Romas Kalanta
Šiandien – Pilietinio pasipriešinimo diena
Šiandien, gegužės 14 d. – Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta. Įvykis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Kilo jaunimo neramumai, R. Kalantos laidotuvių dieną peraugę į spontaniškas eitynes Laisvės alėja. Romas Kalanta tapo pilietinio pasipriešinimo okupacinei santvarkai simboliu.
Romas Kalanta – Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės, gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje.
1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita. To meto Romo Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Romas Kalanta apsipylė benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos gydytojai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto.
R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, nesankcionuotą protestą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka, neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę. Sovietų KGB pastangos išvengti bet kokių žmonių susibūrimų paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
1972 m. Kauno pavasario bylos tyrimo metu Kauno miesto prokuratūra mėgino identifikuoti protesto demonstracijų dalyvius. Aprašas po nuotrauka: „1 – Vytautas Kaladė, 3 – Rimantas Baužys, 4 – Ričardas Truškauskas, 5 – Virginija Urbonavičiūtė, 6 – Vladas Kasiulevičius, 8 – Vytautas Pocius.“ Kaunas, 1972 m. gegužės 18 d. | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Protesto eisena Kauno Laisvės alėjoje ir sovietų milicijos būriai, mėginantys sustabdyti demonstrantus. Kaunas, 1972 m. gegužės 18 d. Nuotrauka iš baudžiamosios bylos | Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!“. Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Virginija Urbonavičiūtė, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.
Šaltinis: http://alkas.lt/2018/05/14/siandien-pilietinio-pasipriesinimo-diena-video/
R. Kalantos aukos už laisvę nesutrypė net KGB
Virginija Skučaitė
Prieš 45 metus gegužės 14-ąją gyvu laisvės deglu tapęs Romas Kalanta ir paskui Kaune sekę įvykiai, sukėlė stiprią KGB reakciją, kurios aktyvūs propagandos ratilai pasiekia dar ir šias dienas.
Labai neparankus
įvykis Apie KGB vaidmenį, bandant sumenkinti R.Kalantos ir kalantinių dalyvių portretus, jiems klijuojamas ilgaplaukių hipių, chuliganų etiketes, atmetant kovos už Lietuvos laisvę temą, kalbėjomės su istoriku Kęstučiu Kasparu. Jis tyrinėjo buvusio KGB archyvo bylas, o pats anuomet gyveno Vilijampolėje ir išgyveno tikrus kalantinių įvykius.
K.Kasparo nuomone, labai neteisinga tapatinti R.Kalantos auką su hipių judėjimu. Toks tapatinimas, be politinio įvykio atspalvio, buvo parankus ir komunistų partijai, ir KGB. Pastaroji vienokiu ar kitokiu būdu kontroliavo hipių ir panašius judėjimus. KGB pats judėjimų antitarybiškumas nebuvo toks baisus, kiek pats Lietuvos okupacijos fakto priminimas, atrodytų, jau amžiams numalšintoje Lietuvoje. Tad suprantama, kad iškart po devyniolikmečio jaunuolio R.Kalantos susideginimo miesto sode, prie Muzikinio teatro, prasidėjo antikalantinė propaganda, visuomenės protų plovimas, buvo paskleista visokių gandų.
Artimieji nieko neįtarė
Kaip žiniasklaidoje yra teigusi R.Kalantos draugė, jis buvo kitoks nei jo bendraamžiai: nerūkė, negėrė, nesikeikė, kviesdavo ją ne į šokius, o į teatrą, buvo apsiskaitęs, mandagus jaunuolis, grojęs gitara, rašęs eilėraščius, nors negalėjo pasigirti gerais pažymiais mokykloje.
Niekas iš artimųjų ar draugų net neįtarė apie jo ketinimą susideginti. Tai buvo asmeninis vieno žmogaus sprendimas. Jo išvakarėse Romas su savo tėvais (mama dirbo valgykloje kasininke, o tėvas – vienos švietimo įstaigos sandėlyje) ir mergina (ji studijavo medicinos mokslus) svečiavosi pas savo vyresnį brolį Antaną. Visi drauge grįžo iš krikštynų namo taksi. Romas su mergina išlipo anksčiau, nes ją, netoli gyvenusią, tą gražią gegužės naktį palydėjo iki vartelių ir grįžo pas tėvus. Aušo lemtingas karštas sekmadienis.
Po susideginimo akto buvo paskleistas gandas, kad tuo momentu šalia Romo buvo dar trys vyrukai, kad šie vaikinai traukė burtus, kuris turi pavirsti ugnies deglu, kad mėginta tuos vyrukus rasti, bet jie dingo kaip į vandenį. Beje, nieko negirdėti apie tuos vyrukus iki šiol – greičiausiai tai buvo KGB paleista "antis" dėl hipių įtakos R.Kalantai.
Reikalauta laisvės Lietuvai
Pasak pašnekovo, susideginus R.Kalantai, komunistų partijos aktyvas, kagėbistai kurį laiką buvo pasimetę ir išsigandę – nieko panašaus Lietuvoje nebuvo įvykę. Tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus blaškėsi po Kauno pirmojo kompartijos sekretoriaus kabinetą ir vis kartojo: "Ko gi jiems (tarybiniam jaunimui – aut. past.) trūksta?" Matydami besirenkančius susideginimo vietoje ir prie aukos namų žmones, nutarė juos vaikyti, o gegužės 18-ąją turėjusias vykti laidotuves paankstinti dviem valandomis.
Provokaciniai valdžios veiksmai įaudrino jaunimą, kuris iš Vilijampolės Panerių gatve, per tiltą, Senamiestį patraukė į Laisvės alėją. Beje, minioje buvo ir pagyvenusių žmonių, ėjusių išreikšti paskutinės pagarbos mirusiajam.
Miesto centre spontaniška demonstracija vyko dvi dienas, per kurias, pasak KGB ataskaitų, į gatves išėjo daugiau nei 3 tūkst. demonstrantų, nors vargu ar tikslūs skaičiai čia įmanomi. Pasipriešinimas buvo iš karto pavadintas riaušėmis, kurioms malšinti buvo pasiųsta kelis kartus daugiau draugovininkų, milicininkų, o galiausiai – Kauno įgulos desantininkų. Pastarieji ir baigė kalantinių įvykius, įvykdydami karo nusikaltimą – išeidami su ginklais prieš taikius gyventojus.
KGB parankinė
Per demonstraciją, kuriose buvo reikalaujama laisvės Lietuvai, buvo suimta daugiau kaip 400 dalyvių – jie buvo kerpami plikai, tardomi, mušami guminėmis lazdomis, atimami jų dokumentai. Daug jų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų, darboviečių. 50 dalyvių iškeltos civilinės, dešimčiai – baudžiamosios bylos. Tačiau eitynių organizatoriai buvo teisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir asocialūs elementai.
Kodėl valdžia siekė užtušuoti aiškiai politinį riaušių atspalvį, o patį R.Kalantą pripažinti psichikos ligoniu (susideginęs jaunuolis tik 1989 m. buvo pripažintas psichiškai sveiku). Pastarajai užduočiai įvykdyti buvo pasitelkti teisminės psichiatrijos ekspertai, kurie "nustatė, kad R.Kalanta sirgo chronine psichine liga – šizofrenija. Nusižudė, būdamas liguistos būklės, negalėdamas suprasti tikrosios savo veiksmų reikšmės..."
Minėtai gydytojų ekspertų komisijai vadovavo garsus anuomet Kauno medicinos instituto profesorius. Štai taip sovietinė psichiatrija buvo priversta tarnauti politiniams tikslams. Liūdna, kad minėta ekspertų komisija po to dar ne vieną sveiką, bet santvarkai nepatogų asmenį pavertė psichikos ligoniu.
Naikino politinį motyvą
Kodėl nepasirodo viešai kalantinėse dalyvavusių žmonių liudijimai, nuotraukos? Gal tokiam elgesiui yra rimtų priežasčių? Be abejonės. Apie antisovietines demonstracijas žinome nedaug, nes šių pasipriešinimo formų slopintojai pasirūpindavo, kad neliktų jokių mėgėjiškų nuotraukų, kad jos nepatektų už SSRS ribų, kad neliktų operatyvininkų pasitarimų protokolų ir pan. Tad nereikia stebėtis, kad iki šiol gaji atikalantinė propaganda, atkakliai skleista beveik tris dešimtmečius.
"Pirmiausias KGB uždavinys buvo ištrinti iš žmonių sąmonės politinį kalantinių motyvą, kad jis nebūtų siejamas su SSRS įvykdyta okupacija. To ypač reikėjo svarbiausiam šalies komunistui ir vadovui Antanui Sniečkui, kuris turėjo apie įvykius Kaune raportuoti Maskvai, beje, besirengiančiai JAV prezidento Richardo Nixono vizitui. Štai todėl kagėbistai siekė užtušuoti politinį kalantinių atspalvį, pasislėpė už milicijos, partinių ir komjaunimo komitetų, mokyklų vadovų, gydytojų ekspertų komisijos nugarų. Tačiau medikų komisijos išvada buvo tokia šiurkšti, kad KGB metė dar vieną kortą – hipių", – aiškino K.Kasparas.
KGB cinizmas
Pasak pašnekovo, KGB buvo sunku įrodyti, kad R.Kalanta buvo hipis – jis nepriklausė jokiai organizacijai, jungiančiai hipiais ar bitlais vadinamus jaunuolius. Jis tik rengėsi madingai, nešiojo ilgus plaukus. Be to, eitynėse nebuvo jokių šūkių apie hipius – tai patvirtino teisme ir gegužės įvykių Kaune aktyvus dalyvis Vytautas Kaladė, anuomet dirbęs Kauno dramos teatre. Buvo skanduojami šūkiai "Laisvę Lietuvai" ir panašūs. Bet KGB nepasidavė, siekdama įrodyti, kad kalantinės – tai tik chuliganų hipių išpuoliai.
"Kagėbistai neva gaudavo signalus apie paslaptingas hipių organizacijas, privertusias burtų keliu nusižudyti R.Kalantą. Vienas ciniškiausių Lietuvos KGB tvirtinimų signalų tema – pažyma Maskvai. Joje rašoma: "Kadangi gauta signalų, kad hipiai nori pagrobti karstą (R.Kalantos – aut. past.), tai jo artimųjų prašymu mes paankstinome laidotuves ir padėjome palaidoti", – citavo K.Kasparas. Žmonės kalbėjo, kad kagėbistai šeimai net neleido fotografuoti karsto su sūnaus palaikais, liepė duobėje karstą užpilti betonu, o tik po to – žemėmis.
Išprievartavo sistemą
Tuometės politinės sistemos varžteliai ir tikrieji minios pasipiktinimą kėlę provokatoriai, mindžioję gėles R.Kalantos susideginimo vietoje, "bananais" vaišinę vaikus ir paauglius, suorganizavo ir kalantinių pasmerkimo akciją, kurioje buvo priverstos dalyvauti žinomos ne tik Kaune, bet ir toli už Lietuvos ribų, asmenybės.
Miesto prokuratūra pranešė kauniečiams, kad jų rimtį gegužės 15–19 d. drumstė daugiausia jau ne kartą už chuliganizmą ir kitus nusikaltimus teisti netvarkingos išvaizdos iškrypėliai.
Tiesa, vienas iš pagrindinių jaunimo pasipriešinimo manifestacijų, kurios įgavo Kaune ryškų politinį atspalvį, dalyvių kaunietis V.Kaladė buvo suimtas kaip didžiausias šnipas – Vilniuje jo laukė pasala ant Akademinio teatro laiptų.
Nepripažino savo kaltės
V.Kaladė nesutiko mainais į švelnią bausmę bendradarbiauti su KGB, todėl buvo nuteistas trejus metus kalėti lageryje. Jis vienintelis iš teisiamųjų nepripažino savo kaltės. V.Kaladė rėmėsi žmogaus teise tinkamai pagerbti žuvusį draugą ir gyventi laisvoje tėvynėje. Jo vadovauta manifestacija nuskambėjo visame pasaulyje, primindama apie Lietuvos okupaciją ir visuomenės nesusitaikymą su ja. Kai iš KGB pastato rūsio V.Kaladė buvo išvarytas į kiemą, jį lydėjęs saugumo kapitonas Rimkus pasakė: "Sėdėsi nuo skambučio iki skambučio kaip pavojingiausias prievartautojas. – O ką aš išprievartavau?" – tuomet paklausė V.Kaladė. – Pačią pažangiausią sistemą pasaulyje", – ciniškai nusijuokė kapitonas.
Beje, V.Kaladė buvo pasirinktas susidoroti dar ir todėl, kad prieš kalantinių įvykius parašė laišką į "Nemuno" žurnalo redakciją. Laiške atsiliepdamas į ilgaplaukio jaunimo kritiką, Vytautas rašė: "Vaikščiojau basas, nes nenoriu avėti "Raudonojo Spalio" batų." Laiškas su redaktoriaus viza iš karto nukeliavo pas KGB kuratorių.
Advokatų indėlis
Pasak K.Kasparo, verta pacituoti paskutinį V.Kaladės žodį teisme: "Žmonės patraukė į Miesto sodą. Jų niekas neorganizavo. Jie dar nežinojo, kodėl R.Kalanta susidegino, bet jie ėjo prie apdegusio medžio, prie žemės lopinėlio, kuris girdėjo priešmirtinį Romo šauksmą. Ar tokia žmonių pagarba pažeidžia viešąją tvarką? Kodėl milicininkai trypė iš gėlių sudėtą žodį "Lietuva"? Žinoma, teisme V.Kaladė neišgirdo atsakymo į pastarąjį klausimą, tačiau į jį atsakė gyvu laisvės deglu tapęs Romas, kuris priešmirtiniame kalendoriaus lapelio įraše nurodė savo pasirinkimo kaltininkę – tuometę prievartinę santvarką, mums primestą okupantų. "Tos santvarkos įrankiais buvo ir kalantiečių advokatai, siekę paversti juos debilais, žemų paskatų žmonėmis, – teigė istorikas. – Už tokias advokatų pastangas kalantiečiai dar turėjo ir susimokėti. Pavyzdžiui, J.Macijauskas ir V.Urbonavičiūtė sumokėjo 66,60 rublio.
