Julius Keleras — apie sulaužytas asmenybes ir laisvą kūrybos dvasią

Su Los Angeles LFB XXIV literatūros vakare dalyvavusiu jaunu poetu Julium Keleru kalbėjosi Juozas Kojelis.

Studijavai Vilniaus universitete dar prieš paskutiniuosius reikšmingus Lietuvos gyvenimui įvykius. Kokios nuotaikos buvo tada jaučiamos?

1987-aisiais baigiau Vilniaus valstybinį universitetą, tada nešiojusį ne taip jau garbingą, kaip vėliau viešai paaiškėjo, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardą. Tas vardas mums, studijuojantiems nereiškė absoliučiai nieko, prie jo pripratę, tiesiog nepastebėdavom panašiai kaip atrodo nepastebima dėmė sienoje, jei per ilgą laiką prie jos pripranti. Prie panašios dėmės teko priprasti ir mūsų broliams latviams; kiek žinau, jie iki šiolei savąją Alma mater dar tebevadina pergalinguoju P. Stučkos vardu. Ką gi, gerai, kad ano nei šio visai neuždarė, kad galėdavome klausytis nors kelių mėgiamų dėstytojų (docentės V. Daujotytės, docentės E. N. Bukelienės, profesoriaus J. Girdzijausko, profesoriaus B. Genzelio) paskaitų, dalyvauti jų seminaruose. Tais žmonėmis galėdavai pasitikėti, jie sakydavo tai, ką galvojo, ką žinojo, ką manė esant reikalinga pasakyti jaunam žmogui, bandančiam suvesti galus su galais. Daugeliu kitų nelabai tegalėdavai pasitikėti — nes ar galima pasitikėti tvarkingai pakabintu kostiumu, kurio atlape jautei išdidžiai šviečiant partiečio ženklelį? Žinoma, jie nenešiojo tų ženklelių, ir galiausiai ne jie pirmieji, ne jie paskutiniai įsirašė į partijos, bene labiausiai veidmainingos partijos politinėje istorijoje, sąrašus.

Keturi poetai, dalyvavę šios žiemos literatūros vakare, Los Angeles: Elena Tumienė, Julius Keleras, Danutė Mitkienė ir Bernardas Brazdžionis. Nuotr. V. Baltušienės.

Ne tai buvo svarbiausia — galinga prievartos jėga, laužanti stuburus ir individualius protus, gebėdavo įtikinančiai priversti šeimų maitintojus — talentingus mokslo žmones, pašnabždėdama daug kam esminio argumento poveikį darantį pažadą — jeigu ne tai... Žinoma, svarbiausia jų žymė nebuvo partijos bilietas, o tai, kad jie neturėjo asmenybinio poveikio, tiesiog neturėjo asmenybės. Jiems universitetas buvo tik studentų fabrikas, gaminantis skaitlingą produkciją, reikalingą liaudies ūkiui. Todėl nemačiau reikalo lankyti tokių kostiumų paskaitas, nors neretai tie kostiumai surasdavo progą atlyginti už nepagarbą jų formuliarams, jų tvarkingai suliniuotoms buhalterinėms knygoms, kur studentas, kaip koncentracijos stovyklose, tampa tik numeriu beveidžiam sąraše.

Įdomu būtų išgirsti aplinkybes, kokiu būdu atsiradai Čikagoje. Ar lengva buvo išvykti į Ameriką? Kas šiuo metu yra Tavo profesoriai?

 Taigi 1987-aisiais baigęs universitetą, sėkmingai apgyniau diplominį darbą „Simono Daukanto istoriosofija" ir gavau pasiūlymą iš Lietuvių literatūros katedros stoti į aspirantūrą ir rašyti disertaciją iš mano pamėgtos srities — lietuvių išeivijos literatūros. Sutikau, nors žinojau, kad nebus lengva, nes daugelis emigracinės kultūros šaltinių lieka Amerikoje. Tačiau įpusėjus, jeigu galima taip sakyti, pertvarkai Sovietų Sąjūze (pridėkime lietuviškas galūnes abiems imperijos vardams lygiai, — kokia gali būti Sovietų Sąjunga? — paskutinysis žodis juk įprasta, kad reikštų savanorišką, bet ne prievartinę jungtį), pasigirdo balsų, jog bus įmanoma lietuvaičiams bei lietuvaitėms studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio universitetuose. Žinoma, balsai lieka balsais, tačiau mano atveju universitetui dėkoti nesu linkęs. Profesoriams V. Areškai ir J. Girdzijauskui — mano kursinių ir diplominio darbo vadovui, vienam doriausių ir giliausių dabartinės Lietuvos humanitarų, viešint Amerikoje buvo susitarta su Illinois universiteto Čikagoje Lituanistinės katedros vedėju prof. Br. Vaškeliu, jog galima būtų mėginti mane iškviesti į Ameriką, kad čia Čikagoje, Illinois universiteto Lituanistinėje katedroje gilinčiau išeivijos literatūros studijas, susipažinčiau su naujausiais literatūros tyrimo metodais ir rašyčiau disertaciją natūralioje aplinkoje, kurioje brendo išeivijos kultūra.

Tačiau Ameriką pasiekiau labai sunkiai. Universitetas, kurio formalų siuntimą turėjau, dirbdamas Lietuvių literatūros katedroje asistentu, atsisakė apmokėti kelionę, motyvuodamas tuo, kad nėra pinigų, ir geriau dvidešimt aspirantų nuvažiuos į Maskvos ar Leningrado bibliotekas nei vienas į Ameriką. Kągi, bet kaip po tų žodžių tikėti rektoriaus J. Kubiliaus kalba prieš rinkimus, kuomet jis teigė, jog kuo daugiau reikia keistis studentais bei dėstytojais su užsienio kraštų universitetais? Ar neskamba tai kaip eilinė sovietinės demagogijos dainelė. Antra vertus, niekad neradau bendros kalbos su stagnaciniais biurokratais, kurių universiteto vadovybėje netrūko ir netrūksta. Sakykit, ar gali žmogus, įpratęs patogiai gyventi, laikydamas studentus antrarūše produkcija, atsisakyti savo valia privilegijų, erdvaus kabineto ir kitų gausių malonumų, kuriuos teikia patogi valdininko (nes mokslas daugeliui jų antraeilis dalykas) kėdė. Tad, jei ne Illinois universiteto Lituanistikos katedros vedėjas gerbiamas profesorius Bronius Vaškelis, jei ne mielų giminių parama (bilietą galėjau gauti tik už valiutą) tebūčiau ir dabar tik Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros aspirantas, rašantis disertaciją apie žemininkus — vieną iš išeivijos kultūrinių kulminacijų.

Manau, kad mano žmonai, taip pat humanitarei, kurios atvykstant laukiu, kelionė bus lengvesnė ir netaps anabaziu kaip man. Juk Lietuva taip sparčiai vaduojasi iš ilgamečio paralyžiaus, bandydama nusimesti ne tik ekonominius, politinius, bet ir kultūrinius antrankius.

Pirmajame mokslo ketvirtyje turėjau tris garbingus profesorius — ypatingai daug man padėjusį Lituanistinės katedros vedėją Bronių Vaškelį, puikią literatūros teoretikę Violetą Kelertienę ir anglų kalbos profesorę Laurette Kirstein.

Filosofas Juozas Girnius dažnai primindavo tautos daliai iševijoje krauti kultūrinį kraitį, kuris kada nors galėtų grįžti į laisvą Lietuvą. Grįžimui sąlygos pradeda atsirasti. Ar jau spėjai susipažinti su išeivijos kultūriniu kraičiu?

Išeivijos kultūrinis kraitis toks neaprėpiamas, kad su juo nėra įmanoma giliau susipažinti per kelis metus, juo labiau per kelis mėnesius. Dabar svarbiausia, kad jį perimtų Lietuva ir jis neliktų svetimoj žemėj, ir neretai svetimuos šiukšlynuos, kaip teko girdėti apie kelių archyvų likimą.

Iš to, ką jau esi patyręs apie išeivijos kūrybą, kas Tau daro stipriausią įspūdį: jos literatūra, filosofija, mokslas, menas?

Stipriausią įspūdį daro laisva kūrybos dvasia virpanti H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, H. Radausko, B. Brazdžionio, J. Aisčio, L. Sutemos, K. Bradūno, J. Šva-baitės ir daugelio kitų, nelengvai aprėpiamo kultūrinio egzodo kūryboje.

Manau, kad apie egzodo kultūrą jau nebebus rašoma taip, kaip 1964 m. rugsėjo 6 d. Tiesoje rašė Domas Šniukas, dabartinis Lietuvos Žurnalistų sąjungos pirmininkas ir Televizijos komiteto pirmininkas, kaip apie „likimą tos lietuvių dalies, kuri, priešo propagandos suklaidinta ir nesupratusi didžiųjų revoliucinių pertvarkymų, pasitraukė į Vakarus”.

Lietuvių egzodas atsakė į prof. Juozo Ereto klausimą — „Tremtis — prakeikimas ar uždavinys”. Visgi būta uždavinio, ir jis išspręstas aukščiausiu pažymiu. Žinoma, neverta pamiršti patikslinančio prof. J. Ereto pastebėjimo: „Egzilis visuomet yra sinonimas aukai”.