LIKOME IŠTIKIMI SAVO MISIJAI
KAJETONAS ČEGINSKAS
Žodis, tartas 36-tosios ELSS atidarymui Gotlande 1989
Sakoma: kas nori pažinti poetą, turi aplankyti šalį, kurioje jis gimė.
Panašiai ir su šiuo periodišku renginiu, kuris jau ne vieną dešimtmetį, be pertrūkio, kasmet kartojasi ir nešioja Europos lietuviškųjų studijų savaičių vardą.
Tik čia ne tiek svarbi šalis, kurioje šios savaitės gimė, kiek laikas, kuris jas pašaukė gyvenimui. Nuo jo mus skiria ištisi 35 metai, bet tą nuotolį reikia įveikti, jei norime geriau suprasti savaičių paskirtį ir prasme. Turiu galvoje ne tą vienkartine prasme, kurią turi kiekviena savaitė atskirai nuo kitų, būtent tai, ką iš jos padaro į ją susirinkusieji, bet tęsiamą kasmet pakartojamo renginio prasme, kurią viena savaitė perima iš pirmiau buvusių ir perduoda po jos einančioms.
Ėjo 1952-ji metai. Iš keliasdešimties tūkstančių lietuvių, kurių didžiulė dauguma telkėsi praūžusio pasaulinio karo išblokštųjų stovyklose Vakarų Vokietijoje ir buvo migracijos bangų plukdoma už vandenynų, beliko tik keli tūkstančiai. Jie save laikė ne paprastais pabėgėliais, išeiviais, bet tremtiniais, ne savo noru tėvyne palikusiais. Nors skiriami nuo tėvynės tos pačios „geležinės uždangos", kuri aklinai skyrė vieną Europos dalį nuo kitos, nebuvo nuo jos atsiskyrė, išgyveno bendro likimo smūgius ir išmėginimus.
Tie paskutiniai Stalino siautėjimo metai buvo lemtingi abiejose „geležinės uždangos" pusėse. Tai nebuvo tik atsitiktinis sutapimas, kad tais pačiais metais Lietuvos laisvės kovų sąjūdis liovėsi organizuotai reikštis ir užsienyje veikiantis Vlikas atsiribojo nuo kovojančio krašto įgaliotinio Vakaruose. Juo buvo 1941-jų metų laikinosios vyriausybės faktiškas vadovas prof. J. Ambrazevičius-Brazaitis, rezistencinio Lietuvių fronto sąjūdžio spiritus movens. Tai giliai sukrėtė tuos, kurie ir užsienyje buvo pasiryžę tęsti lietuviškojo pasipriešinimo kovą. Ėmė burtis pasaulyje pasklidę Lietuvių fronto bičiuliai, negausūs, bet reikšmingi savo intelektualinėmis pajėgomis.
1953 rugsėjo 5-6 Tiubingene, V. Vokietijoje, įvyko steigiamasis Europos LF bičiulių pasitarimas, kuriame dalyvavo apie trisdešimt bendraminčių iš penkių šalių. Dalyvavo ir iš Amerikos atvykęs tuometinis kovojančio krašto atstovas prof. Ambrazevičius-Brazaitis. Kalbėdamas Lietuvos žmonėms per Amerikos Balsą, jis tuomet taip įvertino Tiubingeno pasitarimą: „LF Bičiulių konferencija apeliavo į jaunimą, išaugusį jau tremtyje, kad pasisavintų laisvojo pasaulio dvasią ir sykiu išlaikytų tvirtą tikėjimą nepriklausoma Lietuva; širdies šilumą Lietuvos praeičiai, o ypač ištikimybę tėvynės laisvės kovų sąjūdžiui ir jo dvasiai, pagarbą ir prisirišimą jos didvyriams, pasiryžimą atiduoti jėgas Lietuvai, nors ir kaip ilgai tremtis užtruktų".
Pagrindinę paskaitą Tiubingeno pasitarime skaitė filosofas Antanas Maceina. Jo mintys apie pasipriešinimą tremties dvasiai buvo labai reikšmingos ateičiai. Maceina ragino tremtį pasirinkusius nesuskursti idėjiškai, nepabėgti morališkai, nežlugti tautiškai; nepamiršti, jog esame kenčiančios tautos nariai, ne veltui palikę savo kraštą ir ieškoję prieglaudos svetur. Jis išryškino dvejopą tremties sampratą Odisėjo ir Abraomo įvaizdžiais. Odisėjas grįžta namo, nieko iš tremties neparsinešdamas, tik pliką gyvybę ir užgrūdintą šeimos bei tėvynės meilę. Abraomas, kurį Maceina nurodė sektinu pavyzdžiu, virtęs klajokliu, keliavo iš krašto į kraštą, visur statydamas Viešpačiui altorius, kariaudamas su sutiktais nomadais, augindamas savo bandas ir savo šeimą.
Pasirinkimu tarp Odisėjo ir Abraomo Maceina skatino tremtyje matyti ne pasmerkimą, bet pašaukimą; ieškoti ne prarastosios, bet pažadėtosios žemės; nesidairyti atgal, bet žengti pirmyn; konservavimo polinkį įveikti nauju kūrybišku užsidegimu. „Prieš mus stovi žiauri dilema: arba mes susikursime savą gyvenimą, arba paskęsime svetimojo bangose” — šie filosofo visiems tremtį pasirinkusiems skiriami žodžiai krito į derlingą mažo rezistentų būrelio dirvą.
1953-jų metų Tiubingeno pasitarimas iš tikrųjų paruošė dirvą ir šioms studijų savaitėms. Jo nuotaikų veikiami Europos LF Bičiuliai 1954 liepos 26 — rugpjūčio 2 surengė pirmąją savaitę Liudv vigshafene, prie Bodeno ežero.
Šviesaus atminimo prof. Ambrazevi-čius-Brazaitis gerai nujautė šių pirmųjų žingsnių reikšmę, sveikindamas iš Amerikos tokiais žodžiais: ,,Su šviesia širdimi žiūriu į faktą, kad jūs ten Europoje atsistojote į teisingą kelią, nes šis Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir gal net Švedijos ar Anglijos bičiulių sąskrydis imasi paruošti bėgikus ilgai distancijai (jo pabr.) — paruošti bendrą mintį, bendru savaitės gyvenimu susigyventi asmeniškai jaunesniems ir vyresniems į vientisą, organišką bendruomenę, sujungtą ne šios dienos interesu, bet bendromis pažiūromis, bendru dalykų pergyvenimu, tarpusavio broliškumu”.
Atidarydamas pirmąją studijų savaitę, istorikas Zenonas Ivinskis, tuometinis Europos LFB valdybos pirmininkas, kalbėjo: „Susirinkome istorinėje vietoje, prie Bodensee, kur kitados, prieš 500 metų, jau rinkosi pirmą kartą Vytauto pasiųsti vyrai, kurie pasauliui išdėstė anas didžiąsias neteisybes, patirtas iš vokiečių ordino... Rodos, šiandien, sakė Ivinskis, baigiasi Rennes (mieste) žinomoji prancūzų semaine sociale, jau 41-ji iš eilės. Pranzūzai vis paima vieną problemą, vieną pagrindinę mintį ir apie ją grupuoja visas paskaitas... Mūsų studijų savaitėje yra įvairumas: čia matote ir socialinius, visuomeninius klausimus, ir mūsosios tremties rūpesčius ir istorines problemas... kurias mums iškelia ši diena”.
Šitą Europos lietuviškųjų studijų savaičių dvasios giminystę su prancūzų ir italų katalikų socialinėmis savaitėmis vėliau pažymėjo ir bostoniškė Lietuvių Enciklopedija 28-me tome: „Tiesioginėje socialinių savaičių įtakoje ir pavyzdžiu nuo 1954 rengiamos lietuvių studijų savaitės V. Vokietijoje...Jose krikščioniškojo sąmoningumo ir tautinio pasipriešinimo dvasia nagrinėjami pavergtojo krašto ir tremties klausimai" (p. 233).
Pirmoji savaitė daugeliu požiūriu buvo labai kuklus renginys. Joje dalyvavęs svečias iš Amerikos, prof. P. Padalis, ją taip aprašė: „Profesoriai, kunigai, studentai, džiovos griaužiami ir kiaurais kišeniais veteranai pogrindininkai — tai sąstatas. Posėdžiai vyko parapijos pašiūrėj, į amerikonišką garažą panašioj. Gyveno išsimėtę kaimo namukuose, steikų nevalgė, net ir tokią buizą vietoj kavos gėrė. Bet jų dvasia padanges siekė. Maratonines paskaitas skaitė, išsijuosę diskutavo, konferencijoje bičiuliškai tarpusavy šaudėsi... O iš pašiūrėlės išėję, bendrai valgė, kartais šiemetinį vynelį sriūbčiojo, jei kas iš svečių ar savų „bagočių" fundijo, ir dainavo dainavo".
Jau pirmoje savaitėje, be prof. Padalio, lankėsi žymūs Amerikos lietuvių veikėjai — kan. J. Končius, inž. A. ir M. Rudžiai. Tai buvo pirmosios kregždės. Vėliau užjūrio svečių skaičius didėjo, įsigalėjo ir tradicija kviesti bent vieną paskaitininką iš kito žemyno.
Uždarymo kalboje profesorius Ivinskis Liudvigshafene sakė: „Ateičiai tad studijų savaitės mums turi išlikti, kaip svarbi mūsų veikimo dalis. Šios studijų savaitės patyrimai turi ateityje kasmet vykstančias studijų savaites tobulinti".
Iš tolo morališkai remdamas LF bičiulių iniciatyvą Europoje, jų didysis autoritetas prof. Brazaitis antrajai savaitei (Schondorfe, prie Ammero ežero, 1955 rugpjūčio 1-7) linkėjo: „Nesakome, kad vietoje lietuvybės reikia statyti žmoniškumą. Tik lietuvybę reikia pripildyti žmoniškumo (jo pabr.)... Rodykitės tokie, kokie esate. Natūralumas visada patraukia. Parodykite kitiems nuoširdžios simpatijos. Kalbėkite su jais apie jų reikalus ir tik ne apie savuosius. Nebūkite per jautrūs. Visus sutikite su pagarba. Niekad neįžeiskite kito ambicijos. Duokite pajusti, kad kitų gerąsias ypatybes pastebite ir vertinate. Jie atsimokės už tai meile... Kiekvieną kartą, kai žmogų geriau pažįstame, pasirodo, kad jis geresnis, nei apie jį galvojome". Regis, ir šie žodžiai krito į derlingą dirvą, nes kaip kitaip būtų galėjusi vienos grupelės iniciatyva pavirsti plačios apimties visuomeniniu renginiu.
Tiesa, toji grupelė iš pat pradžios nebuvo siaurų pažiūrų ir užsidariusi. Jos tvirtą įsipareigojimą tautinio pasipriešinimo idėjai labai taikliai apibūdino tuometinis Lietuvos diplomatinis atstovas Paryžiuje dr. S. Bačkis trečioje savaitėje (Neckarsteinache, 1956 rugpjūčio 5-12): „Mus sieja kraujo aukos. Tų aukų vardu mes semkimės jėgų, energijos ir dirbkime, kiek mūsų jėgos ir protas leidžia".
Trečiąją savaitę prof. Brazaitis savo atgaivintame Į laisvę žurnale taip komentavo: „Europoje žmonės labiau nei Amerikoje jaučia lietuviško bendradarbiavimo alkį. Jį sugebėjo patenkinti Europos bičiuliai tuo, kad atėjo su idėjomis, kurios pajėgė pakelti susirinkusių mintis aukščiau už duoninę kasdienybę, aukščiau už emigrantines skirstybes bei tarpusavio trintis, o į aktyvų dalyvavimą idėjose ir nuotaikoje visus dalyvius, bičiulius ir jų svečius patraukė organizatorių spinduliuojanti širdis ir kūrybinis dinamiškumas".
Ketvirtoji savaitė (antrąkart Schondorfe, 1957 rugpjūčio 4-11) buvo aprašyta spaudoje kaip pati „negausiausia", nes joje dalyvavo vos 40 žmonių. Iš tikrųjų pati mažiausia dalyvių skaičiumi buvo penktoji savaitė (Bemriede, prie Stambergo ežero, 1958 rugpjūčio 17-24), kurios ranga buvo susvyravusi dėl priežasčių, susijusių su tuo metu vykusiu europinio Amerikos Balso skyriaus likvidavimu. Savaitę aprašę du korespondentai tada pažymėjo: „šiais metais buvo kviečiama mažai svečių... Už tai susilaukta iš įvairių pažiūrų kultūrininkų nemažo nepasitenkinimo... Dėl minėtų priežsčių, jei tik aplinkybės leis, ELFB į kitą studijų savaitę yra numatę kviesti daugiau svečių”. Pažadas buvo tęsiamas. Nuo šeštosios savaitės (Koe-nigssteine/Taunus, 1959 rugpjūčio 24-30) padidėjo ne tik dalyvių, bet ir rengėjų skaičius: prie bičiulių prisidėjo Vokietijos ateitininkai.
Devintoji savaitė (antrąkart Koenigsteine, 1962 rugpjūčio 21-28) dar labiau praplėtė rengėjų ratą: prisidėjo vyresnieji skautai, Lietuvių studentų sąjunga. Savaites ėmė globoti PLB Vokietijos krašto valdyba, parūpindama renginiui finansiškos paramos iš Bonos. Pasibaigus šiai savaitei, ev. kun. J. Stanaitis pareiškė: „Aš kartais laikiau katalikus lyg mūsų priešais. Bet čia įsitikinau, kad taip nėra — tai netiesa!" Iki savo mirties kun. Stanaitis išliko nuoširdus savaičių lankytojas. Prie dešimtosios savaitės (Koenigswinteryje, prie Bonos, 1963 rugpjūčio 7-14) prisidėjo dar Evangelikų jaunimo ratelis, Vokiečių ir pabaltiečių draugija.
Savaičių dešimtemtį pažymėjo Alinos Grinienės leidinėlis „ Dešimt studijų savaičių Europoje"(22 psl.; 2-ji laida — 20 psl.). Jame sudėtos pirmųjų dešimties savaičių programos ir visų dalyvių sąrašas. Leidinio pratarmėje prof. Ivinskis pažymėjo: „Tremtyje žmonių gyvenimas yra tuo charakteringas, kad jame daug kas kinta, nyksta, griūva. Ir mes, Vidurio ir Vakarų Europoje, pavyzdžiui, po 1945 m. turėjome daug gimnazijų, kitokių mokyklų, laikraščių, žurnalų, knygų leidyklų ir t.t. Bet jau visas dešimtmetis ar net tuzinas metų, kaip iš viso to mums tik malonus prisiminimas beliko. Tačiau ir tokio nepastovaus ir improvizuoto gyvenimo srovėje atsiranda šviesių užsimojimų, kurie charakteringi savo pastovumu (jo pabr.). Vienas tokių yra prieš dešimtmetį imtos organizuoti studijų savaitės Europoje. Su imponuojančiu sistemingumu jos buvo nuo 1954 m. vasaros kasmet periodiškai rengiamos Vokietijoje. Per dešimtmetį jos vyko įvairiose 7 vietose, sutraukdamos dalyvių iš visos laisvosios Europos ir ne kartą svečių iš užjūrio... Visos ikišiolinės studijų savaitės yra praėjusios gyvo ryšio su kraštu ženkle. Po kiekvienos jų viena ar kita forma yra paleidžiamas oro bangomis žodis už geležinės uždangos, informuojama apie mūsų studijų savaičių darbus, svarstymus, nuotaikas. O tos nuotaikos — po metų susitikus pažįstamiems ir draugams, į „mažąją tėvynę” susirinkus — visada būdavo gražios, jautrios, bičiuliškos. Gaila, jų neįmanoma čia užfiksuoti statistiniais daviniais. Mūsų tremties gyvenimo sąlygomis dešimtmečio sukaktis yra reikšmingas įvykis, šis jubiliejus teikia pagrįstų vilčių, kad su tokiu pat periodišku sistemingumu studijų savaitės Europoje bus rengiamos ir toliau”.
Tos viltys pasiteisino, nes savaitės nuolat sėmėsi įkvėpimo iš trijų buvusio, dabar atgaivinamo VDU Teologijos-filosofijos fakulteto profesorių: dr. Jono Griniaus, dr. Zenono Ivinskio ir dr. Antano Maceinos, apie kuriuos spietėsi jaunesnės mokslo jėgos.
15-sios savaitės kronikininkas J. Vidzgiris rašė: „Galbūt didesniųjų JAV, Kanados ar Australijos kolonijų lietuviams sunku įsivaizduoti, kodėl studijų savaitėms Europoje priskiriamas toks reikšmingas vaidmuo ir apie jas kalbama, kaip apie nepaprastą įvykį. Bet nereikia užmiršti, kad Vak. Europos kraštuose gyvenančiųjų lietuvių sąlygos visai kitos ir nepalyginamos. Čia iš tikrųjų skaudžiai atsiliepia išsisklaidymas, labai maža galimybių susitikti, dar mažiau išvystyti kokį nors platesnį kultūrinį savitarpio bendravimą. Studijų savaitės yra vienintelis tokios rūšies renginys, kuriame susitinka mūsų tautiečiai iš visos Vak. Europos ir net tolimesnių pasaulio kampelių. Ir čia susitinkama ne paprastai pasižmonėti, bet pasigilinti į mums rūpimus dalykus su visišku akademiniu rimtumu. Lietuviškųjų studijų savaičių pavadinimas čia nėra kokia puošmena, bet iš tikrųjų tiksliai nusako susitikimo tikslą ir pobūdį... Nors savaičių paskaitos, paskaitininkai ir dalyviai nuolat keičiasi, tačiau jų paskirtis ir pobūdis iki šiol išliko nepakitęs. Tauta tėvynėje ir tremtyje (jo pabr.) buvo ir lieka neišsenkamas įkvėpimo šaltinis, iš kurio semiamos temos. Nors pagrindinę savaičių programos dalį sudaro studijinės paskaitos, tačiau jose jokiu būdu neapsiribojama vien tik proto pratybomis, bet savo vietą čia suranda ir jausmai, ir valia, kitaip tariant, pilnutinė žmogaus dvasios kultūra. Evangelikų ir katalikų kapelionai kasdien teikia savo paslaugas, rengiamos parodos, meninė ir pramoginė programos dalis, popiečiais šaukiami įvairūs organizacijų susirinkimai ir pasitarimai, mezgamos asmeninės pažintys, bendraujama. Todėl savaičių programa visuomet atrodo gerokai perkrauta, bet atvykstantieji žino, jog jie čia atvyksta kietai padirbėti — ne poilsiauti ir ne pramogauti. Europinės studijų savaitės buvo ir lieka nepakančios tam, ką prof. Maceina yra taikliai pavadinęs „pobūvio ir pramogų dvasia". Pagundų, žinoma, netrūksta, bet joms iki šiol buvo sėkmingai atsispirta. Studijų savaitėse yra nusistovėjusi tradicija vieną dieną, ir būtent penktadienį, skirti ypatingam tėvynės prisiminimui ir dvasiniam su ja bendravimui. Tos dienos paskaitos, pamaldos, apeigos prie vėliavos aikštelės ir programa salėje būna pažymėtos gilaus susikaupimo ženklu. Gal dėl to kai kas šias savaites yra pavadinęs tautinėmis rekolekcijomis (jo pabr.). Ir kaip susikaupimas yra geriausias vaistas nuo dvasią alinančio išsiblaškymo, taip lygiai, matyt, studijų savaitės atitinka Europos kraštuose išblaškytųjų lietuvių kultūros gyvenimo poreikį.
15-sios savaitės kronikininkas pabrėžė: „Užsimoti, bet ką gražiai pradėti — visuomet lengviau, negu ištesėti ir tobulinti tai, kas kartą buvo pradėta. Dėl to išeivijoje žymiai daugiau persveria vienkartiniai plačių mostų užmojai prieš kartotines, valios ištesėti reikalaujančias pastangas. Prie tokių retų mūsų sąlygomis kartotinių darbų aiškiai priklauso europinės Lietuviškų studijų savaitės, kurioms linkėtina toliau su tokiu pačiu ištvermingumu tęsti savo darbą, kaip iki šiol, siekiant galutinai įpilietinti mūsų gyvenime periodinių kultūrinių susitikimų tradiciją.
„Proto ir širdžių šventė" — taip šį renginį apibūdino gyvosios dvasios šveicaras-lietuvis prof. J. Eretas, minėto fakulteto trijulės profesorių mokytojas, kalbėdamas 16-je savaitėje (Bad Godes-berge, 1969 liepos 13-20). Jos moderatorius, tuometinis Vasario 16 gimnazijos direktorius V. Natkevičius kalbėjo: „Lietuviškųjų savaičių tikslas — sudaryti progą Europos lietuviams intelektualams pasidalyti savo tarpe mokslinėmis įžvalgomis, ypač mokslo aktualijomis, tiems, kurie tiesiogiai mokslinio darbo nedirba, sudaryti progą bent retkarčiais įsigilinti į savo specialybės problemas ir jas perduoti atokiau nuo mokslo stovintiems. Be to, studijų savaitės turi ir specifiškai visuomeninį pobūdį: pratinti lietuvį visuomenininką žiūrėti rimtai (jo pabr.), vengti improvizacijos ta prasme, kad jis neįprastų pasitikėti retoriniais gabumais „pilstyti iš tuščio į dyką", bet pirma dalykus išstudijuotų ir paskui juos neštų visuomenėn".
Labai gaila, kad savaičių rengėjai niekada nesiryžo leisti savo darbų. Pradžioje jos buvo gana išsamiai aprašomos periodikoje. Pastaruoju metu jau ir to pasigendama. Norint susidaryti jų darbų vaizdą, reikėtų perversti daugybę Draugo, Darbininko, Europos lietuvio, Tėviškės žiburių ir žurnalo Į laisvę numerių. Tokį sizifo darbą mėgino atlikti kun. B. Liubinas 20-je savaitėje (Ro-muvoje/Hiutenfelde, 1973 rugpjūčio 19-26). Jo apžvalga „Lietuviškųjų studijų savaičių dvidešimtmetis" (ĮL, nr. 63/64) yra kol kas vienintelis išsamesnis ir sistemingas bandymas aprašyti savaites. Jį papildo A. Grinienės sudarytas programų rinkinys 25 studijų savaitės Europoje (35 mašinr. psl.) ir J. Vidzgirio ir J. Dietauto sukakčiai skirti straipsniai Aiduose (1978:9) ir Į laisvę (1978:74).
Ta pačia proga ilgametis Lietuvos diplomatijos šefas užsienyje min. S. Lozoraitis, Sn. savo sveikinime paliudijo, kad „europinės Lietuviškųjų studijų savaitės yra tapusios užsienio lietuvių kultūros institucija ir sudaro taip pat žymų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylą".
Savaičių įkvėpėjas prof. Maceina, sveikindamas 25-ją savaitę (Freisinge, prie Miuncheno, 1978 liepos 16-23), rašė: „Susirinkę 25-jai savaitei, tuo pačiu susirinkome pasididžiuoti savo ištverme (jo pabr.). Kai 1953 Tiubingene tokioms savaitėms ryžomės, buvo dar labai neaišku, ar šį ryžtą tesėsime. Net ir vėliau ne sykį būdavo kalbama, ar neatėjęs laikas liautis rinkusis. Bet mes nesiliovėme: mes rinkomės ir toliau, rinkomės kasmet, rinkomės vis didėjančiu skaičiumi. Ir šiandien džiaugiamės šimtmečio ketvirčiu, vainikuojančiu mūsų susibūrimus... Ši ištvermė meta šviesos visai dabartinei mūsų būklei: tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir mėgina virsti čiabūviu (jo pabr.). Jis neištesi. Užtat savomis studijų savaitėmis mes skelbėme ir tebeskelbiame kovą šiam nuovargiui. Mes skatiname visus ištverti būti tremtiniais. Nes neištesėti būti tremtiniu reiškia žlugti. Ir čia kaip tik slypi pati giliausia studijų savaičių prasmė (jo pabr.).
30-je savaitėje (Augsburge, 1983 liepos 24-31) vienas jos moderatorių, V. Natkevičius, vertindamas nueitojo kelio patirtį, padarė tokias išvadas: „Bendrasis savaičių tikslas yra kelti lietuvių inteligentinės visuomenės dvasinį lygį į aukštesnį laipsnį, tokiu aukštesniu laipsniu laikant kultūrą. Apskritai savaitės sukultūrino Europos lietuvių tarpusavio santykius: jose kultūringai savo pažiūras pareiškia įvairių idėjinių ir politinių įsitikinimą prelegentai ir šiaip dalyviai. Yra laikoma savaime suprantamu dalyku, kad jose dalyvauja įvairių įsitikinimų ir įvairių politinių grupių atstovai. Ypačiai šitai išryškėjo pastaraisiais metais, kai, susilpnėjus visuomeninių organizacijų inteligentų veiklai, savaičių ruoša perėjo į keliolikos Europos lietuvių inteligentų rankas. Naudos iš savaičių turi ne tik klausytojai, bet ir tie kultūrininkai-mokslininkai, kurie emigracijos sąlygomis neturi galimybės nuolat reikštis moksline kūryba. Jiems studijų savaitės yra paskata pateikti klausytojams savo kūrybos. Paskaitininkai mokslininkai turi progą susilaukti impulsų iš klausytojų, kurie, žinoma, visų pirma jiems tarnauja kaip auditorija. Studijų savaitės turi ir specialų visuomeninį uždavinį: pratinti visuomenininkus dirbti visuomenei rimtai, pasiruošus, dalykus išdiskutavus, vengti improvizacijos ir lėkštumo. Todėl visuomenės ir politikos gyvenimo tematiką studijų savaitės retkarčiais gana plačiai užgriebia... Praėjus 30-čiai metų nuo savaičių pradžios, į jų paskaitininkus, ruošėjus ir klausytojus atėjo nauja karta. Vadinas, savaitės nesusilikvidavo su savo steigėjų karta. Jos ir paskutiniais metais pasiliko gausios, sutelkiančios net per šimtą žmonių, bet jos „pražydo” baltomis galvomis... Jose aiškiai trūksta ne tik jaunimo, bet ypač vidurinės kartos, kuri turėtų netrukus (per 5-8 metus) pakeisti senimą. Jei teigiame sutartinai su steigėjais, kad kultūra yra emigrantinės veiklos pagrindas, jei pridėtume, kad jaunimas tegali būti patrauktas lietuvybėn tik per kultūrą, tai labai aišku, kur turėtume kreipti savo pastangas — visomis jėgomis į studijų savaites burti viduriniąją ir jaunąją kartą. Studijų savaitės iki šiol apreiškė mūsų kultūrinį gyvastingumą, mūsų rezistenciją prieš tremties dvasią, prieš sumiesčionėjimą; tat ateity šita prasme jas reiktų ypač puoselėti ir saugoti, kad jos liktų kūrybingos mokslu ir menu ir pakankamai gausios savo dalyviais” (ELFBič., 1(112) 1983).
Savaičių trisdešimtmečio sukaktį pažymėjo Vokietijos Lietuvių kultūros institutas savo metiniame suvažiavime. Valdybos sekretorius dr. Čeginskas teigė: „Institutas, pasirinkęs savo veiklos lauku ir uždaviniu lietuviškosios kultūros reikalų skatinimą ir priežiūrą, negali nesidomėti ELSS-čių fenomenu. O tai savotiškai įdomus fenomenas. Pirmiausia savo ištverme. Besikeičiančiomis ir ypač nepastoviomis bei neužtikrintomis išsisklaidžiusių išeivių sąlygomis SS-čių pastovumas yra stebinantis. Jei net dabar jos jau būtų užsibaigusios, tai trisdešimt reguliariai kasmet surengtų ELSS-čių yra reikšmingas reiškinys ne tik mūsų išeivijos gyvenime, bet netgi visos lietuvių kultūros istorijos mastu. Šių savaičių reikšmė su laiku labiau išryškės, nes tai viena iš pavykusių pionieriškų pastangų įdiegti mūsuose naują tradiciją — periodiškai kartojamus visuomeninius renginius, kuriem ilgai neturėjome sąlygų. Tradicijoms sukurti ir nusistovėti reikia daug laiko, ištvermės ir laimės, palankių pastovių sąlygų, kurios užtikrina kūrybiškų pastangų tęstinumą ir perimamumą. Istorinis likimas mažai lietuvių tautai tokių sąlygų gerokai pašykštėjo. Kas buvo neįmanoma savame krašte, negi lengvai pasiekiama dar mažiau į pastovumą likusiame išeiviškame išsisklaidyme? ...Šios tradicijos gyvastingumas akivaizdžiai paneigė seną paplitusį prietarą, kad išeivija „nieko neįstengia ir nieko nereiškia”. Tai drauge vienas kuklus, bet tvirtas įrodymas, kad išeivija gali (jo pabr.). prisidėti prie tautos kūrybinių laimėjimų savo indėliu į bendrą kultūros aruodą, kurio saugotojas yra tautos kamienas tėvynėje. Tai guodžianti ir skatinanti patirtis, kai prisimename, kad kitais metais sukanka 40 metų nuo didžiojo egzodo, kai antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus iškeliavo keliasdešimt tūkstančių lietuvių, nesutikusių pasilikti antrą kartą Lietuvai jėga primestame Maskvos komunizmo junge. ELSS-ės yra vienas iš daugelio išeiviškosios kūrybos laimėjimų, kurie liudija, kad tie žmonės ne veltui paliko gimtąjį kraštą, likimo blaškomi nepražuvo svetimo gyvenimo būdo ir kultūros bangose, išliko ištikimi savo misijai, su kuria išėjo į Vakarus”.
Štai jau susirinkome į 36-ją ELSS-tę. Pirmą kartą jų gairelę įsmeigėme žuvėdų žemėje. Už tai širdingai ačiū Švedijos lietuviams ir tiems, kurie jiems padėjo savaitę surengti Gotlando salos rytų pakrantėje, kurią nuo tėvynės beskiria tik savosios Baltijos vandenys. Šios savaitės visuomet buvo organiška kovojančios ir kuriančios Lietuvos dalis, Bet jos niekad nebuvo taip arti jos fizinės geografijos prasme. Ir niekad anksčiau jose nesitikėjome tokio skaičiaus dalyvių ir paskaitininkų iš Lietuvos. Tai nauji laiko ženklai. Nepamirštame nė senų. Šią savaitę gaubia dvi sukaktys: 50 metų nuo nelemto nacių-sovietų sandėrio, kurio padariniai vis dar slegia Lietuvą ir jos kaimynes, ir 45-ri metai nuo didžiojo egzodo į Vakarus.
Jaukios ir kūrybiškos darbo nuotaikos, mielieji 36-sios ELSS-tės dalyviai! Jūsų rankose krivūlė!
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Anatolijus Kairys, KRIKŠTO VANDUO, Lietuvos krikšto trilogija. Šioje 277 psl. knygoje yra sudėtos 3 dramos: Kardas ir krikštas, Jogaila ir Vytautas, Krikšto vanduo. Ši paskutinioji buvo 1987 metais premijuota Lietuvos krikšto jubiliejaus komiteto paskelbtame dramos konkurse. Knygą iliustravo dail. M. Stankūnienė, išleido 1989 Lietuvių istorikų draugija. Kaina 10 dol.
Stasys Dalius, SVEČIOSE ŠALYSE. Kelionių po pasaulį aprašymai, iliustruoti nuotraukomis. Knyga 310 psl., išleido 1989 metais Lietuviškos knygos klubas. Kaina 9 dol.
600 LIETUVOS KRIKŠTO JUBILIEJUS. Tai didesnio formato, 315 psl. knyga, skirta apžvelgti jubiliejinių metų darbus bei įvykius. Redaktorius — Juozas Baužys. Knygoje sutelkta dokumentinė medžiaga, Lietuvos vyskupų laiškai, dvasinio atsinaujinimo programa, konkursai, jubiliejui skirtų leidinių apžvalga ir išsamūs pasaulyje vykusių minėjimų aprašymai. Atskirais straipsniais jubiliejų vertina dr. A. Damušis, kun. dr. A. Paškus, A. Vėlius, ses. Igne Marijošiūtė, J. Kavaliūnas. Knyga labai gausiai iliustruota (apie 350 nuotraukų), atspausdinta ant gero popieriaus. Spalvotas viršelis dail. Onos Baužienės. Knygą išleido Lietuvos krikšto jubiliejaus vykdomasis komitetas. Spausdino ir platina Draugo spaustuvė.
