PAGALBA ŠIANDIEN, NE RYTOJ
Lietuvoj vyksta stebuklas. Ten mūsų žmonės jungą gali nusimesti anksčiau negu buvo spėliojama. Mes tik iš tolo stebime ir gėrimės tais, kurie šiam atgimimui vadovauja net nematę nepriklausomos Lietuvos arba tik apie ją girdėję iš tėvų ir senelių pasakojimų. Tie jauni žmonės rizikuoja savo laisve ir gyvybe. Jų kova prilygsta Senojo Testamento Dovydo kovai prieš Galijotą, jų rankoj tik dvasinis ginklas — teisė ir tiesa. Vyksta nekruvina revoliucija, pasinaudojant konstitucijoj (kuri praktiškai buvo nevykdoma tų, kurie ją skelbė) visom galimom raidėm. Pasaulis stebi ir stebisi, ir tai jau didelė moralinė pagalba. Tik jokios kitos pagalbos iš demokratinių šalių, kurie su tokiu uolumu gynė ir gina ne tik kitas Rytų Europos pavergtas tautas, bet ir primityvias Afrikos tauteles, niekad neturėjusias savo valstybinių tradicijų.
Tie, kurie ten visą naštą ir atsakomybę neša, dažnai atvyksta pas mus, informuoja apie esamą situaciją ir mus, ir viešąją opiniją, laukia pagalbos, pritarimo. Laukia to, kas leistų greičiau ir efektingiau informuoti pasaulį apie Lietuvą. Jiems reikia priemonių, modernių komunikacijos išradimų, kad galėtų garsiau šauktis į pasaulio apsnūdusią sąžinę, prabilti ir atsverti per ilgus dešimtmečius skleistą melą apie ,.laimingą gyvenimą" po raudona penkiakampe ir ,.amžiną, nesugriaunamą įsijungimą" į vergijos grandinę. Reikalinga skubi pagalba ir namie. Juk tauta buvo atskirta nuo praeities pažinimo ir nuo institucijos, kuri skleidė dorinimą — nuo Bažnyčios. Tos rūšies literatūra buvo sunaikinta, o slaptas jos dauginimas buvo valstybės išdavimas. Dabar, kai bent kiek prašviesėjo, atsirado, kas turi paruošęs rankraščių ir tokioms knygoms, kurių Lietuvai skubiai reikia. Tik bėda, kad nėra popieriaus arba jį reikia užsieny pirkti. Reikia pinigo ir atsikuriančioms mokslo įstaigoms, kultūros paminklams gelbėti nuo sunykimo; reikia vaistų, medicininių priemonių, pagalbos buvusiems Sibiro kankiniams. Ar gali kas suabejoti, kad visa tai galima atidėti vėlesniems, geresniems laikams?
O kaip mes, išeiviai, patogiai ir saugiai įsikūrę laisvuose kraštuose, į jų šauksmą atsiliepiam? Gerai ir gražu, kad daugelis remia ir šelpia savo gimines, artimuosius, bet dar geriau remti pastangas, kad Lietuva greičiau atgytų laisvam 4 gyvenimui ir pradėtų gydyti moralines žaizdas. Visi sutiks, kad pirmiausia pajuto, ko Lietuvai reikia, ir pirmieji ėmėsi pagelbėti— tai Lietuvių katalikų religinė šalpa ir Lietuvių informacijos centras New Yorke su skyrium Washingtone, turėdami vos kelis pasišventėlius. Po jų greitai Lietuvos šauksmą išgirdo Lietuvių Bendruomenė, jos kraštų padaliniai. Nei LIC, nei LB tam reikalui, politinei veiklai, neturėjo ir neturi nei lėšų, nei fondų, bet kreipėsi į lietuvių visuomenę ir susilaukė aukų, nors ir ne tiek, kiek šiuo metu reikėtų. Kiek surinko lėšų ar dar renka, jas paverčia reikalingiausiom prekėm — kompiuteriais, spaudos dauginimo aparatais; perka ir siunčia vaistus, knygas ar jas perspaudina; remia atgimusias jaunimo patriotines organizacijas ir atgimimo veikėjus bei sudaro sąlygas jiems atvykti į Vakarus ir užmegzti kontaktus. Nei LIC, nei LB savo išlaidų neslepia, duoda apyskaitas spaudoje, visuomenė žino, kur jų aukos eina.
Visuomenė taip pat norėtų žinoti, kur jos sudėtos aukos Lietuvai nueina kitais kanalais, kokią pagalbą teikia atsikuriančiai Lietuvai tie, kurie nuolat per daugelį metų Vasario 16 ir kitom progom renka aukas Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Bent kol kas nežinom, kiek ir kam buvo duota, kad Lietuva greičiau išvystų šviesesnes dienas, kaip tos aukos naudojamos jau dabar, ar bus greit panaudotos. Kiekvienam aišku, kad tautos žaizdas gydyti reikia neatidėliojant. Tautos fondas, džiaugiasi, kad 1988 turėjo 529 tūkstančius dolerių pajamų, o 1989 tikėjosi surinkti dar daugiau. Iki praėjusių metų jo finansinėse institucijose buvo sukaupta 1.7 mil. dolerių. Iš nuošimčių finansavo Vliko veiklą, o iš konkrečių darbų žinome Eltos biuletenių leidimą.
Bent kiek mums nesuprantami ir kai kurių čia besilankančių Lygos atstovų, neradusių bendros kalbos su Sąjūdžiu dėl metodų, griežti pareiškimai, kad nebūtų duodama pagalba: ,,Neduokite pinigų visokiems projektams vykdyti, taupykite nepriklausomai Lietuvai",,,Per ankstyvas davimas — tai vinių kalimas į Lietuvos karstą". Tokie žodžiai— tai pagalių kaišiojimas į vadavimo pastangas. Jeigu, neduok Dieve, dabartines pastangas okupantas užgniaužtų, o ateities kartoms paaiškėtų, kad reikėjo labai nedaug, tik efektingesnės išeivijos paramos, ir Lietuva būtų atsistačiusi, o tos paramos kaip tik ir trūko, kokia kristų atsakomybė išeiviams. Reikia manyti, kad tokie pareiškimai buvo žmonių, nepakankamai sugebančių analizuoti esamą padėtį, per greitas išsišokimas.
Materiali pagalba Lietuvos bylai ginti ir krašto viduje pradėti tiesinti tai, kas svetimųjų buvo sužalota — išeivių pirmoji pareiga. Skęstančiam pirmiausia reikia ištiesti ranką, numesti plūdę, o ne laukti, kol jis pats išplauks ar neišplauks.
1990.I.23
(č. g.)
