Sovietinės melodijos ir STAGNACIJA LIETUVOJE

JONAS PABEDINSKAS

1993 m. Lietuviškų studijų savaitėje rugpjūčio 7 d. Dainavoje, simpoziumo „Išeivijos pareigos Lietuvai" metu skaitytas pranešimas.

Dešimtmečiais lietuviškoji išeivija ne tik jautė pareigą aukotis dėl Lietuvos, bet nemaža jos dalis konkrečiai ir prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo, supažindindama Vakarų pasaulį su sovietine priespauda. Daugelis tai darė vien iš pareigos jausmo Lietuvai. Reikėjo atlikti pareigą savo tautai, savajam kraštui, apskritai saviesiems. Tiesa, buvo mūsų tarpe ir tokių, kurie tai darė labiau norėdami užsitarnauti kitų pagarbą, arba tokių, kuriems buvo įdomu dirbti visuomeninį darbą, nepasisekus iškilti savoje profesijoje.

Ir šiuo metu yra išeivių, kurie dar „visuomeninkauja" Lietuvoje ir užsieniuose. Jie sutaria su nieko konkretaus nenuveikiančiais Lietuvos biurokratais, — ar tai universitetuose, ar valdžioje, ar pramonėje, ar visokiose organizacijose. Jie randa bendrą kalbą studijų savaitėse, konferencijose, apsilankymuose ir pasikalbėjimuose. Visa tai vardan pagalbos Lietuvai. Tačiau iš tos skubios ir neapgalvotos veiklos konkrečių rezultatų nesimato. Asmenys, kurie savo tikru ir konkrečiu darbu nori ką nors Lietuvoje pradėti ir pasiekti, dažnai susiduria su nepaprastai didelėmis kliūtimis.

1993 Dainavoje. Iš k. — Stasys Dargis, Jūratė Pečiūrienė, Edmundas Lenkauskas, Kazys Ambrazaitis, Jonas Pabedinskas, Paulius Jurkus, Antanas Razma, Juozas Baužys, Zigmas Brinkis. Nuotr. V. Maželio.

Stebint ir vertinant išeivijos ir nepriklausomos Lietuvos lietuvių tarpusavio santykius, prisimena amerikiečių išsireiškimas: ,,It takes two to tango" — lietuviškai: norint šokti tango, reikia dviejų partnerių. Dar net būtų galima pridėti, kad beveik neįmanoma šokti su klausos neturinčiu arba visai kurčiu. Čia ir yra visa problema — tiek išeiviams, tiek ir vilniečiams. Antra vertus, kurie ir turi klausą, ne visada tą patį girdi. Tad bendras šokis taip ir nesiseka, nes girdima skirtinga muzika. Lietuvoje yra dar pasilikusios sovietinės melodijos visame viešosios tvarkos gyvenime. Tiesa, kartais pasigirsta jau ir vakarietiško nusiteikimo gaidos, bet jas dar mažai kas tenori įvertinti. Kitaip atsitiko, pvz., Estijos ekonominėje politikoje, kuri šiuo metu yra laikoma kaip pasaulinis krašto ūkio reformos modelis. Žinovų nuomone, jie to pasiekė priimdami ekspertų patarimus.

Žinoma, vykstantieji į Lietuvą išeivijos lietuviai nevienodai mato ir supranta savo užduotį, kaip geriausiai galima Lietuvai pagelbėti. Be abejo, tai priklauso ir nuo asmeniškos patirties. Yra ir tokių, kurie, vedami patriotinio jausmo, jaučia lyg kažkokią pareigą savo tautiečius tik glostyti ir girti. Tuo tarpu išeivijos pareiga turėtų būti visada sakyti tiesą, objektyviai lyginti mūsų kraštą su kitais, pasiūlyti konkrečius, vakarietiškus veiklos būdus. Daugeliu atveju išeiviai bus tiek Lietuvai naudingi, kiek jie sugebės pasiūlyti savo skirtingą patirtį ir žinias. Kitaip jie Lietuvai nebus naudingi, nebent tik siųsdami ten pinigus. Reikia pastebėti, kad Lietuvoje iš išeivijos, neskaitant jos pinigų, mažai ko ir norima bei priimama. Tiesa, dažnai girdimi kvietimai bendradarbiauti, pasikeisti idėjomis, išklausyti paskaitų, atvažiuoti, pasirašyti net sutartis. Tačiau po to viso labai mažai kas pasikeičia ar prasideda.

Didesnį dėmesį turėtume atkreipti į tautai kenkiančią ir ją skandinančią ekonominę stagnaciją. Lygiai taip pat turime pastebėti ir kiekvieną dvasinį bei ekonominį laimėjimą. Jais reikia džiaugtis ir juos kiekviena proga iškelti kaip pavyzdžius. Bet svarbiausia nepasiduoti galvojimui, jog mes iš tiesų neturime nieko duoti išskyrus pinigus. Mūsų svarbi pareiga — remti Lietuvoje tuos žmones, kurie skatina ir pradeda persiorganizuoti visose srityse, kur tokio persiorganizavimo būtinai reikia.

Jau kelinti metai kaip Vakarai nuoširdžiai ir rimtai Lietuvai aiškina, kad ekonominiam lygiui pakelti būtini tam tikri ūkinės politikos pakeitimai iš pat pagrindų. Deja, to dar nesuprato nei Lietuvos dešinė, nei kairė. Yra kartais puikių Lietuvos iškiliųjų ekonomistų pasisakymų dėl reikiamų reformų, bet nei partijos, nei seimas, nei vyriausybė dėl politinių motyvų neparodo ryžto ir per mažai ką darė bei daro, kad mūsų kraštas pajudėtų progreso kryptimi. Dešinieji parodė daug drąsos pradėdami vykdyti privatizaciją, bet be tolimesnių teigiamų žingsnių jis vis neduoda reikiamų rezultatų. Žinome, kad visose Lietuvos gyvenimo srityse yra daug išsimokslinusių ir gudrių žmonių. Pasigirsta ir šviesių pasisakymų bei straipsnių spaudoje. Vienas toks pavyzdys — tai Š.m. gegužės mėn. Krikščionių Demokratų paskelbta vakarietiškai skambanti deklaracija.

Tačiau vis dar nesimato jokio persiorientavimo valdžios sluoksniuose. Argi nejuokinga, kai su pasididžiavimu dabartinė vyriausybė giriasi, kad Lietuvoje tesą vos 2,5% bedarbių. Juk tik politiniais sumetimais arba iš visiško naivumo galima tokiu nerealiu procentu girtis, nematant ar nenorint skelbti, kad beveik visoje krašto pramonėje yra daugybė asmenų, kurie nieko produktingo nedirba ir neatlieka, tačiau gauna algas.

Reikia ir vėl priminti neseniai Česlovo Stankevičiaus pasakytus žodžius, kad ,,tauta išėjo iš kameros, bet ne iš kalėjimo kiemo". Dėl buvusiųjų komunistų vedamos politikos ir Maskvos pavojaus mes dar gyvename pavojingoje kalėjimo aplinkoje. Be šio beveik fizinio pavojaus mūsų tautai, manau, tebesame dar ir protinio kalėjimo kieme, apsuptame seno galvojimo išmūrytų sienų, kuriame ratu tebevaikšto ir dešinieji, ir kairieji. Prof. Vytautas Vardys, neseniai kalbėdamas Detroite įvykusioje Lietuvių Bendruomenės konferencijoje, davė daug pavyzdžių, kiek Lietuvai trūksta politinės kultūros. Reikėtų pridėti, kad trūksta ir ekonominio planavimo kultūros. Užtat išeivių svarbiausia pareiga ir būtų savo bendradarbiavimu, savo vakarietiškomis mintimis pagelbėti tautai išeiti iš senosios galvosenos sienų apsupto kalėjimo kiemo.