Julius Keleras, kruvinasai ir keturiasdešimtieji

Kruvinasai

staliniecai pervažiuoja daugel sykių Lietuvos
partizanų kapus, ir saulė skleidžianti saldų 
mirties aromatą, ūmai užšaldo sodus, 
liepdama jiem žydėti raudonai raudonai 
lyg dobilėliui, kuriam šoble galvelę nukirs

siaubas, prakaitu sukruvinta paklodė, sapnuojant
tėvą, surištom rankom, motiną, apspjaudytu veidu, 
seserį, nuleista galva, kaimyną, nukryžiuotą 
ant lauko išvietės

Dzievuli, Dzievuli, kurgi tu, rypuoja
sena kaimietė vienut vienutėlė senoj, 
neapartoj sodyboj, kuriai irgi ištraukė liežuvį,
kad neišduotų šulinio svirčiai, 
kokia bolševikų spalva

Keturiasdešimtieji

kelios kaimiškai apsirengusios moterys
gelsvoj, lino spalvos prieblandoj 
prie mirštančios, seniai baltintame 
dvaro kambarėly

medinė lova, gležnas išblyškęs
šešėlis (kūnas išvežtas į šiaure), 
gražiai sudėjęs rankas 
tartum megztų apdarą sūnui — giriniui

bet jie vėlei įeina drąsiai
ilgais guminiais batais lyg per ančių 
medžiokle, taškydamiesi ilgom svetimkalbėm 
seilėm ir liepia keltis

mes davėm tau laisvės, lygybės nuodų
o tu vis nemiršti — šiltai aprengta, laiminga, soti, 
imk grandines, gal tiks vietoj buržuazinių 
apyrankių

Sveika Marija, malonės pilnoji;
ji klūpo uždaryta ir mato, 
kaip šėlsta balandžiai, nešdami 
dangun Nepriklausomybę