Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai apie 1947-1948 m. Iš kairės: Jonas Pavilonis-Tarzanas, Jonas Kemeklis-Tauras, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (GAM)
KEMEKLIS Jonas, Juozo-Tauras, gim. 1923 m. Leliūnų k., Debeikių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 19 ha žemės, baigė Kauno universiteto Statybos fakulteto 2 kursus. Nuo 1946 m. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Tauro būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos štabo narys. Žuvo 1949 m. kovo 16 d. Aknysčių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Debeikių mstl. kapinėse.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas,Sakalas iš Mogylų k., Andrioniškio vls., žuvo 1950 m. kovo 16 d.;(VŽM)
Vyčio apygardos Paukštelio būrio partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: būrio vadas Jonas Vepštas-Paukštelis, ginkluotas vokišku kulkosvaidžiu MG-34, neatpažintas partizanas, ginkluotas rusišku 1941 m. modelio Špogino pistoletu-kulkosvaidžiu, ir Vytautas Vepštas-Žvaigždutė, ginkluotas vokišku pistoletu-kulkosvaidžiu MP-40 II. [Genocido aukų muziejus)
Vepštas Jonas-Paukštelis gimė 1925 m. Panevėžio apskrities Ramygalos valsčiaus Petriškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Vyčio apygardos Paukštelio būrio vadas, nuo 1951 m. sausio - Gedimino rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. kovo 14 d. Panevėžio rajono Glitėnų kaime kautynėse su MGB pajėgomis. Kartu žuvo dar devyni bendražygiai
1951 m. kovo 14 d. Ramygalos r. Glitėnų k. apylinkėse (dabar – Panevėžio r. sav.) MGB Ramygalos r. skyriaus stribams ir MGB kariuomenės kareiviams ieškant partizanų, gyventojos M. Juozapavičienės sodyboje viena karinė grupė aptiko ir per susišaudymą nukovė Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadą Joną Viapštą (Vepštą)-Paukštelį, jo adjutantą Kazį Gvergždį-Klajūną, partizanus Antaną Burkauską-Brakonierių, Stasį Giedraitį-Stasį,Joną Kraujalį-Sūnų,Danielių Kriščiūną-Liubką, Inžinierių,Joną Masioką-Ąžuolą ir Leoną Štarolį-Arą.
Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Krekenavos, Ramygalos aikštėse. Teigiama, kad užkasti Šilagalio k. (dabar Panevėžio r. Ramygalos sen.) žvyrduobėse.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 179–180.
Robertas Grigas (gim. 1960 m., Leipalingyje, Lazdijų raj.) - suvalkietės medikės ir dzūko mokytojo sūnus, antisovietinės rezistencijos dalyvis, kunigas, poetas.
1978 -1982 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute (dabar Edukologijos universitetas), dalyvavo katalikų pogrindžio bendrijos Eucharistijos bičiulių, Lietuvos laisvės lygos veikloje, rašė ir platino lietuvių rezistencijos savilaidinę spaudą („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką", „Aušrą", „Vytį" ir kitus nelegalius leidinius). 1982 -1984 m. paimtas rekrūtauti į sovietinę armiją Kazachstane, viešai atsisakė duoti karinę priesaiką okupacinei kariuomenei. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame Molotovo-Ribentropo paktą ir Baltijos šalių okupaciją pasmerkusiame mitinge, buvo terorizuojamas sovietinių saugumo tarnybų. Studijavo teologiją Pogrindžio kunigų seminarijoje, 1987 m. gruodžio 7 d. Iš vyskupo Vincento Sladkevičiaus priėmė šventinimus, dirbo įvairių Aukštaitijos parapijų sielovadoje. 1988 m. prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui įsijungė į jo darbus, 1991 m. sausio 13-osios naktį budėjo Lietuvos AT rūmuose, suteikė bendrąjį nuodėmių atleidimą parlamento gynėjams. 1997 - 2013 m. buvo pagalbos vargstantiems bendrijos Lietuvos Caritas vadovas. Šiuo metu atlieka kunigiškąją tarnystę Kauno arkikatedroje bazilikoje.
Sovietmečiu parašė ir nelegaliai platino poezijos rinkinius „Benamės svajos", „Kelias Lietuvon", Katakombų gėlės", „Marijos ašara", memuarų knygą apie prievartinę tarnybą sovietų armijoje „Rekrūto atsiminimai". 2014 m. leidykla „Naujasis lankas" išleido eilių rinktinę „Benamės svajos". „Dangus ir Dykuma" - antroji jau Atgimimo ir Nepriklausomybės metais Roberto Grigo rašytų eilių knyga.
BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS
JŪS NEŠATE skausmus giliuosius, Jūs nešate už mus. Apverkite kapus nežinomuosius, Apverkit mūsų likimus . ..
Lankykite ir puoškite kapus Tų, kritusių už jus, Kai skins puošnus ruduo lapus, Dainuokit mūsų likimus . . .
Pirmą kartą su kun. Alfonsu Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo Igliaukos parapijos bažnyčioje. Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną. Kadangi mano vyras su A. Svarinsku buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko. Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje. Kunigas kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais, senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo kalinys Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto įkalbėjo jį eiti į sandėlį, o ten griežtu tonu įsakė, atsikalbinėjančiai sandėlininkei, kad pakeistų veltinius. Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė, Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.
Abezės koncentracijos stovyklos veikė nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai . Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose. Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug inteligentų iš Lietuvos. Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius Matulionis, Pranciškus Ramanauskas, lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.
Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Naujadvario k. 1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs 1930 m., įgijo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 7-ą kuopą. 1934 m. J. Semaškai suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, o po metų, 1935 m., jis paskirtas kuopos vadu. 1937 m. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 3-iojo bataliono vadu. 1936 m. J. Semaška vedė Eleną Dambrauskaitę. Po dvejų metų jie susilaukė sūnaus Alvydo Domininko.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą pradėta likviduoti Lietuvos kariuomenė. Rugpjūčio 30 d. ji reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kurį sudarė 179-oji ir 184-oji divizijos. J. Semaška paskiriamas 179-osios divizijos 234-osios šaulių pulko kuopos vadu. Šį procesą ir tuo metu tarp Lietuvos karininkų tvyrojusią nuotaiką J. Semaška aprašė dienoraštyje: „Nuo pirmųjų dienų bolševikai fiziškai ir moraliai griovė Lietuvos kariuomenę. Generalinio štabo, divizijų ir pulkų vadai nušalinti nuo pareigų, kariuomenė performuota. Atsirado iki šiol negirdėti neregėti kariuomenėje „politrukai“, kurie pradėjo totalinį karininkijos sekimą, verbavo silpnesnės valios karius, versdami juos šnipinėti savo bendražygius, viršininkus, tarnybos bičiulius. Ne vienas atvejis, kai karininkas, numatęs beviltišką Lietuvos padėtį, neišlaikęs bolševikų spaudimo ir pažeminimo, nusišovė. Kai kuriuos aukštesnius karininkus „išsiuntė“ į neaiškios paskirties kursus.“
NKVD mėgino verbuoti J. Semašką, tačiau jis atsisakė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – karininko kasdieninė palydovė ir kategoriškai atsisakiau.“ Nujausdamas gresiantį susidorojimą 1941 m. gegužės 15 d. išėjo atostogų ir į dalinį nebegrįžo – pradėjo slapstytis.
1941 m. birželio mėn. Lietuvą okupavę naciai pradėjo formuoti Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Dalis 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei buvusių Lietuvos karininkų ir kareivių stojo į šiuos dalinius, manydami, jog naciai leidžia atkurti Lietuvos kariuomenę. 1941 m. rugpjūčio mėn. J. Semaška įstojo į Lietuvių pagalbinės policijos dalinius. Jis buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (nuo 1942 m. vasario – 7-asis batalionas) kuopos vadu. Tačiau naciai suformavo batalionus ne dėl to, kad atkurtų Lietuvos kariuomenę, o tam, kad įgyvendintų savo tikslus. Apsaugos batalionas, kuriame tarnavo J. Semaška, buvo išsiųstas į Rytų frontą.
1945 m. gegužės 9 d. kapituliavus nacistinei Vokietijai J. Semaška slapstydamasis sugrįžo į Lietuvą. Čia užmezgė ryšius su Žemaitijos partizanais ir įsitraukė į partizaninę veiklą, pasirinko slapyvardį Liepa. 1945 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu. 1945 m. spalio pradžioje netoli Varnių vykusiame LLA Žemaičių legiono vadų susirinkime buvo išrinktas šio legiono vadu.
Tėvai: Vaclovas Svarinskas 1893 – 1973-12-25 ir Apolonija Petronytė Svarinskienė 1900 -1977-01-22.
Religingi vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Alf. Svarinskas buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas 1927m. ir sesuo Janina Svarinskaitė Pupkienė 1934m.
1932-1936 mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje. Antano Smetonos gimnazijoje Ukmergėje įsitraukė į pogrindinę veiklą ir tęsė ją seminarijoje. 1942 – 1946 studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje, kaip planingą laisvės kovą. Būdamas seminarijoje palaikė ryšį su partizanų vadais Šarūnu ir Siklu.
1946 m. pavasarį Alf. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl išėjo pas partizanus ir pasirinko Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanams spauda ir medikamentais. 1946 gruodžio 21 dieną jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus. Pirmą kartą - karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ - KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus beteisių. 1947-1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Dirbo įvairius sunkius fizinius darbus. Lengvesni: naktinis sargas ir keletą metų med. Felčeris, bet atviros džiovos korpusuose.
Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios.
Pasirėmęs Jonas Šimėnas-Berželis. Sėdi iš kairės: Povilas Jonelis-Tūzas ir Albinas Milčiukas-Tigras.
Stovi pirmas iš kairės - Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas. Kiti neatpažinti. (Genocido aukų muziejus)
Vyčio apygardos partizanai.
Priekyje Jonas Stasiukaitis-Ąžuolas.
Ant akmens sėdi iš kairės: Juozas Šemežys-Tikras Brolis, Antanas Dargužis-Kareivis,
Mykolas Šemežys-Aras, Vaclovas Burbulis-Bėgūnas, Kazys Kirdonis-Žilvytis ir Vlados Dargužis-Žvirblis. (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Stasiukaitis Jonas-Ąžuolas, Ežys gimė Traupio valsčiaus Jūsiškio kaime. Vyčio apygardos Žaibo būrio partizanas. Žuvo 1949 m. sausio 6 d. Traupio valsčiaus Sibirkos kaime
1948 m. sausio 6 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Pinciškių k., gyventojos partizanų rėmėjos M. Naujokienės sodyboje, MGB Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė aptiko Tauro apygardos štabo partizanus. Per susišaudymą žuvo Kęstučio rinktinės vadas Justinas Jasaitis-Naktis, Maironio kuopos vadas Jonas Ciplijauskas-Sakalas, jo pavaduotojas Juozas Bacevičius-Briedis ir Geležinio Vilko rinktinės štabo viršininkas Povilas Vanagas-Nemunas, Vylius.
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Veiverių mstl. Vėliau užkasti netoli miestelio nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu vieta sutvarkyta, įrengtas Skausmo kalnelis.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 131.
Tauro apygardos Pirmosios mokomosios kuopos vadas ir lektoriai kursų baigimo proga. 1947 m. rugpjūčio 20 d.
Sėdi iš kairės: lektorius, Žalgirio rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jonas Kuras-Jaunutis, kuopos vadas ir apygardos adjutantas Justinas Jasaitis-Naktis, lektoriai – Žalgirio rinktinės štabo viršininkas Pranas Runas-Algirdas ir Vytauto rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas Jurgis Vasiliauskas-Skydas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Mylėk artimą kaip save patį. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Ji septyniolika metų fiksavo sovietinės valdžios bei jos talkininkų daromus nusikaltimus ir juos viešino Vakaruose. Per mano rankas perėjo daugybė į „Kronikos" redakciją atsiųstų faktų, kuriuos reikėdavo tik tvarkingai suguldyti į eilinį leidinio numerį.
1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus. Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Tačiau visa tai, ką skaitytojas šiuose užrašuose-dienoraštyje ras, yra tiksliausi faktai.
Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą. Todėl nemeskime į juos pasmerkimo akmenų: nežmoniškos sistemos jie buvo sužeisti labiau, nei tie, kurie kentėjo ir kovojo.
gimė 1921 m. Obšrūtų k., Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Mykolas Brazys ir motina Uršulė Brazienė mirė Sibiro tremtyje. 1945 m. pavasaryje Jonas buvo Vilkaviškio NKVD čekistų suimtas, bet iš stribų bustinės kiemo, pasitaikius progai, pabėgo ir išėjo pas Vytauto rinktinės 33 kuopos partizaus. Nuo 1946 m. pavasario Tauro apygardos Vytauto rinktinės , 69-osios kuopos vadas. Nuo tų pačių metų lapkričio 22 dienos Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.34 Jonas Brazys – Klajūnas paskirtas apygardos Karo lauko teismo nariu. 1946m. gruodžio 31 dieną žuvus Žalgirio rinktinės gen. P. Plechavičiaus kuopos vadui Tarzanui, Klajūnas paskirtas tos kuopos vadu 1947m. rugpjūtį baigė Tauro apygardos Mokomosios kuopos l-ą laidą ir išlaikius egzaminus, suteiktas puskarininkio laipsnus. 1948 m. sausio 6 d., žuvus Kęstučio rinktinės vadui Justinui Jasaičiui – Nakčiai apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.3 paskirtas šios rinktinės vadu. 1949m. išformavus rinktinę, 1949 m.birželio 30d. apygardos vado Fausto įsakymu Nr.16 tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės,Kęstučio tėvūnijos vadu.1949m., jam pačiam prašant, pervestas į Žalgirio rinktinę ir paskirtas Tauro apygardos štabo Aprūpinimo poskyrio viršininku. 1947 05 10 apdovanotas juostelėmis “Už uolumą” ir “Už narsumą”. 1950 08 07 – 2-o laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Žuvo 1949 m. spalio 16d (kituose šaltiniuose spalio 18d.). Gražiškių k., Šakių raj. (įvyko išdavystė). Kartu žuvo jo adjutantas Liudvikas Juodkojis – Kariūnas. Žuvusiųjų atminimui 1997metais prie Gražiškių kaimo kapinaičių artimųjų ir bendražygių iniciatyva, pastatytas paminklinis kryžius.
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą.
1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaladinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.
Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.
Agentas Vaidila 1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .
„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.
Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.
P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.
Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.
Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.
Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...
Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.
Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,
Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje, šeimininku. Netrukus suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi bričkučių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.
Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – tėvynę nuo okupantų ginti gimtajame krašte. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus.
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
1951 m. rugsėjo 5 d. Ripaičių kaime (Utenos raj.) ANTANAS EGLINSKAS-Margiris buvo užmigdytas ir perduotas saugumui. Pasistengė saugumo agentas J. Bulka, su kuriuo pats partizanas ieškojo ryšio kaip su partizanų būrių ryšininku.
A. Eglinskas-Margiris, g. 1927 m. gruodžio 27 d. Žemaitijoje, Kalnalio bažnytkaimyje. Nuo 1930 iki 1935 m. su tėvais gyveno Argentinoje. 1935 m. sugrįžę tėvai nusipirko ūkį Užluobės kaime, prie Skuodo. Būsimasis partizanas mokėsi Skuodo gimnazijoje, 1944 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, bet ji buvo uždaryta, tad grįžo tęsti mokslų gimnazijoje. 1947 m., iškart po abiturientų išleistuvių, norėjo išeiti į mišką, bet nepasisekė užmegzti ryšio su partizanais, būrys, į kurio ryšininką kreipėsi, jau buvo išduotas.
1949 m. baigęs Klaipėdos mokytojų institutą, atvyko į Saldutiškio vidurinę mokyklą, visoms klasėms dėstė istoriją, buvo 7 klasės auklėtojas, labai aktyviai dalyvaudavo sportiniuose žaidimuose, organizavo savo klasės mokinius spektaklio „Pelenė“ repeticijoms.
Po metų išėjo į mišką. Į partizanų vadovybę jau buvo įsitaisę saugumo statytiniai. 1951 m. kovo 2 d. Indubakių kaime per mūšį su NKVD daliniu partizanas buvo sužeistas. Jį kliudė net 7 kulkos. Geri žmonės padėjo. Arklius kinkė, partizaną vežė. Gydomas buvo pas Pušaloto Kraujelius, pervežtas į Mineiškiemį pas Blažius, paslėptas Kliukų pirtelėje. Čia kasdien sužeistąjį lankydavo Onutė Jackevičiūtė ir Julė Luniūtė.
Apgijus žaizdoms, balandžio 17 d. buvo nuvežtas į Labanoro girią ir perduotas kovos draugams. Kaitri vasaros saulė gerai gydė žaizdas, bet dešinės rankos plaštakos partizanas nebevaldė. Mokėsi rašyti ir šaudyti kaire.
Okupantams suimto partizano nepavyko užverbuoti. Po teismo nuosprendžio 1952 liepos 17 d. A. Eglinskas-Margiris buvo sušaudytas.
Pragyventa tik 25 metai! Kovota prieš tautos pavergėjus, dalyvauta kruvinuose mūšiuose, patirtas natūraliai gyjančių žaizdų skausmas, išdavystės, bemiegės naktys tardant ir kankinant...
Memorialas šioje vietoje buvusiose žvyrduobėse užkastiems 1944–1956 m. Biržų apylinkėse žuvusiems Dariaus ir Girėno bei Biržų rinktinių (vėliau Algimanto apygardos ir Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos) partizanams, taip pat Biržų apskrities ir valsčiaus NKVD–MVD–MGB skyriuje bei poskyriuose nužudytiems suimtiems partizanų ryšininkams ir rėmėjams, civiliams gyventojams atminti. Biržų r. Biržų m. Švyturio g. Atidengtas 1992 m. rugpjūčio 9 d. Fotogr. V. Striužas, 2004
- Prieš 65 metus, 1956 m. liepos 15 d., Rokiškio (dabar – Biržų) r. Runikių k. žuvo paskutiniai Algimanto apygardos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas.
Žuvusiųjų palaikai, kaip teigiama, užkasti Biržų m. milicijos kieme.
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Stovi iš kairės: Janina Valonytė, Antanas Blauzdys-Konkurentas, neatpažintas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, neatpažintas, Danutė Dovydėnaitė-Laumė,Alfonsas Pajuodis-Radvila, Juozas Šilaika-Šviedrys. Kiti - neatpažinti (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
PAJUODIS Alfonsas, Kazimiero-Radvila, gim. 1917 m. Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas (dešinėje) su paskutiniuoju Kęstučio apygardos vadu Krizostomu Labanausku-Justu (nuo 1955 m. – agentas Kalinauskas)
1910-1945 07 01
