HITLERIO-STALINO SUOKALBIS IR OKUPACIJOS NEPRIPAŽINIMO POLITIKA

BRONIUS NAINYS

Paskaita, 1989 metų pabaigoje skaityta Čikagoje, Balzeko muziejaus vakaronėje.

Penkiasdešimt metų stalčiuose pragulėjusi, beveik užmiršta, didesnio dėmesio nesukėlusi net ir tuojau po karo, kai ji buvo surasta ir 1948 metais amerikiečių, vokiečių ir anglų kalbomis paskelbta (kartu su gausybe kitų dokumentų), Sovietų Sąjungos — Vokietijos Reicho nepuolimo sutartis staiga pasklido po pasaulį. Visos susižinojimo priemonės — spauda, televizija, radijas — visame pasaulyje pradėjo ją skelbti, aptarti, gvildenti, nagrinėti, lyg kokį niekada nežinomą dalyką. Tokių ir panašių nepuolimo bei savitarpinės pagalbos sutarčių juk yra daugybė. Daug jų sukėlė ir karus, tačiau po pasaulį dar nė viena taip garsiai neskambėjo. Įdomiausia, kad ne tuo metu, kai ji buvo pasirašyta ir paskelbta, bet net po 50 metų. Kur čia yra priežastis? Įdomu, ar ji dabar irgi tokia garsi būtų, jeigu nebūtų tų slaptųjų priedų, vadinamų protokolų, kuriais visiškai slaptai (bent iki šiol nėra aišku, ar bet kokia žvalgyba apie tai žinojo) Hitleris su Stalinu pasidalino Pabaltijo valstybių ir Lenkijos teritorijomis. Teisybė turbūt ir yra tokia, kad ne pati nepuolimo sutartis, bet tie slaptieji protokolai po penkiasdešimt metų atkreipė pasaulio dėmesį.

Bet ir tai ne kokia jau didelė naujiena. Juk tokių pasidalinimų yra buvę ir anksčiau, net ir toje pačioje vietoje, kai aštuoniolikto amžiaus pabaigoje daug metų buvusi tvirta Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo dalinama net tris kartus. Ir partneriai buvo beveik tie patys. Skirtumas buvo gal tik toks, kad dalinamasi buvo viešai, be jokių slaptų dokumentų, ir toks dalinimasis feodalizmo laikais, kai valdovai buvo laikomi ir savų karalysčių savininkai, buvo lyg ir natūralus reiškinys. Tačiau dabar sudemokratėjusiai ir labai garsiai humaniškumą skelbiančiai civilizuoto pasaulio daliai į tokius veiksmus visiškai atgręžti nugarą gal ir nepatogu, ypač kai su tuo pasidalinimu yra tapatinama Antrojo pasaulinio karo pradžia.

Bet ir čia dar nebūtina aplinkybė, reikalaujanti kelti viešumon prieš pusę šimtmečio surašytus ir labai greitai užkastus dokumentus. Karo pradžios 50 metų sukaktis gal tik būtų buvusi kukliai prisiminta spaudos puslapiuose, jeigu iš visiškos nežinios staiga nebūtų išdygęs toks fenomenas Gorbačiovas, kuris pasaulio politikos labirintuose dar vis tebėra didele mįsle. Be didelių įrodinėjimų galima teigti, kad tie slaptieji dokumentai nebūtų pasaulyje pagarsėję, jeigu Kremliuje dar tebesėdėtų Brežnevas, Černenka ar Kosyginas. Ir dar — tuos dokumentus išgarsino ne kokios didžiosios pasaulio galybės, tuos slaptus protokolus pasirašiusios, bet mažos, Šių protokolų nepaprastai nuskriaustos ir beveik pasaulio užmirštos Pabaltijo tautos, šiuo metu nepriskaičiuojančios nė pilnų aštuonių milijonų žmonių.

Įdomu dabar panagrinėti, ką tas visas subangavimas gali reikšti Pabaltijo tautų siekiam atgauti savo nepriklausomybes. Ar tie dokumentai yra šio galutinio tikslo faktorius — pagrindinis, dalinis, ar gal neesminis?

Spekuliuoti pradėkime sakydami, kaip ir pats Gorbačiovas dar neseniai sakė, kad tų slaptųjų protokolų iš viso nėra, Maskvoje niekas jų neranda. Kokia Lietuvos padėtis būtų tokiu atveju, jeigu nei ta nepuolimo sutartis, nei tie šlap10 tieji protokolai nebūtų pasirašyti? Ar dėl to Antrasis pasaulinis karas nebūtų įvykęs? Tikriausiai niekas šiandien nedrįstų teigti, kad jeigu Stalinas su Hitleriu nebūtų tos nepuolimo sutarties pasirašę, karo nebūtų buvę. Turbūt kiekvienam aišku, kad Hitlerio-Stalino suokalbio buvimas ar nebuvimas karui pradėti jokios įtakos neturėjo. Kaip neturėjo įtakos į karo pradžią, taip neturėjo jos nei į karo eigą, nei į karo pabaigą. Žinoma, galėjo keisti laikiną Pabaltijo valstybių padėtį, ypač Lietuvos, kuri, jau ir tą sutartį pasirašius, buvo kalbinama sukti kitu keliu, bet karo pabaigoje, Vokietijai jį pralaimėjus, mes vistiek būtume atsidūrę sovietų globoje. Tik savo nepriklausomybėms siekti šiandien mes neturėtumėm tokio kozirio, kokį turime dabar: tuos slaptuosius protokolus, jeigu iš tikrųjų jie yra koziris.

Yra verta paspekuliuoti ir dar apie vieną atvejį, gerokai priklausiusį ir nuo mūsų pačių, nuo tuometinės Lietuvos vyriausybės, turėjusios progą pasielgti visiškai kitaip, negu kad ji elgėsi.

Klauskime, kodėl Hitleris, pasirašydamas su Stalinu nepuolimo sutartį ir tuos slaptus protokolus, iš pradžios Lietuvą pasiliko savo įtakos sferoje, o paskui labai lengvai ją atidavė Stalinui. Kodėl staiga toks nuomonės pasikeitimas? Reikia manyti, kad tokiam jo elgesiui buvo rimta priežastis: savo pusei Hitleris ieškojo, nors ir tokio menko kaip Lietuva, partnerio. Iš karto karui prieš Lenkiją, pasinaudodami mūsų ginču dėl

Vilniaus, naciai tikėjosi Lietuvą lengvai atsivilioti, o paskui ir karui prieš Sovietų Sąjungą, taip pat kaip Suomiją. Nedidelės tos mūsų jėgos, bet koks 10 ar net 15 gerai ginkluotų lietuvių divizijų vokiečiams būtų labai pravertę. Kai kurie tuometiniai vokiečių ėjimai liudija, kad tokių ketinimų buvo. Pirmiausia — sudarant nepuolimo sutartį, pasilaikymas sau Lietuvos. Sutartis buvo pasirašyta rugpjūčio 23, karą su Lenkija Vokietija pradėjo rugsėjo 1. Apie tą laikotarpį tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys taip rašo:

„...Lietuvos padėtis kariaujančių šalių sparne pasidarė itin grasi ir kebli. Lietuva paskelbė laikysiantis tame kare neutraliteto. Jam ginti jinai karo pradžioje įvykdė dalinę mobilizaciją. Viliodama Vilniumi, Vokietija bando įtraukti Lietuvą į karą prieš Lenkiją — apie 10 rugsėjo siūlė Lietuvai, kad toji su savo kariuomene žygiuotų užimti Vilnių ir žada tą žygį paremti..."

Kaip žinome Lietuva to pasiūlymo nepriėmė. Ministras Urbšys tuose pačiuose savo prisiminimuose (psl. 60-61) užsimena ir kitą atvejį:

„Kiek vėliau Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribbentropas kviečia Lietuvos užsienio reikalų ministrą į slaptą susitikimą su juo kažkur apie Dancigą, bene vyriausioje Vokietijos karo būstinėje..."

Lietuvos vyriausybė sutiko siųsti ten savo ministrą, bet tik su sąlyga, kad būtų painformuota Maskva. Toks viešumas Ribbentropui buvo nepriimtinas, ir daugiau apie tai Lietuvos vyriausybė nebegirdėjo.

Maždaug savaitei praėjus nuo to pasiūlymo, rugsėjo 28, kitu slaptu protokolu, Hitleris Lietuvą perleido Stalinui. Kas būtų atsitikę, jeigu Lietuvos vyriausybė būtų tuo Vokietijos siūlomu keliu pasukusi? Aišku, kad eventualiai karo pabaigoje ji būtų buvusi sovietų okupuota, bet jau kaip kariaujanti priešo šalis. O ko gero, gal dar ir nebūtų buvusi okupuota, nes Feldmaršalo Shoerner daliniai Latvijoje išsilaikė iki pat kapituliacijos. Ar tuo metu JAV prezidentas Trumanas, kaip pripažįstantis Lietuvą suverenine valstybe, nebūtų galėjęs išsiderėti iš rusų ją palikti Suomijos padėty. Kas žino?

1988 metų vasarą Lietuvoje buvo pradėta akcija panaikinti Molotovo-Ribbentropo paktą. Prie Vilniaus katedros jaunimas renka parašus peticijai. Nuotr. A. Ambrozaitytės.

Lietuvos vyriausybei buvo ir dar viena proga: pasipriešinti sovietų okupacijai 1940 birželio 15. Bet čia jau gal ir sunkesnis atvejis. Pasipriešinimas turėjo prasidėti nuo įgulų neįsileidimo — jų neįsileidimas jau reikalavo bendro visų Pabaltijo tautų pasipriešinimo. Ar tai buvo įmanoma — sunku pasakyti. Aišku tik tiek, kad vienoms Pabaltijo valstybėms, nors ir kartu kovojančioms, atsilaikyti prieš Sovietų Sąjungą nebūtų buvę įmanoma. O Vokietija, užsiėmusi karu Vakaruose ir Balkanuose, dar nebūtų galėjusi savo sutarties sulaužyti ir kartu su pabaltiečiais prieš Maskvą atsisukti. Kovodami vieni, gal ir būtume susilaukę moralinės paramos, bet vistiek būtume tapę okupuoti, nors ir parodę pasauliui, kad savo laisvę norėjome ginti. Tik okupuotų padėtis gal būtų buvusi kitokia. Okupacijai nusikratyti turėtume tą patį kozirį — slaptuosius protokolus, o sovietai negalėtų dabar tvirtinti, jog mes patys savo noru įstojome į Sovietų Sąjungą, kaip tai bando teigti Gorbačiovas.

Žinoma, visa tai lieka tik akademiniu klausimu: ar tada pasielgėme klaidingai, ar ne? Istorijos nebepakeisime. Todėl dabartinė padėtis ir atsiradusi proga mums kaip tautai ir vieningai bendruomenei pakelti galvas ir ryžtingai žygiuoti į laisvę mus įpareigoja naudotis tokiais koziriais, kokius turime, ar lošti tokiomis kortomis, kokiomis likimas mus apdovanojo.

Ir tokius rimtus kozirius mes teturime tik du: okupacijos nepripažinimo politiką, kurios, deja, jau daugelis laisvojo pasaulio valstybių atsisakė, ir iš archyvų ištrauktą, bet dabar pasaulio viešumoje labai sublizgėjusį Hitlerio-Stalino suokalbį ir to suokalbio slaptuosius protokolus.

Okupacijos nepripažinimo politika mes guodžiamės nuo pačios Pabaltijo valstybių okupacijos pradžios. Tačiau ką mums ji davė, yra neaišku. Negalime nuneigti jos moralinės reikšmės, betgi labai daug galime priekaištauti jos besilaikančioms valstybėms, dėl praktiško šios nepripažinimo politikos taikymo. Tai ryšku buvo ir čia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ši politika labai svyravo ir kartais atrodė, kad ji greitai gali būti nuvertinta iki visiškos užmiršties. Tik išeivijai kietai dėl jos kovojant, ji šiaip taip buvo išlaikyta, o Australijoje net ir atgauta. Ji dar ir šiandien tebėra gyva, nors pavojai ją numarinti dabar turbūt yra didesni negu bet kada anksčiau.

Slaptieji protokolai stipriau buvo pradėti ryškinti mūsų pačių prieš kokį penketą metų juodojo kaspino dienomis ir demonstracijomis, deja, mažai tesusilaukdami dėmesio. Stipresnis jų garsas nuaidėjo per pasaulį tik 1988-tais metais, kai Pabaltijo kraštuose rugpjūčio 23 buvo suruoštos jau viešos demonstracijos. Ypač sėkmingos jos buvo Vilniuje, atkreipusios tikrai didelį pasaulio dėmesį savo reikalavimais atitaisyti tuose slaptuose protokoluose sutartų veiksmų padarinius. Nuo to laiko 1939 rugpjūčio 23-ji jau nebenulipo nuo pasaulio žinių agentūrų tribūnų. Nuolat ją jau galima užtikti spaudos puslapiuose, radijo ar televizijos programose, kartu šalia jos minint dar ir rugsėjo 28 bei 1941 sausio 10 datas, kai Lietuva buvo perleista Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Tos datos dažnai buvo girdimos ir politikų kalbose, minimos jų pasitarimuose, nors gal labiau vien dėl pasiinformavimo. Jau didesnius vėjus sukėlė ir net Maskvą užpykdė 1989 vasarą suorganizuotas Baltijos kelias, labai sėkmingas ir nuostabus. Tai buvo tokia didžiulė demonstracija dėl laisvės, kokios pasaulis dar niekada nebuvo regėjęs. Ši milijono ar daugiau lietuvių, latvių ir estų rankų grandinė, nusitęsusi nuo Vilniaus iki Tallinno, reikalavo panaikinti to nelemtojo Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes — Pabaltijo kraštų okupaciją.

Kaip į tą paktą reaguoja kiti kraštai?

Sovietų Sąjungai, atrodo, tas dokumentas, nors ir nemalonus, nieko nereiškia. Gorbačiovas ir jo vadovaujamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas aiškina, kad Lietuva, o taip pat ir Latvija bei Estija, savo pačių išrinktų Liaudies seimų nutarimais savanoriškai pasiprašė ir buvo priimtos į Sovietų Sąjungą. Gi pats paktas nustojęs galios nuo to laiko, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Mažai, jeigu iš viso, tuo paktu domisi ir antrasis partneris — Vokietija. Ji taip pat tą suokalbį laiko seniai negaliojančiu, o jo pasekmes — ne jos reikalu. Paktą nagrinėja tik vokiečių spauda ir, jį smerkdama, pasisako už padarinių panaikinimą. Vakarų Vokietijos politinis žurnalas Der Spiegel, redaguojamas iš Rytprūsių kilusio lietuvių kilmės vokiečio Rudolf Augstein, 1989 rugpjūčio 7 laidoje net penkiolika puslapių skyręs šiam paktui, viršelyje įdėjęs Hitlerio ir Stalino nuotraukas, pavadino jį „Der Teufelspakt" (Velnio paktas). Straipsnis užvardintas „Paktas šėtono prieš velnią", o redaktorius Rudolf Augstein to pakto esmę aptardamas vedamuoju, Hitlerį pavadina net viršvelniu (Oberteufel). Tačiau Der Spiegel patį paktą nagrinėja tik Vokietijos požiūriu, nors Pabaltijo kraštų ir Lenkijos pasidalinimą smerkia. Pagal tą straipsnį Hitleris Šiam paktui skyrė labai didelę reikšmę, nes po jo pasirašymo, sutikdamas grįžusį Ribbentropą ir jo delegaciją, pasakęs: „Dabar visą pasaulį aš turiu savo kišenėje".

Der Spiegel straipsnis išryškina ir anglų žaidimą supjudyti rusus su vokiečiais. Tik anglai taip lengvai nenorėjo atiduoti Pabaltijo Stalinui, kaip Hitleris, kuris vis tiek tuos kraštus vėliau karu galvojo atsiimti. Žodžiu, pabaltiečiams iš dviejų pakto partnerių ir toliau pagalbos nėra nei tam paktui panaikinti, nei jo padariniams anuliuoti. Nėra duomenų, kad stipriau jo padarinių atitaisymą paremtų ir anglai bei prancūzai ir net visas Europos parlamentas.

O kokios reikšmės tas paktas turėjo ir dar tebeturi Amerikai? Ar Rooseveltas, leidęs savo užsienio reikalų ministrui Sumner Wells skelbti Pabaltijo kraštų okupacijos nepripažinimą, ką nors apie tuos slaptus protokokus žinojo ir jais rėmėsi, ar iš principo tokio agresyvaus veiksmo nepripažino? Ar jo žvalgyba buvo tiek budri Kremliuje ir Berlyne, kad galėjo žinoti ir tokius slaptus reikalus? Nors prancūzų žvalgyba sakosi apie tas derybas šį tą žinojusi, tačiau gal tik ne viską. Jeigu Rooseveltas apie tokį pasidalinimą būtų žinojęs, gal ir Teherane pokalbyje su Stalinu dėl Pabaltijo kraštų laisvės būtų kiečiau laikęsis, negu lengvai pažadėjęs dėl jų nekariauti, nors okupacijos teisėtai ir nepripažinęs. Atrodo, kad ir dabartinė Amerikos laikysena Pabaltijo atžvilgiu per daug tais paktais nesiremia, nors ir spaudoje, net ir tokioje kaip New York Times, Los Angeles Times, Washington Post, otaip pat ir kongrese tų paktų visoks vartaliojimas yra kasdieninis reiškinys. Į paktus atsiremia, nors ir ne kaip į vienintelius, savo teiginiams paremti ir Pabaltijo kraštų laisvės siekiams pritarianti JAV senato priimta Kasteno rezoliucija. Tačiau kol kas nei Baltieji rūmai, nei Valstybės departamentas apie tuos slaptuosius protokolus dar nekalbėjo. Neminėjo jų nė valstybės sekretorius Baker, išgavęs iš Shevardnadze užtikrinimą (įdomu, kuriam laikui), kad Sovietų Sąjunga Pabaltijo kraštuose jėgos nenaudos. Nepalietė jų nė iki Šiol patį stipriausią mūsų adresu pareiškimą viešai padaręs viceprezidentas Quayle, užtikrindamas, kad Amerika Pabaltijo kraštų nepriklausomybių siekius remia ir į sovietų jėgos panaudojimą atsilieps neigiamai.

Taigi iš čia pateiktų duomenų, o kitų turbūt ir nėra, neatrodo, kad tokios mums svarbios jėgos, kaip Maskva, Berlynas, Londonas, Paryžius ir net visų mūsų dėmesio centras Vašingtonas tais slaptais protokolais labai remtųsi. Gal daugiau joms rūpi pats okupacijos faktas, buvusių nepriklausomų valstybių pavergimas, kankinimas žmonių ir jų visuotinis noras būti laisvais ir nepriklausomais.

Gal verta pažiūrėti, ką gi iš tikrųjų tie slaptieji protokolai reiškia mums patiems ir kokioje aplinkoje mums tenka kovoti? Po Antrojo pasaulinio karo labai ryškiai įsigalėjo dvigubų standartų teorija: tas pats matas vieniems naudojamas vienaip, kitiems kitaip. Tas matas buvo labai ryškus tautų nepriklausomybių atžvilgiu, kurios buvo pavergtos prieš karą ar karo metu. Vakarų didžiųjų valstybių pavergti kraštai — kolonijos ir siekiantieji laisvės buvo remiami visų — ir kapitalistinių, ir komunistinių kraštų. Dėl tokios paramos daug Afrikos ir Azijos tautų gavo nepriklausomybes ir sugužėjo į Jungtinių tautų organizaciją. Tačiau pavergtiems Europos kraštams tokios nepriklausomybės reikalauti buvo lyg ir fašistinis veiksmas, geriausiu atveju susilaukiąs, jeigu ne pasmerkimo, tai nekreipimo dėmesio. Net ir iš pačių laisviausių Vakarų demokratijų tebuvo galima reikalauti tik pritarimo šiokioms tokioms žmogaus teisėms.

Vėliau tie reikalavimai lyg ir išsirutuliojo į pačią žmogaus teisių teoriją, ir užuot kovojus dėl komunizmo pavergtų tautų išlaisvinimo, buvo rūpinamasi tik kiek nors pagerinti žmogaus teises. Bet ir tai vyko labai pamažu ir labai santūriai: daugiau dėl Afrikos ir Pietų Amerikos tautų, negu dėl Sovietų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose kankinamų ir žudomų milijonų. Vien tik dėlto reikėtų į anglų kalbą išversti Lietuvoje išleistą knygą ,Amžino įšalo žemėje”. Juk anais laikais net tokia Rooseveltienė pareiškė, kad nekaltų žmonių marinimo lageriuose ir iš viso Sovietų Sąjungoje lagerių buvimo niekas nesąs įrodęs. Buvo tokių ir daugiau. O apie Pabaltijo tautų nepriklausomybę niekas nė kalbėti nenorėjo, nes juk pačios jos į sovietinį rojų įstojusios. Dar net prieš penkerius metus nedaug kas apie tai kalbėjo. Ir Helsinkio susitarimuose vyravo ne tautų, bet tik žmonių teisės, o kad Europos pavergtos tautos nemėgintų išsilaisvinti, sovietams buvo pripažintas sienų neliečiamumas, paliekant jiems visa, ką jie buvo užgrobę.

O ir dabar neseniai štai Washington Post dienraščio rugsėjo 7 numeryje kažkoks istorijos profesorius George Strong, atsiliepdamas į to paties dienraščio įžanginį, pasisakiusį už Pabaltijo tautų laisvę, maždaug taip rašė: Dabar Sovietų Sąjungoje vyksta mitingai, susirinkimai, spauda rašo beveik ką nori, pilna laisvė Katalikų Bažnyčiai, paleisti visi politiniai kaliniai, galima keliauti po pasaulį, tai ko jūs daugiau benorite. Ir jūs, savo noru anksčiau į Sovietų Sąjungą įsijungę, dabar norite iš jos išstoti ir taip sugriauti jėgų pusiausvyrą Rytų Europoje, sukurti tokią diktatūrą, kokia buvo prieš karą, atgaivinti antisemitizmą, skriausti mažumas. Ne, šito jums negalima leisti. Jeigu aš būčiau Gorbačiovas, tuojau siųsčiau tankus jus sutramdyti... Ir pabaigoje šis „istorikas” dar pataria senatoriams Kasten ir Dole grįžti namo ir geriau rūpintis aplinkos švara ir integracija...

Tokių pasisakymų JAV spaudoje netrūksta. Išsirūpinkite tik didesnes teises! Net ir JAV valstybės sekretorius Baker neseniai televizijos programoje Face the Nation pasakė, kad pabaltiečiai turį gauti tik „more Freedom", „more autonomy", „more self-determination", o paklaustas apie tų kraštų nepriklausomybę — nutylėjo. Nei korespondentei, nei valstybės sekretoriui nerūpėjo vienam paklausti, o kitam atsakyti, kad Pabaltijo kraštams nepriklausomybė priklauso, nes kaip tik tuo Ribbentropo-Molotovo paktu ji buvo jėga iš jų atimta.

Kaip tik šitokių nuotaikų aplinkoje mums ir iškyla visa to Hitlerio-Stalino suokalbio esmė — labai svarbus mūsų nepriklausomybės siekių dabartinis ramstis, ypač iš moralinės pusės. Kaip jau minėjau, Europos, o taip pat ir Siaurės Amerikos forumuose Pabaltijo valstybių nepriklausomybių siekimas nėra populiarus. Viena, o gal net svarbiausia ir pagrindinė priežastis, yra jėgų pusiausvyros suardymas. Iki šiol tokia pusiausvyra jau keturiasdešimt metų, kaip sako Bush, išvengė Europoje karo. Argi labai jiems rūpi, kad po karo Stalino lageriuose žuvo tiek pat Sovietų Sąjungos valdomų žmonių, kiek ir per karą? Jeigu ir buvo svarbu, tai tas žudynes Vakarai galvojo sustabdyti žmogaus teisių teorija, Sovietų Sąjungos šiokiu tokiu sudemokratėjimu, bet jokiu būdu ne išardymu jos imperijos. Pradėjus imperijai irti nuo Pabaltijo kraštų, tas irimas gali persimesti į Gruziją, Armėniją, Azerbeidžaną, ko gero ir į Ukrainą. Tokiu būdu jau nebesulaikomas pasidarys ir Vokietijos susijungimas. Kokia padėtis pasidarys Rytprūsiuose? Kaip begalės ten išsilaikyti 900,000 rusų. O kam Rytprūsius atiduoti, kai iš ten tie rusai išsikraustys?

Gal ir lengviau būtų JAV ir kitoms Vakarų valstybėms pritarti Pabaltijo nepriklausomybių siekiams, jeigu, tik joms vienoms iš Sovietų Sąjungos išsijungus, toliau ta Sąjunga nebebyrėtų. Jeigu tik tiek teįvyktų ir Vakarų valstybės būtų tikros, kad Pabaltijo kraštams atgavus nepriklausomybes ir iš Sovietų Sąjungos išstojus, Sovietų Sąjunga liktų daugiau ar mažiau prieškarinėse sienose tik be Vakarų Ukrainos, tikrai jos spustelėtų Gorbačiovą Pabaltijo tautoms Stalino padarytą skriaudą atitaisyti. Parankiausias koziris tada ir joms būtų Ribbentropo-Molotovo slaptieji protokolai. Bet dabar, nors jie ir bado akis, tačiau, atrodo, Vakarai visomis priemonėmis nori prieš juos užsimerkti.

Čia mums ir tenka didelis uždavinys: pasaulio viešumoje dabar taip sublizgėjusį šį didįjį Stalino-Hitlerio nusikaltimą, kaip Der Spiegel rašo „šėtono prie velnią paktą", kaskart versti vis kaitresne liepsna, deginančia ir Gorbačiovo, ir laisvųjų Vakarų vadų akis, kol jie bendrai sutiks tuos pakto padarinius atitaisyti, grąžinant Pabaltijo kraštams nepriklausomybes.

Kitas svarbus mūsų uždavinys yra atremti melagingą Gorbačiovo teigimą, kad Pabaltijo tautos pačios savo noru įsijungusios į Sovietų Sąjungą, ir parodyti šį ,,įsijungimo” farsą tikrais faktais. Šiuo metu tai yra jau padariusi Lietuvoje sudaryta akademiko Jurio Požėlos vadovaujama Ribbentropo-Molotovo pakto tyrinėjimo komisija. Taip pasisakė ir Aukščiausioji Taryba, dar daugiau įgeldama Maskvai, nes tuo parodė ir Gorbačiovą kaip melagį, suktą bolševiką. Privertus Gorbačiovą pripažinti, kad Pabaltijo valstybių įstojimas į Sovietų Sąjungą buvo tik raudonosios jėgos šešėlyje sufabrikuotas farsas, panašiai kaip jis buvo priverstas „surasti” ir tuos „nebuvusius” slaptuosius protokolus, būtų išmuštas paskutinis koziris iš jo rankų, o prieš Vakarus jis atsidurtų labai nesmagioje padėtyje. Tačiau ir tai dar nereiškia, kad jis sutiktų duoti Lietuvai, Latvijai ir Estijai nepriklausomybes. Tik Vakarams būtų nepatogu jį užstoti, nors ir labai nenorint, kad Pabaltijo kraštų visišku išsiskyrimu pradėtų irti sovietinė imperija.

Gal būtų siūlomas toks fenomenas: Pabaltijo kraštai gautų visas laisves iki visiško išsiskyrimo iš Sovietų Sąjungos ribos, kurios kontrolėje liktų užsienio politika, krašto apsauga, taigi ir kariuomenė, be abejo, KGB ir ko gero — teisingumas. O Lietuvai — didelė laisvė be nepriklausomybės. Bet kas tada atsitiktų su okupacijos nepripažinimo politika JAV ir kitose Vakarų valstybėse? Lietuva, kaip laisvas, bet priklausomas kraštas, su visiška ekonomijos laisve, gal net ir savo valiuta, taip pat ir visiška kultūrine bei religijos laisve, galėtų ir turėtų palaikyti ekonominius, kultūrinius, religinius ryšius su kitom valstybėmis. Reikėtų tuose kraštuose steigti kokias nors atstovybes. Juk jau ir dabar kalbama apie konsulatus Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje. Kas tada atsitiktų su mūsų nepriklausomos Lietuvos atstovybėmis, nepripažinimo politikos akivaizdiniais liudytojais? Ar čia nėra rimto pavojaus palaidoti iki šiol kai kurių valstybių, tarp jų ir JAV, de jure pripažįstamą Nepriklausomą Lietuvos valstybę? Visas pasaulis, įskaitant ir Maskvą, paskelbs Ribbentropo-Molotovo paktą bei jo slaptuosius protokolus negaliojančiais net nuo jų pasirašymo dienos, kaip nori Požėlos komisija, taip pat kaip neteisėtą paskelbs ir įstojimą į Sovietų Sąjungą. Dėl to Pabaltijo tautos gaus gal daugiau laisvių negu kitos respublikos, laisvą bendravimą net su kitais kraštais, bet už tai būsim atidavę savo nepripažinimo politiką, taigi atsisakę pilnos nepriklausomybės. Dėl to, kad Vakarai išsaugotų Sovietų imperiją ir išlaikytų jėgų pusiausvyrą Europoje! Ar mes to siekiame? Ar mes su tuo sutinkame?

Mes siekiame Lietuvai ne daugiau laisvių, kaip Baker dabar sako, bet visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Tai nereiškia, kad viskas arba nieko. Pakeliui į nepriklausomybę imsim tiek, kiek tik galėsim gauti. Bet kokia laisvesnė diena bus geresnė už visišką nelaisvę, tačiau niekada neatsižadėsim pilnos ir visiškos laisvės su valstybine nepriklausomybe. Kol kas teisiniu 17 požiūriu ją turime okupacijos nepripažinimo politikoje, ir tai turime išsaugoti iki pilna nepriklausomybė taps faktine realybe. Todėl lošdami Hitlerio-Stalino suokalbio padarinių panaikinimo koziriu, neišleiskim iš savo rankų taip pat labai svarbaus, gal net svarbesnio, okupacijos nepripažinimo politikos kozirio. Tokie pavojai šiuo metu yra didesni negu anksčiau. Bush, Baker, Eagleburger šiuo atžvilgiu darosi kažkaip neaiškūs. Neaiškūs dėl to yra ir kai kurie Lietuvos politikai. Ne tik Maskvos statytinis Brazauskas, bet ir kai kas iš Sąjūdžio žmonių kalba apie naujus konsulatus, oficialių maskvinės valdžios žmonių lankymąsi JAV Valstybės departamente ir panašius veiksmus. Šioje vietoje turime būti budrūs ne tik savo gyvenamuose kraštuose, bet nenuleisti žvilgsnio nė nuo Vilniaus.

Todėl šiuo metu iškyla ir visiškai naujas klausimas — išeivijos lietuvių politinės veiklos planavimas ir vykdymas. Iki šiol mes ją planavome atskirai: atskirai tauta, atskirai išeivija. Išeivija dabar viena politinės veiklos nei planuoti, nei vykdyti jau nebegali. Planus reikia ruošti ir juos vykdyti abiem tautos dalim kartu. Kaip tai padaryti, jau atskira tema. Bet kad tik tokiu keliu reikia eiti, visiems turi būti aišku. Nenuleidžiant nuo rampos šviesų, mus pardavusio Hitlerio-Stalino suokalbio, nė žingsnio nepasitraukiant, bet net labiau stiprinant okupacijos nepripažinimo politiką, į viešumą išvelkant ir visas kitas su Maskva pasirašytas bei Lietuvos nepriklausomybe liečiančias tarptautines sutartis ir stiprinant išeivijos politine veiklą, suderintą su Lietuva. Šiuo labai svarbiu momentu turime sukrusti politikos laukuose. Mūsų laimėjimui sąlygos susidarė žymiai palankesnės. Tokios progos pražiopsojimas tolimesnėmis tarpusavio kautynėmis dėl vadovavimo, dėl atstovavimo ar dėl pirmumo nusitverti kokio nors valdžios atstovo durų rankeną būtų vėl didelė klaida.

Ar jau prisiuntėt savo prenumeratą už Į laisvę žurnalą? Ar pridėjote ir savo auką? Vis daugiau žurnalo numerių pasiekia Lietuvą, bet tuo pačiu padidėjo ir pašto išlaidos. Tad laukiame skaitytoją paramos.