TIESA — VIENA

Povilas Pečiulaitis 1945 metais tapo partizanu ir įstojo į LLKS Tauro apygardos Birutės rinktinę. Per išdavimą 1952 buvo areštuotas ir po žiaurių tardymų karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, kuri buvo pakeista 25 metų kalėjimu ir tremtimi. Išleistas iš kalėjimo ir grįžęs 1972 po 20 metų iš tremties, dar ilgai vargo, negaudamas teisės gyventi Lietuvoje. Kadangi jo tėvas, Sibiro tremtinys ir ten žuvęs, buvo JAV pilietis, Pečiulaičiui su žmona pagaliau 1989 metais buvo duotas leidimas emigruoti į JAV. Šiuo metu gyvena Clevelande.

Povilas Pečiulaitis, grįžęs 1973 metais iš lagerio, pastatė mažą kryželį kovos draugo ]. Lukšos-Daumanto žuvimo vietoje.

Daumanto žuvimo aplinkybės

POVILAS PEČIULAITIS - LAKŠTINGALA

Atvykus pagal pilietybę į Jungtines Amerikos Valstybes nuolatiniam apsigyvenimui, teko susipažinti su lietuviškosios išeivijos spauda, kurioje rašoma apie pokario įvykius Lietuvoje. Kartais tie įvykiai nevisiškai tiksliai aprašyti. Tad čia noriu bent trumpai paryškinti Juozo Lukšos — Daumanto žuvimo aplinkybes, kurios yra tikros, nes aš pats asmeniškai ten dalyvavau. Kai baigsiu rašyti platesnio masto prisiminimus „Tauro apygardos paskutiniai partizanai", ten bus plačiau apibūdintas Daumanto likimas nuo grįžimo iš Vakarų iki žuvimo, jo gyvenimo vietovės ir čekistų klastotės.

1951 metų balandžio mėn. į Lietuvą Kazlų-Rūdos miško ruože, tarp Papilvio ir Kajackų kaimų, Vakarų žvalgyba nuleido du asmenis — Būtėną ir Kukauską. Vienas nuleistųjų desantininkų parašiutas įstrigo į aukštą pušį, kur jie jį tokioje būklėje ir paliko. Balandžio 19 rytą parašiutą aptiko čekistai ir suprato, kad į Lietuvą buvo pasiųsta Vakarų žvalgyba.

Tuojau buvo permesta didelis skaičius kariuomenės į Suvalkijos kraštą, daugiausia į Kazlų-Rūdos ir Lekėčių miškus. Tuose miškuose tada žuvo daug partizanų, o tarp likusiųjų ilgesniam laikui buvo nutraukti tarpusavio ryšiai. Nutrūko ryšys ir tarp Daumanto ir Trumpio. Trumpis žuvo 1951 gegužės mėn. kartu su kitais partizanais.

Būtėnas su Kukausku jiems Vakaruose nurodytą ryšio vietą pasiekė, bet kažkokiu būdu — ar per kratą, ar dėl išdavimo — jų slėptuvę užtiko čekistai. Būtėnas žuvo nusižudydamas, o Kukauskas pasidavė gyvas. Kadangi jie abu turėjo dar ir atsarginius ryšio punktus, Kukauskas, pasitikėdamas čekistų pažadais, išdavė savo atsarginį ryšį su Mačinsku, Marijampolės apskrityje, Sasnavos krašte. Atidavė čekistams taip pat ir visus šriftus, kurie čekistus galėjo surišti su Daumantu. Kukausko vardu jie pradėjo siųsti pas Daumantą ryšininkus. Daumantas, gavęs iš Kukausko aiškų ir be jokių abejonių nurodymą, kviečiantį atvykti, pradėjo ruoštis su juo susitikti.

Mums su Daumantu kartu atėjus į susitikimo vietą, elektriniu žibintuvėliu daviau sutartą signalą. Paskutiniai Daumanto žodžiai buvo: „Jei ,Dzikas' (taip buvo vadinamas Kukauskas) mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei... — tada žūsime. Spyglys ir Pipiras tegu lieka užnugary. Mudu, Povilai, eisim. Prasiskirkime, kad nebūtume kartu''. Aš paėjau gal 15-20 metrų į šoną. Susitikimo vietoje Daumantas paklausė: „Dzikai, tu čia?” Pasigirdo kažkoks neaiškus atsakymas. Daumantas suriko „Ugnis!" — ir iš jo automato pasigirdo ilga serija, kuri susiliejo su čekistų automatų serijomis. Toje vietoje Daumantas ir žuvo.

Aš stovėjau kiek toliau, šone, paleidau į priekį kelis automato šūvius ir kritau ant žemės. Virš manęs pralėkė čekistų automatų šūviai, bet manęs nepalietė. Pasinaudodamas nakties tamsa laimingai pasprukau. Po metų laiko per kitą tokį susitikimą buvau čekistų nustvertas. Apie tai bus parašyta vėliau.

Man būnant kalėjime, o vėliau lageriuose ir Lietuvoje, įvairūs asmenys, čekistų agentai — provokatoriai dažnai klausinėdavo apie Daumanto žuvimą. Niekam tiesos nesakiau ir negalėjau sakyti, nes čekistams daug kas nebuvo žinoma. Jie skelbė, kad Daumantas buvęs nutvertas gyvas, paskui, kad jį lydėję draugai jį nušovę, kad gyvas nepatektų. Tačiau tiesa yra, kad Daumantas pajuto esąs Kukausko išduotas ir pirmas atidengė į čekistus iš vokiško automato ugnį, žūdamas vietoje.

Daumanto lavonas buvo nuvežtas į Kauno saugumą ir numestas kiemo sandėlyje atpažinimui. Lageriuose man teko susitikti asmenis, kuriems Daumanto lavonas buvo rodomas.

Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vietoje 1989 m. pavasarį pastatytas kryžius.

Kukauskui už šį pasitamavimą ir už čekistams ryšių bei paslapčių išdavimą nebebuvo net teismo. Iki šiol jis laisvai gyvena Vilniuje. Asmeniškai Kukausko nepažinojau ir nebuvau matęs. Kai aš buvau suimtas, tikriausiai jam mane čekistai rodė, kaip ir kitiems išdavikams.

Partizanų lavonai nuo 1949 ar 1950 metų gatvėse nebebuvo guldomi. Jie būdavo vežami į Kauno ar Vilniaus saugumą. Tai turėtų gerai žinoti tuo metu saugume dirbę jaunesnieji leitenantai, Sakalovo būrio talkininkai ir rusų tardytojų vertėjai: Norkevičius, Marcinkevičius, Sasnauskas, Urbonas, Miknevičius ir kiti. Mano paties tardymo metu šie asmenys talkininkavo Kauno saugumui ir buvo gerai patikimi Sakalovui. Jie, be abejo, turėtų žinoti, kur padėjo Daumanto ir kitų partizanų lavonus.

Juozas Lukša — Daumantas žuvo Kauno rajone, Veiverių vls., Pabartupio kaime, 9 km nuo Garliavos link Pažėrų, prie Bartupės kanalo ir prie Navynos miškelio. Žuvo 1951 metų rugsėjo 4. Žuvimo vietoje dabar pastatytas kryžius.