Petras Povilas Oželis - Jaunutis
1959 m. gegužės 4 d. naktį Šilalės r. Buišių k. (dabar – Šilalės r. sav.) gyventojo Kazio Nogniaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė 2 paskutinius Šilalės krašto Kęstučio apygardos partizanus. Žuvo Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas.
Petras Povilas Oželis gimė 1932 m. sausio 1 d. Tauragės aps. Švėkšnos vls. Lekiškės k. Juozapo ir Elenos Lomsargytės Oželių šeimoje. Be jo, čia augo dar keturi vaikai: seserys Bronė (1926 m.) ir Joana (1939 m.), broliai Juozas (1923 m.) ir Kostas (1930 m.).
1947 m. buvo suimtas tėvas J. Oželis ir nuteistas 2 metams už pyliavų nevykdymą. Kalintas Šilutės Macikų lageryje. 1949 m. kovo 27 d. motina Elena Oželienė kartu su dukromis ir sūnumi Kostu buvo ištremti į Sibirą. Broliai Juozas ir Petras Oželiai sugebėjo išvengti tremties. 1949 m. rudenį paleistas iš lagerio į namus grįžo tėvas. Jis buvo labai ligotas ir netrukus mirė.
Pabėgę nuo tremties broliai Juozas ir Petras tapo Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus rajono (vėliau – tėvūnijos) Pilies būrio Paramos grupės partizanais. Juozas gavo slapyvardį Dagilis, o Petras – slapyvardį Jaunutis. Tokį slapyvardį Petras gavo neatsitiktinai. 1949-aisiais, kai tapo partizanu, jam tebuvo septyniolika metų. Galima sakyti, visa jo jaunystė prabėgo miške.
1952 m. sausio 26 d. Žadvainių miške kartu su keturiais bendražygiais žuvo brolis Juozas Oželis-Dagilis.
1999 m. gegužės 12 d. P. Oželiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
Parengė Rūta Trimonienė
Kęstučio apygardos Pušies rinktinės partizanai: Petras Oželis- Jaunutis (kairėje) ir Feliksas Urbonas-Algirdas (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Kęstučio apygardos Pušies rinktinės partizanas Petras Oželis-Jaunutis. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/05/201405_ozelis_biogr.pdf
„1959 m. gegužės 3 d. vakarą Šilalės rajono Buišių kaimo gyventojas Petras Nognius atvedė du partizanus pas savo pusbrolį Kazimierą Nognių. Sunerimo jo žmona Vanda. Prisiminė, kaip kartą, apsilankiusi pas Petro žmoną, iš kito kambario išgirdo: „Kam ponas tokius brangius saldainius ir tokius saldžius gėrimus atvežei“. Pasirodo – pas juos lankydavosi saugumiečiai. O Petras Nognius išgėręs dažnai eidavo su partizanais į žygį. Buvo saugumo užverbuotas.
Ir štai Petras Nognius paskutinius du Šilalės rajono partizanus atvedė pas pusbrolį, o savo sūnų Praną Nognių pasiuntė į Kvėdarną pranešti saugumui. Netrukus Šilalės saugumas apsupo Kazimiero Nogniaus sodybą, apšvietė ją. Kaimynai manė, kad dega Nognių sodyba, bet rytą pamatė, kad sodyba tebestovi. Prasidėjo mūšis. Moterys su vaikais spėjo išbėgti. Kazimierą Nognių sugavę saugumiečiai spardė, grasino uždegti namą. Pasipylė kulkosvaidžių ir automatų serijos. Partizanai stipriai atsišaudė. Ir dabar tebėra kulkų žymės. Saugumiečių buvo daug. Netrukus iš Klaipėdos atvyko pilna mašina pasieniečių. Feliksas Urbonas bandė išsiveržti iš namo, bet jį pervėrė automato serija. Petras Oželis iš karto atsišaudė nuo aukšto, paskui nulipęs bandė prasiveržti pro langą. Sužeistas prie lango su rankšluosčiu, matyt, šluostėsi kraują. Iš visų pusių lėkė kulkos – lubos buvo kulkų išvarpytos. Petras Oželis bandė išbėgti atsišaudydamas pro duris, bet sukniubo sunkiai sužeistas. Įsiveržę į namą saugumiečiai spardė merdintį partizaną, tyčiojosi, siūlė samagono. Partizanas amžinai užmerkė akis.
Kazimierą Nognių ir jo žmoną Vandą išsivežė į Šilalę tardymui. Vertė atpažinti partizanus, kuriuos buvo pametę daržinėje prie saugumo. Paskui dar ilgai tardė Kazimierą ir Vandą Nognius Šilalėje, Kvėdarnoje, Švėkšnoje. Vėliau Kazimierą Nognių, sirgusį vėžiu ir gulintį Klaipėdos ligoninėje, saugumietis Gudavičius tardė sakydamas: „Nogniau, neišnešk paslapties! Tau vėžys. Tu vis tiek mirsi. Banditus maitini!“ Kazimieras Nognius nieko neišdavė ir savo paslaptį nusinešė į amžinybę“. Kęstutis Balčiūnas „Paskutinis mūšis“,
Tremtinys, 1999 10, Nr. 14 (29)
„Praėjo keletas savaičių po partizanų Oželio ir Urbono nužudymo. Vėl tas pats miškas. Prie kiek tolėliau nuo kruvinos dramos vietos esančios Nogniaus sodybos buvo vėlai vakare surengta pasala. Deja, nežinomiems keršytojams, surengusiems pasalą, nepasisekė. Motociklu tą vakarą miško keliuku važiavo ne eigulys Nognius, o jo sūnus, kuris ir buvo likviduotas. Atvykusi į įvykio vietą, operatyvinė grupė pasalos vietoje surado tik keletą tuščių gilzių ir dviejų vyriškių pėdsakus. [...] Nuo 1959 metų iki 1991 metų taip ir nepavyko KGB nustatyti keršto vykdytojų...“ Vilius Baltinas „Kas atkeršijo už partizanų mirtį?“, Lietuvos darbininkas, 1991, Nr. 11
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/05/201405_zutis.pdf
