LIETUVIŲ PĖDSAKAI RUSIJOJE

Gretimam puslapy: prie Petrapilio Kazanski soboro minios klausosi kalbų.

VĖJAS LIULEVIČIUS

Vėjas Liulevičius baigė University of Chicago kolegiją 1988 metais, gaudamas B.S. laipsnį iš istorijos. Tais metais buvo parinktas kaip „Fellow" JAV Mellon Foundation humanitariniams mokslams remti. Aspirantūros studijoms pasirinko University of Pennsylvania istorijos fakultetą, taipgi gaudamas universiteto teikiamą William Penn „fellowship". Ten jis šiuo metu tęsia studijas, koncentruodamasis Rytų ir Vidurio Europos 19 a. kultūros istorijos srityje.

Dar seniai prieš išsiruošiant į Maskvą, man buvo aišku, kad vaikščiosiu tokiose vietose, kurios jau daug lietuvių ištryptos. Nežiniomis ar žiniomis seksiu pėdsakais daugybės lietuvių, laimingų ir nelaimingų. Čia ir nelaimė, ir kartu gražiausias bruožas tokios genties, kurios istorija paskleista, kaip ir jos žmonės, per visą pasaulį. O be to, keliauti į rusų kalbos pasitobulinimo kursus tame Sovietijos „stipriam centre" buvo gera proga apsidairyti toje vietoje, kol ji dar nėra nebeatpažįstamai ir iš pagrindų pasikeitusi.

Bet, kai lėktuvas nusileido Šermetjevo aerouoste ir su grupe amerikiečių aspirantų atėjau prie muitinės, ne aš stovėjau lietuvių pėdsakuose, o jie mano. Pasisukau, išgirdęs pažįstamos kalbos garsus. Buvau pats paskutinis eilėje, kurioje ne tiek daug grįžtančių rusų su didžiulėmis kartoninėmis dėžėmis, pilnomis elektroninės technikos. Už kelių metrų kažkaip daugiau vakarietiškai atrodanti šeima — aukštas vyras, moteris ir dukrelė, — garsiai lietuviškai svarstė, į kurią eilę stoti. Pagavęs savo žvilgsniu jų dėmesį, prabilau: — ,,Stokite čia, čia eilė greitai juda". O atliepiui visiškai nebuvau pasiruošęs. Žmonės pabalo ir apsisuko. Pasišalino, traukė į kitą salės pusę. Ir aš kiek nustebęs, nežinodamas ką galvoti, nusisukau ir toliau laukiau prieiti prie tikrintojų.

O už tikrintojų — aukšta siena, nesiekianti muitinės salės lubų. Likęs kokio metro tarpas. Už sienos būriai žmonių laukia savo atvykstančių giminių. Kai durelės sienoje atidaromos iš salės lauk išleisti muitinę perėjusį keliauninką, bangos žmonių veržiasi vidun į salę. Tik pamažu antpečiuotas tvarkdarys po didelių sunkumų ir rūsčių barimų dureles vėl pridaryt įstengia. Plyšy tarp sienos viršaus ir lubų matyti galybė vyrų galvų. Žmonės, pasistoję ant kėdžių ar vežimukų, stebi, šaukia grįžtantiems, mojuoja. „Broniau!", — pasigirdo. Pribėgo senesnis vyras kiek tik galėjo arčiau prie sienos ir sveikinosi su laukiančiojo galva. Priėjo dabar mano eilė. Be ceremonijų pravarė paskutinius tris iš mūsų, Amerikos piliečius, ir vėl plėšriai užšoko ant rusų su dviem vežimėliais, perkrautais ,,sony" gaminiais. Pakėliau savo lagaminus (kuriuose, kaip patarta, buvo tiek, kiek žmogui reikėtų dviem mėnesiam skalbimo miltelių, muilo, dantų pastos ir tualetinio popieriaus) ir praėjau pro atidarytas dureles. O tada reikėjo prasistumti pro minią laukiančiųjų. Patekęs lauk iš spūsties — jau atsiradau plačiosios Rusijos erdvėse.

Maskva. Stalino stiliaus arka. Bet jos dešinėje matosi tą dieną plevėsavusi lietuviška trispalvė.

*

Maskvos mieste nemaža lietuvių. Iš sutiktų tautiečių susidarė įspūdis, kad net gana gausi kolonija. Tačiau niekas negalėjo tikslaus skaičiaus pasakyti. Lietuviai aspirantai studentai susibūrę į „Atžalyną", kuris renkasi susitikimams, iškyloms ir darbams senojoje Lietuvos Respublikos atstovybėje. Studentams gyvenimas nelengvas Sovietų Sąjungos sostinėje. Maskva, pagal Lietuvos standartus, dulkinas, purvinas ir pergrūstas miestas, patys maskviečiai skundžiasi, kiek miestas pastaraisiais metais pasikeitęs į blogą pusę. Maisto situacija ne per geriausia. O studijos rusišku stilium nelabai racionalios, pagrįstos autoritetiniu priėjimu. Studentai pasiilgsta gimtinės.

*

Su amerikiečiu draugu surandame karo muziejų. Šito draugo senelė — lietuvė. Ko gero, po viso to maišymosi su lietuviais Maskvoje ir jis gali kitaip žiūrėti į savo paveldėtą dalelę mūsų genties istorijos. Priešais muziejų tankai. Muziejaus kieme Trotskio šarvuotas traukinys. Viduj visokių įdomybių. Vienoje stiklinėje skrynioje matome žmogaus ranką. Užrašas aiškina, kad tai bolševiko kankinio ranka, kolčakininkų nukirsta per pilietinį karą. Netoli rankos, and sienos kaba labai neryškios fotografijos. Pagal užrašus, tai kokiais 1919 metais raudonarmiečių daliniai Žemaitijoje ir pulkas Vilniaus komsomoliečių. Tolimesnėje salėje minimas Vilniaus ,, išvadavimas". Į visa tai žiūriu su keistu jausmų mišiniu. Kol taip stoviu, prieina prie manęs stambi bobutė, prižiūrėtoja su raudonu raiščiu aplink rankovę. Užkalbina: „Molodoi čejoviek!" Tuo momentu visai sumišau ir laukiau kas dabar bus. Kuo prasižengiau? Kažkaip tą minutę visas dešimtmetis nuklydo atgal į praeitį. Prisiminiau, kaip Vilniaus Ateizmo muziejuje, dar būdamas mažas berniukas, buvau aprėktas todėl, kad buvau nusiėmęs švarkelį ir jį laikiau rankose. O šita senelė dabar tik paprašė, ar negalėčiau jai uždaryti langelį, kurio neįstengia pajudinti. Padėkojo man. Šitokiu žmonišku bendravimu gal ir pasikeis mūsų pasaulio kampas.

Lietuviška ,,Rasos" kavinė garsioje Arbato gatvėje, Maskvoje. Visos nuotraukos V. Liulevičiaus.

Praleidžiu savaitę Petrapilyje. Vis girdėti daugiau ir daugiau žmonių, kurie vadina miestą ne „Leningradu", bet paprastai ,,Pėter". Prie Kazanski Sobor katedros (kuri dabar Tikėjimo ir ateizmo muziejus) kas vakarą vyksta dideli politiniai mitingai. Tai toje pačioje vietoje, kurioje, kaip skelbia metalo lentelė, Leninas kalbėjęs darbininkams. Tarp kolonų pasilipę kalba minioms demokratų, liaudies fronto, anarchistų grupių atstovai. Atsako į klausytojų klausimus. Klausimai visai negirdimi, o tik kalbėtojo įžanga atsakymui: ,,Nuu, delo vtom što..." Žemiau, žmonių minioje pardavinėjami laikraščiai. Demokratai pardavinėja Lietuvos Sąjūdžio ir Estijos Liaudies Fronto laikraščius, kurie labai greitai parsiduoda, net pasenę numeriai. Juodais marškiniais apsivilkę barzdoti vyrai laiko prie krūtinės priglaudę paskutiniųjų carų fotografijas. Tai Pamjat — aidai šimtmečio pradžios juodašimčių, kurie ir Lietuvoje siautė. Grupelėse žmonės viens su

kitu ginčijasi, puola, aiškinasi, sutaria. Stovinėja vietoje ir rūko suktus papirosus. Minioje sukinėjasi ir lietuviško jaunimo. Yra ir tokios niūrios išvaizdos vyrų iš Lietuvos Jedinstvos. Lietuvis paauglys nuotaikingai paaiškina: jais niekas Lietuvoje nesidomėjo, tai jie čia atvykę varyti savo politiką. Toliau prie katedros maišosi rusų evangelikų grupė, oda šarvuoti nihilistai punkai, girti proletarai mušeikos, muzikos studentai su instrumentais, jūreiviai, pasipuošusios panelės, garbanoti hipiai. Stoviu klausytojų minioje. Vienas žiūrovas pastebi ant mano švarkelio peties užsiūtą vytį. Nusišypso ir sako: ,,Labas". Pasirodo, tai rusas, lankęsis Lietuvoje. Iš kitos pusės kitas klausia rusiškai: „O kaip tai bus ten pas jus? Ar žmonės nebijo?" Labai plačiai nusišypsau — „Ne, nebijo. Viskas tvarkoj".

*

Stoviu prie „Dietski Mir" — „Vaikų pasaulis". Tai magazinas, kurį būtų galima pavadinti „riaušėmis su pietų pertrauka". Neįtikima spūstis, stumdymasis. Krautuvė stovi prie Dzeržinskio aikštės, paties Felikso juoda statula žiūri prospektu, ilgu odiniu paltu aprengta. Už jo, Ljubjanka. Anapus nuo Dietski Mir turėjo būti Maskvos katalikiška bažnyčia, aptarnaujanti sostinėje gyvenančius lenkus ir lietuvius. Pagal gandus, lenkiškai šv. mišias atnašaujantis klebonas yra lietuvis. Stovinėju ant šaligatvio. Praeina aukšta moteris, už rankos vesdama mažiuką. Girdžiu — „Va, Tomuk, kitą kartą... Pagalvok, ko norėsi". Ir jau vėl minioje dingsta, prarasti žmonių srovėje, kuri teka į požeminių traukinių tunelį.

Už kampo „Knyžni Mir" — „Knygų pasaulis". Parduodamos knygos visomis mažumų kalbomis. Užsukęs nusiperku gražiai išleistą Daukanto istoriją bei šaunią knygelę „Lietuviai spalio revoliucijoje". Čia vėl rankose laikau įrodymą, kiek tokios mažos, paslėptos tautos žmonės veikė plataus pasaulio istorijoje. Ir tai kažkaip svarbu žinoti. Kaip įprasta Rusijos krautuvėse (kažin nuo kada?), pirma reikia suskaičiuoti visų pirkinių kainą, nuėjus prie kasos garsiu balsu pranešti sumą darbininkei, tada kvitą atgal nunešti pas pardavėją. Niekas prie šitų svetimų kalbų knygomis lentynų nesiveržia, kai apačioj vyksta kaip reikiant kumštynės dėl kažkokių ypatingų vaikams knygų. Girdėti žmonių riksmai. Prie lango spintoje už stiklo išdėstytos trys grupės knygų: lietuviškų, latviškų ir estiškų. Tik tiek, kad knygos neatitinka prie užrašų. Latviškos tarp estiškų, estiškos tarp lietuviškų. Toks linksmas susimaišymas. Gal ir reikėjo tautelėm būti uždarytom rusiškoje spintoje, kad šitaip draugautų.

*

Maskvoje ir Leningrade, visur matyti jaunuoliai su „Žalgirio" kepuraitėmis ar marškinėliais, taip pat ir Palangos vasarvietės. Požeminiame traukinyje kartą pastebėjau net uniformuotą kareiviuką su Žalgirio sagtimi ant krūtininės kišenės. Kalbos kursų mokytojai, rusai ir armėnė, visi vasaroję Lietuvoje prie Baltijos, sako su entuziazmu. „Da, da. Pribaltiskyje respubliki — Zapad Sojūza" — Baltijos respublikos — Sąjungos ,Vakarai' ". Atsidūsta, koks gražus kraštas, miestai. Tik tų lietuvių nelabai supranta.

*

Žymiausia gatvė Maskvoje — senasis Arbatas. Kadaise tai buvęs pirklių rajonas. Nuo gatvės nusukęs, rasi senų medinių namų. Gatvė mašinoms uždaryta, užleista pėstiesiems. Prasideda gatvė prie Prahos restorano, kuriame poetas Majakovskis pietaudavo. Netoliese, minios apsupusios mažą grupelę jaunuolių skustomis galvomis ir oranžiniais apsiaustais. Čia Indijos Hari Krišna sektos misionieriai. Toliau už jų — pilna menininkų, kurie prie namų sienų išsidėstę kėdutes ir savo teptukus bei pieštukus. Siūlo praeiviams nupiešti jų portretus. Dar kiek paėjęs, prieini eilę bobučių, skaromis užsidengusių žilus plaukus, laikančių plakatus rusiškai ir angliškai. Tai ukrainiečiai katalikai, reikalaujantys pripažinimo savo Bažnyčiai. Už remontuojamo (tuos žodius apsilankantis palyginus greitai išmoks, ,,na riemont,,) namo, vyksta mažas mitingas Maskvos Liaudies Fronto. Renkami parašai, kad sugrąžintų rusų tautai jos trispalvę vėliavą, pašalintų raudonąją. Dar už kelių žingsnių, kukli kavinė „Rasa”. Kažkaip akis tik pamažu vėl prisitaiko prie lotyniškų raidžių — „rasa”, rimtų lietuvių operuojama. Jinai mažytė, sodina tik kelias grupes iš karto, kainos nepigiausios. Tačiau kavinės atmosfera jau ne tokia, kaip kaimyninių — mandagesnė. Už kasos — trispalvės.

Šita Arbato gatve, per Lietuvą prajojęs, Napoleonas traukė Kremliaus link. Bet dar prieš jį, ta pačia gatve, žygiavo Didysis Lietuvos Kunigaikštis Algirdas ir jo pulkai. Šitaip atsiradus tautos praeities laukuose, reikia savęs pasiklausti: kas čia didesnis vaiduoklis — viduramžių kunigaikštis, ar beklajojantis lietuvis keliauninkas.

*

Savaitę prieš išvažiuojant, per vakarinę „Vremja” televizijos žinių programą eina žinios, kad po balsavimo deputatų suvažiavime leista Lietuvai ir Estijai pereiti į „samv raščiot" — saviskaitą. Amerikiečiai bendraklasiai ko gero nemažiau stebėjosi ir džiaugėsi šituo įvykiu, padėjo jį atšvęsti ir linkėjo Lietuvai laisvės. Buvome kartu šventę Amerikos nepriklausomybės šventę, Prancūzų revoliucijos metines, tad prie tų revoliucinių minėjimų prisidėjo dar ir šita proga. Žingsnis ekonominės autonomijos kryptin gal nedidelis, palyginus su ilgesniu keliu į nepriklausomybę. Bet dar vis tą rytą atsikėlus ir nubėgus nusipirkti iš anksti užsidarančio laikraščių kiosko (atdaras nuo 7:00 iki 7:10) „Pravda” ir „Sovietskaja Rossija”, pasiskaityti apie nutarimus ir jų vertinimus, buvo sunku tikėti, kad pasaulis aplink tas pats, kad jis nuo vakar dienos nebuvo tapęs kaip nors prasmingesnių ir reikšmingesniu.

*

Beatsisveikinant viena sutikta lietuvė taip ir pasakė: „Dabar žinom, kad kur tik pasaulyje lietuvis bebūtų, jis lieka lietuviu”. Tai prisimenant, dar net ir lėktuve (pilname tautiečių) virš Atlanto, buvo aišku, kad tas pasakymas, tarsi koks palaiminimas, galiojo ir galios ne tik Maskvos lietuviams, ne tik Amerikos lietuviams, bet visiems genties žmonėms.