WIURZBURGO NEBĖRA

Iš Stasio Daunio karo meto dienoraščio

1945 metų pavasarį, prieš keturiasdešimt penkerius metus, Europoje aidėjo paskutinieji II-jo pasaulinio karo šūviai. Panašiose nuotaikose, kaip čia jas savo dienoraštyje aprašė Stasys Daunys, gyveno tūkstančiai iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusių lietuvių. Stasys Daunys, gimęs 1909.VIII.30 Tauragnų valsčiuje, žurnalistas, vokiečių okupacijos metais aktyviai įsijungęs į antinacinę rezistenciją. Vokietijoje talkino Vlikui Eltos biuletenio leidimo darbe. Amerikoje įsijungė į LFB sąjūdį ir 1961-1963 buvo Į laisvę žurnalo redaktorius. Plačiai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje ir visuomeninėje veikloje. Mirė Čikagoje 1977.11.27.

Wiurzburgas, 1945.III.28

Wiurzburgo nebėra. Lėktuvų bombos jį išbraukė iš gyvųjų miestų tarpo. Ištisus šimtmečius statytas, daug garbės dienų matęs miestas žuvo per vieną naktį. Tai buvo kovo mėn. iš 16 į 17 vakare apie 21 vai.

Tai buvo baisus vakaras ir dar baisesnė naktis. Aš gyvenau netoli pagrindinės stoties Excelsior viešbutyje. Pirmosios bombos krito tuojau po 21 val. Išsigandome, nes per radiją pranešė, kad mūsų kryptimi skrenda du lėktuvų junginiai. Praėjo kelios minutės ir prasidėjo baisioji audra. Bombos krito viena paskui kitą, bildesys kurtino ausis, lūžo durys, dužo stiklai, trupėjo sienos. Mes penkiese lietuviai — aš, J. Būtėnas, A. Keturakis, M. Kuprėnienė ir vienas nežinomas lietuvis buvome savo viešbučio rūsyje. Slėptuvė buvo visai menka. Pragariško trenksmo apkurtinti laukėme, kada ateis eilė mums, kada sujudės drebančios namo sienos ir amžinai nutildys mūsų širdžių plakimą.

Dievas mums buvo geras ir gailestingas. Bombardavimas aprimo, mes išlikome gyvi ir sveiki. Mūsų viešbutis degė ir mes skubėjome gelbėti savo daiktus. Sienos buvo aptrupėję, apgriuvę laiptai, pro išlėkusius langus visur matėsi gaisrai... Kai išėjom į aikštę, visur matėme tik siaučiančius gaisrus ir girdėjome sprogstančias bombas. Degė kiekvienas namas ir viskas liejosi į vieną liepsnos jūrą. Guodėmės, kad į mūsų namą sprogstamoji bomba nepataikė.

Aplinkiniais keliais, parku, žarijoms svilinant akis mes pasiekėm Maino pakrantę. Visur matėme tik gaisrus, išverstus, išlaužytus medžius, sugriautus namus. Pasiekę Mainą pradėjome tikėti, kad tikrai išlikome gyvi. Su tūkstančiais vienodo likimo miesto gyventojų traukėm tolyn iš degančio miesto pietų kryptimi.

Apie 2 val. naktį rainiai užmigome rotušėje ant šiaudų žiurstelės. Mes buvome išsigelbėję.

Praėjo pusantros savaitės. Aš išvaikščiojau Wiurzburgo griuvėsius. Visur baisu. Išgriuvę namai, išdegę bažnyčios brangieji pastatai. Ugnis sunaikino per vieną naktį, ką žmogaus išmintis buvo sukūrusi daugiau kaip per tūkstantį metų.

Gaila Wiurzburgo, gaila jo pilies, gaila rezidencijos. Nebėra Wiurzburgo, liko tik griuvėsių krūva ir tas pats vardas. Lietuviai nežuvo, dabar jie susispietė Sebastian str. 2, kitoj Maino pusėj, aukšto kalno papėdėje.

Dar nespėjo žmonės išsikraustyti, nurimti, kaip nauji įvykiai atsistojo prieš akis. Vakarų frontas staiga pajudėjo, persikėlė į Maino frankų žemę. Šiandien laikraščiai rašo, kad priešas veržiasi toliau į rytus. Čia jau aliarmo padėtis. Tiltai užminuoti, žmonės neramūs, girdėti šaudymas. Kas valandą gali pasirodyti tankai. Laimė, kad oras jau šiltas, laukai darosi žali, medžiai sprogsta. Kai šilta, tada visoks vargas lengvesnis. Vakarais, saulei nusileidus visi susėdame sodelyje ir tyliai tyliai dainuojame liūdnas savo tėvynės daineles. Apie 21 vai. visi einame gulti. Vieni į vilas, kurias vokiečiai apleido, kiti miega lauke po atviru dangumi.

Mes nieku nesiskundžiame. Gyvename ir laukiame geresnės dienos. Viltis mūsų paguoda.

Wiurzburgas, 1945.III.29

Didysis ketvirtadienis. Artėja Velykos, kurių Lietuvoje taip laukdavome. O čia... Ateina jos nejučiomis ir niekuo nesiskirs nuo paprastų pilkų dienų.

Naktis praėjo ramiai. Beveik negirdėti ir šūvių. Tai gal tik tam, kad Kristaus prisikėlimo rytą dar labiau lietųsi kraujas. Žiūriu į išdegusį Wiurzburgą ir darosi graudu. Kai vėjas papučia, griūva sienos ir raitosi balti sūkuriai dulkių. O dar taip neseniai čia stovėjo miestas.

Sudegė universitetas, turėjęs garsų visoje Europoje medicinos fakultetą. Čia gyveno ir dirbo išgarsėję medicinos autoritetai, čia buvo tobuliausiai įrengtos klinikos ir gydymo kabinetai. Šitame mieste prieš šimtą metų (1847 kovo 27 d.) gimė Rentgenas. Dabar šito miesto nebėra, visi jo turtai žuvo. Wiurzburgas tik nejauki griuvėsių krūva. Karo dievaitis čia ilgiems metams įamžino savo vardą...

Išdegė ir rezidencijos didingasis statinys. Ją 18 šimtmečio pabaigoje pastatė du vyskupai. 1815 metais Wiurzburgą paėmęs Napoleonas rezidenciją pavadino didžiausia ir gražiausia Europos klebonija. Pelenais pavirto pasakiškieji laiptai, nepalyginamosios veidrodžių salės ir kiti neįkainojami meno ir istorijos turtai.

Neišliko ir pilis,, senasis Wiurzburgo statinys, viena iš gražiausių Vokietijos pilių. Jos pamatai siekia prieš Kristaus gimimo laikus. Ilgų amžių bėgyje ji buvo stiprinama ir restauruojama. Dar tik prieš keletą metų ji buvo pagrindinai atnaujinta, o dabar vėl skaudžiai nukentėjo, gal skaudžiausiai savo ilgos istorijos bėgyje. Žuvo be garbės ir garso. Skaudus likimas.

Bamberg, 1945.III.31

Lietuva, mano brangi tėvyne! Nieko nėra brangesnio už savo tėvynę. Dėl jos ir vargas nesunkus kęsti, šiandien Didysis šeštadienis, aš su reikalais iš Wiurzburgo išvykau į Bambergą. Anksti rytą jau buvau Bamberge. Miestas dar apysveikis, gražu pasižiūrinėti. Per Bambergą teka upė panaši į Mainą. Lietuvių Bamberge susiradau, tarp kitų ir  Leonardą Žitkevičių.

Hassfurt, 1945. IV. 1

Velykų rytas. O aš kelionėje tarp svetimų žmonių. Vakar išvažiavęs iš Bambergo pasiekiau tik Hassfurtą ir čia turiu laukti kito traukinio iki Velykų ryto. Naktį miegojau ant grindų. Anksti rytą prie stoties susitikau tris lietuvius.

Į traukinį sėdau apie 6 val. Girdėjau skambėjo bažnyčios varpai. Velykų rytas. Prisikėlimas. Pergalės ir linksmybės šventė. Pagalvojau, kaip dabar švenčia maniškiai Tauragnuose. Prisimena jie mane... O aš toli, toli, kelionėje, nesiprausęs. Tokios šių metų Velykos.

Apie 6:30 val. pajudėjo traukinys.

Schweinfurt, 1945. IV. 1

Nesėkmingai eina Velykų pirmoji diena. Vietoj linksmybės ir džiaugsmo dabar mano palydovai baimė ir nuobodulys.

Nedaug tepavažiavus teko bėgti iš traukinio ir slėptis. Nejauku buvo man vienam lietuviui tarp svetimų žmonių tolimam krašte. Apie 10 val. pasiekėme Schweinfurtą. Čia teko palikti traukiny ir laukti 17 val., kada į Wiurzburgo pusę eis kitas traukinys.

Sunku susigaudyti, tvarkos kaip ir nebėra...