Vytauto Vaitiekūno, Antano Klimo, Vytauto Vardžio, Adolfo Damušio, Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Pauliaus Jurkaus, Leonardo Žitkevičiaus, Alės Rūtos, Julijos Švabaitės, Česlovo Grincevičiaus, Aloyzo Barono, Anatolijaus Kairio, Antano Musteikio, Alfonso Šešplaukio ir daugelio kitų įnašus? O kur kultūros dirvos paruošimo rūpesčiai? Damušių šeima ir kun. Viktoras Dabušis negailėjo šimto prakaitų „Dainavos" stovyklos įkūrimui ir jos įtvirtinimui. Antano Razmos kantrybė ir užsispyrimas, metant pirmą Lietuvių Fondo mintį ir vėliau ją vystant su talka eilės kitų nusiteikimų inteligentų, turi retai panašių pavyzdžių. Neminime sričių, kurios mažiau liečiasi su raštu (pvz., specialistai medicinoje ir inžinerijoje kaip architektas E. Arbas), kad nesudarytume enciklopedinio vaizdo. Individualūs LFB įnašai XX a. antros pusės lietuvių kultūrai yra masyvūs. Be jų liktų tik neišpildyti rėmai. Šio sąjūdžio asmenų pasišventimas pažangai, tiesai ir šviesai, jų požiūris į žmogaus paskirtį dirsių neaugino. Atnešė neginčytinai švarų derlių.

Periodika

Keitimasis mintimis, žinių plitimas apie laimėjimus ir nesėkmes, vieši pritarimai arba suabejojimai kokio nors žygio verte skatina žmoniją nesnūduriuoti ir kažko ieškoti. Susižinojimas yra svarbus kelias pažangon, o periodinė spauda — viena iš kelionės priemonių. Sakoma, kad prezidentas valstybę tvarko tik kelerius metus, žurnalizmas joje viešpatauja visada.

Periodika buvo ir liko labai svarbi kiekvienos išeivijos gyvenime. Ji suriša išsibarsčiusius vienos tautos žmones, naikina vienišumo jausmą, drąsina nepasiduoti aplinkos poveikiams. Todėl darbas išeivių periodikoje, labai mažai arba visiškai neatlyginamas, yra svarbi auka.

Amerikos lietuvių tarpe buvusių gausių laikraščių vertę stipriai pakėlė naujoji imigracija po Antrojo pasaulinio karo. Kun. Pranas Garšva, Aloyzas Baronas, Česlovas Grincevičius, jau tenai radę J. Prunskį ir L. Šimutį, įsijungė į Draugo redakciją ir ilgą laiką buvo šio laikraščio pagrindiniais šulais.

(Dabar ten šeimininkauja Danutė Bindokienė.) Kazys Bradūnas per kelis dešimtmečius Draugo kultūriniame priede, jį redaguodamas, atkakliai gynė kūrybos vertę ir pabardavo tuos, kurie kūrybos vertinimuose nužemindavo reikalavimus. Juozas Brazaitis su kun. Viktoru Dabušiu stengėsi Darbininko naudai, o vėliau, šį sunkų rūpestį perdavė tėv. Kornelijui Bučmiui, Pauliui Jurkui, Leonardui Žitkevičiui. Juozas Girnius ir tėv. Leonardas Andriekus Aiduose davė pavyzdį, kaip suprantama kalba ir įdomiomis temomis galima prabilti apie kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. LFB nuosavas Į laisvę žurnalas, turėjęs daug redaktorių, o paskutiniuosius kelerius metus rūpestingai redaguojamas Juozo Baužio, politiniam ir visuomeniniam gyvenimui skiria rimtą dėmesį ir neeksperimentuoja nei su marksizmo, nei su kitokių radikalų šiais laikais peršamomis mintimis. Šis žurnalas gina demokratines žmogaus teises nuo jas varžančių arba iškraipančių. Bronius Nainys daug metų velka Pasaulio lietuvio beveik į baudžiavą panašų jungą. Ateities žurnalo redagavime pynėsi labai daug bičiuliškų rankų. Balys Raugas kelerius metus redagavo Karį.

Su krikščioniškos krypties ir bendrinio pobūdžio minėtų laikraščių bei žurnalų redagavimu rišęsi ir besirišą žmonės yra iš vadinamo ,,frontininkų" būrio. Tačiau periodinė spauda iš redaktorių mažiausiai reikalauja dinamiškumo ir visiškai užtemdo jų pačių būdo bruožus. Spalvą spaudai duoda aktyvieji žurnalistai, o redaktoriaus sosto ir garbės jie alergiškai bijo, nors ne visada — ypač išeivijoje — išvengia. Vladas Būtėnas, tarp Čikagos lietuvių suradęs du horizontus ir juos apšvietęs vaivorykštės įvairumu, yra teigiamai neramaus žurnalisto tipas. Darbštus, akylus ir neatlaidus Juozas Kojelis (yra buvęs Į laisvę redaktorius) greitai pastebi problemas, mūsų aplinkoje bandančias sukti lizdus, ir jas atidengia viešumai. Vacys Rociūnas (yra buvęs Augsburgo Žiburių redakcijos narys) ramiai seka artimesnę ir tolimesnę aplinką, ištisus dešimtmečius savo įspūdžiais apie ją dalindamasis su skaitytojais. Lietuvos okupacijos skriaudas mūsų ir anglų spaudoje, pats dėl tų skriaudų giliai pergyvendamas, gvildendavo Leonardas Valiukas. Akademinio žurnalo anglų kalba Lituanus vienas iš pradininkų ir redaktorių buvo Vytautas Vygantas, o šio svarbaus leidinio atskirus numerius iki dabar redaguoja Antanas Klimas. Išeivijos lietuvių gydytojų žurnalą Mediciną kurį laiką redaguoja dr. Vaclovas Šaulys.

Kas yra, ne kas atrodo esą

Tiksliai nustatyti daiktų bei darbų vertę gali tik didelę dovaną turį talentai ir ypač tada, kai jiems į pagalbą ateina laikas. Vertė yra tai, kas yra, o ne tai, kas atrodo esą. Nors sakoma, kad savęs nevertinančio asmens ir kiti nemato, tačiau išsireiškimai „mes — kultūrininkai", „mes — intelektualai” yra tušti, bereikšmiai, jei tie „kultūrininkai" ir „intelektualai" mažai ką parodo. Vertinimas turi prasmę tik tada, kai yra matoma ir žinoma, kas vertinama. Štai kodėl bandoma kai ką priminti iš LFB darbų kultūros srityje, ne kokius stebuklus ar stebukladarius išvardinant, bet tik pastangas išryškinant. Kultūros sąvoka apima visą gyvenimą, tad ir susipažinimas su geros valios siekiais, darbais bei vaisiais taip pat yra kultūros dalis.

Čia paminėti tik tie LFB kūrybiniai bandymai ir laimėjimai, kurie rišasi su raštu. Neliesti liko dailė, liaudies menas, šokis, muzika. Visose srityse daug lemia paskata, aplinkos sudarymas ir finansinė pagalba. Ragintojai, skatintojai, rėmėjai, visi „užscenio" darbuotojai yra mažiausiai regimi, nors be jų stigtų darbams platformos. LFB turi dr. Juozą Kazicką, dr. Petrą Kisielių, dr. Kazį Ambrazaitį, dr. Zigmą Brinkį, dr. Rožę Šomkaitę ir daugybę kitų asmenų, kultūrinio darbo pastangose vienaip ar antraip, daugiau ar mažiau dalyvaujančių. Daugelio pagalba yra didelė pagalba.