LIETUVIŲ KOVOS SU BERMONTININKAIS
(Istorinė apžvalga 50 metų sukakčiai paminėti)
KAZYS ALIŠAUSKAS
Lietuvos kariuomenei intensyviai kariaujant su rusais bolševikais, 1919 metų vasarą, šiaurės Lietuvoje ir Latvijos Kurše, susitelkė kitas Lietuvos ir bendrai Pabaltijo valstybių priešas — bermontininkai. Tai buvo rusų monarchistai — carinės Rusijos šalininkai ir vokiečių kariai -savanoriai. Jie veikė bendrai, nepripažindami Pabaltijo valstybių, kurias laikė neatskiriama Rusijos dalimi. Jų vadu buvo caristinės rusų armijos pulkininkas P. Bermondt - Avalovas, kurį rėmė vokiečiai. Lietuviai juos praminė “bermontininkais”.
Rimčiausią jėgą P. Bermondto armijoje sudarė vokiečiai, suorganizuoti generolo R. Goltzo. Jie sudarė VI korpą, kuriame buvo apie 40,000 vyrų. Štabas buvo Mintaujoje.
Į Mintaują, 1919 m. birželio 12 d., atvyko pats P. Bermondt - Avalovas. Liepos 26 d., į Kuršėnus, atvyko pulkininkas Virgolič. Rusų buvo mažuma, apie 12,000 karių. Politiniais sumetimais, armijos vadu, 1919 m. rudenį oficialiai tapo P. Bermondt - Avalovas. Armija buvo gerai techniškai aprūpinta, tad sudarė rimtą jėgą.
Bermontininkai buvo užėmę Lietuvoje šią ribą: Biržai, Saločiai, Kyburiai, Pašvitinys, Lygumai, Šiauliai, Radviliškis, Tytuvėnai, Lyduvėnai, Viduklė, Raseiniai (protarpiais), Šimkaičiai, Eržvilkas, Jurbarkas (protarpiais), Tauragė.
P. BERMONDTO PUOLIMAS IR LINKAIČIŲ KAUTYNĖS
Spalio 5 d. Virgolič persikėlė iš Kuršėnų į Šiaulius ir pradėjo tetorizuoti vietos lietuvių įstaigas (žiūr. 1968 m. Karys, Nr. 9, Bermontininkų įsiviešpatavimas Šiauliuose ir šiaurės Lietuvoje). Užėmė Šilėnus ir Radviliškį. Sutriko traukinių judėjimas tarp Kauno ir bolševikų fronte esančios mūsų kariuomenės. Kariai ir geležinkelio tarnautojai buvo suimami ir traukiniai nebuvo praleidžiami.
Spalio 8 d. P. Bermondtas, pagal seniau paruoštą generolo R. Goltzo planą, žymiomis jėgomis puolė latvius. Puolimą vykdė Mintauja - Ryga kryptimi. Latviai gynėsi didvyriškai. Matydami, kad neišsilaikys, nes turėjo tik 3 pėstininkų pulkus, pasitraukė.
Latviai pasitraukė į dešinįjį Dauguvos krantą, paliko Rygos priemiestį Tornkalnį, suardė tiltus, sutelkė daugiau jėgų ir pradėjo atkakliai gintis. Frontas sustojo vietoje. Tuo metu prie Dauguvos žiočių atplaukė anglų karo laivynas ir pradėjo bombarduoti bermontininkų pozicijas. Atvyko ir estai su šarvuočiais į pagalbą. Planas, kurį buvo paruošęs gen. R. Goltz, išsisėmė, bukaprotis P. Bermondtas nebežinojo, ką toliau daryti, tad trumpą metą stovėjo vietoje. Latviai, sutelkę daugiau jėgų, remiant anglų karo laivyno artilerijai, persikėlė per upę ir privertė bermontininkus pasitraukti iš Rygos priemiesčių. Puolimas nugalėti latvius nepavyko. Tad, bermontininkai traukėsi nuo Dauguvos krantų Mintaujos link.
Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadai nebepalaikė jokių santykių su bermontininkais rusais, reikalui esant, susižinodavo tik su vokiečiais karo vadais. Gen. Pr. Liatukas raštu kreipėsi į vokiečių gen. W. Eberhardtą, kad atitrauktų savo kariuomenę iš Radviliškio geležinkelio stoties (spalų 13 d.). Gen. W. Eberhardtas atsakė neigiamai ir pareikalavo, kad lietuviai pasitrauktų iš Šeduvos ir Baisogalos. Grasino, kad pulsiąs ir taip savo reikalavimus vykdysiąs. Bermontininkų puolimas iššaukė kautynes prie Linkaičių, Verdulių ir Varnionių.
Spalio 20 d. bermontininkai, remiami vieno šarvuoto traukinio, puolė Marijampolės batalioną. Kautynės vyko ištisą dieną. Bermontininkai užėmė Linkaičius, Verdulius ir Užuožerių kaimą. Marijampolės batalionas, pasitraukęs 2-3 km. sustojo Pavartyčiai - Puipiai kaimų riboje gintis.
Spalio 21 d. bermontininkai puolė Kauno batalioną ir užėmė: Ilguočių - Žinėnų - Varnionių kaimų ribą. Batalionas pasitraukė ir užėmė poziciją: Gimbogala - Juodupiai - Pliuškiai kaimų riboje.
Spalių 22 d. bermontininkai dar kartą puolė Marijampolės ir Kauno batalionus, remiant dviem šarvuotiems traukiniams. Pasisekimo, tačiau, neturėjo, mūsų artilerijos ugnis kliudė priešo šarvuočiams kelią taisyti ir veikti, tad jie pasitraukė. Bermontininkų pėstininkų puolimas buvo atremtas. Frontas sustojo vietoje, tačiau, netekus Linkaičių geležinkelio pusstoties susisiekimas geležinkeliu buvo nutrauktas.
Vyriausias karo vadas bermontininkų puolimo ir Linkaičių užėmimo akivaizdoje, tuoj sutelkė daugiau jėgų. Į Baisogalos apylinkę atvy-
ko 1 pėst. pulkas ir iš Panevėžio į Šeduvą tapo perkeltas 2 p. pulkas.
Beveik tuo pat metu buvo gauta žinia, kad atvyksta prancūzų generolas H. A. Niesselis, specialiai skirtas prižiūrėti vokiečių išsikraustymą iš Pabaltijo. Gen. Niesselis buvo Santarvės (anglų, prancūzų ir kitų) misijos pirmininkas. Su savim jis turėjo didelį štabą įvairių sričių specialistų, beveik visų santavrvės valstybių atstovų: anglų, italų, japonų, prancūzų, belgų ir t.t. Atvyko jie per Vokietiją.
Misija pastovios būstinės neturėjo, važinėjo šarvuotu traukiniu su apsauga. Prie generolo H. A. Niesselio misijos Lietuvos vyriausybė paskyrė savo atstovus, kurie prisijungė prie jos Tilžėj.
Gen. H. A. Niesseliui tarpininkaujant ir reikalaujant, spalio 30 d., Šiauliuose, įvyko Lietuvos vyriausybės atstovų su bermontininkais konferencija. Lietuvos vyriausybę atstovavo karin. A. Merkys. Buvo sutarta:
1. Bermontininkai baigia savo kariuomenės evakuaciją iš Lietuvos iki lapkričio 14 dienos.
2. Evakuacijos palengvinimui buvo sutarta ir nustatyta neutrali zona. Linkaičių pusstotis tuojau perleidžiamas Lietuvos kariuomenės žinion.
3. Karin. V. Rimavičių, kurį bermontininkai buvo suėmę Raseiniuose, pažadėjo tuojau paleisti. (Šios sutarties originalų tekstą nepavyko surasti).
Karin. A. Merkys konferencijai buvo gerai pasiruošęs, kalbėjo trumpai ir į ginčus nesiveldavo.
Neutralios zonos įgyvendinimas buvo įvykdytas tik vidurio ir pietų fronto baruose. Lietuviai grįžo ir užėmė Linkaičius. Šiaurėje, Biržų ir Pasvalio fronto bare, bermontininkai nesitraukė. Šiame bare Pasvalio rinktinei, vadovaujant karin. I. Vėgėliui, teko nuolatos budėti ir kovoti.
Evakuacija iš Lietuvos sutartu laiku nebuvo įvykdyta. Su mažais pasikeitimais, viskas pasiliko kaip buvę.
Karin. V. Rimavičius buvo sušaudytas. Apie tai buvo sužinota vėliau.
ŠIAULIŲ OPERACIJA IR KAUTYNĖS PRIE RADVILIŠKIO
Bermontininkų puolimas turėjo prasidėti sutarčiai pasibaigus, t. y., lapkričio 16 dieną. Puolimui mūsų buvo pasiruošta. Tačiau Lietuvos vyriausybei ir kariuomenės vadovybei didelės įtakos turėjo Santarvės misija su gen. H. A. Niesseliu priešakyje, su kuria Lietuvos vyriausybė turėjo skaitytis. Gen. H. A. Niesselis grasino ir draudė pulti bermontininkus.
Lapkričio 18 d. fronto vadas plk. ltn. K. Ladiga sušaukė į savo štabą Baisogaloje dalių vadus ir davė įsakymą pulti bermontininkus. Pagrindinio puolimo tikslas buvo išvyti bermontininkus iš Lietuvos. Artimiausias uždavinys: paimti Radviliškį ir Šiaulius. Puolimo pradžia — lapkričio 21 d., anksti rytą.
Puolime dalyvavo 1, 2, 4, 5 ir 7 pėst. pulkai, Pasvalio rinktinė, du ir pusė raitelių eskadronai, 3 artilerijos baterijos ir geležinkelių kuopos, šauliai ir partizanai.
Sunkiausias uždavinys teko 2 pėst. pulkui: paimti Radviliškį ir Šiaulius. Pulko vadas plk. V. Grigaliūnas - Glovackis, tikėjosi lengvai užimsiąs Radviliškį. Todėl Radviliškiui paimti paskyrė tik I batalioną, kitus du batalionus (II ir III) nukreipė Šiaulių link. Rezerve pasiliko mokomąją kuopą.
I batalionas puolimą pradėjo lapkričio 21 d. 3 val. ryto, kaip kad buvo įsakyta.
Pradžioje puolimas vyko sėkmingai. Bataliono 1 ir 3 kuopos buvo įsiveržusios į Radviliškio miestelį. Tuo metu pradėjo smarkiai snigti, pūtė smarkus vėjas nešdamas snaiges į akis. Orientuotis buvo sunku. Bermontininkai pakilo, jų buvo apie 600 — daugumoje vokiečiai, ir pradėjo priešpuolį. Batalionas buvo priverstas pasitraukti. Pasitraukė su nuostoliais: žuvo 2 karininkai, (karin. S. Oželis ir Urbakonis) ir keliolika kareivių. Bataliono vadas, mjr. J. Motiejūnas - Valevičius, 1 kp. vadas kpt. St Puzinas ir 1 kulk. kp. vadas ltn. K. Matulaitis buvo sužeisti. Batalione tebeliko tik 3 karininkai iš buvusiųjų 8 karininkų. Vidudienyje 2 pėst. pulko vadas pranešė fronto vadui, kad Radviliškį paimti nepavyko.
Tuo metu kiti du pulko batalionai (II ir III), nesutikdami priešo, praėjo šalimais pro Radviliškį ir nužygiavo Šiaulių link. I bataliono nepasisekimo ir pasitraukimo metu jie buvo netoliese Šiaulių miesto. Pagelbėti nelaimėje I batalionui jie nebegalėjo.
Fronto vadas, plk. ltn. K. Ladiga įsakė esančiam rezerve 1 pėst. pulkui, paimti Radviliškį. Pavakarėje, lapkričio 21 d., 1 pėst. pulkas atvyko į Ilguošos ir Karčiamos kaimus, kur susitiko su 2 pėst. pulko vadu ir pradėjo pasitarimus Radviliškio paėmimui. Pasitarime dalyvavo: 2 p. p. vadas plk. V. Grigaliūnas - Glovackis, 1 p. p. vadas mjr. VI. Skorupskis, mjr. V. Šaudzis, mjr. P. Genys ir 4 baterijos vadas kpt. M. Pečiulionis.
Buvo nuspręsta puolimą pakartoti lapkričio 22 d., 7 val. ryto. Tačiau ir lapkričio 22 d. pirmasis puolimas nepavyko. Užėjo didelis rūkas ir artilerija negalėjo tinkamai veikti. Vidudienyje pakartojus puolimą — pavyko, pavakarėje Radviliškis buvo paimtas. Bermontininkai pasitraukė. Radviliškį užėmus 1 p. p. sustojo.
Dešiniajame sparne veikė 4 p. p. (buvęs Panevėžio batalionas) ir Pasvalio rinktinė. 4 p. p. buvo įsakyta užimti Meškuičius.
4 p. p. vadas kpt. J. Variakojis gautajam uždaviniui vykdyti sudarė dvi voras: dešinioji vora, kpt. J. Vidugiriui vadovaujant, turėjo užimti Meškuičius; kairioji vora, kpt. J. Andrašūnui vadovaujant, turėjo užimti Jurgaičius ir Kryžių kalną. Pulko sparnus saugojo husarai.
Puolamąjį žygį pulkas įsakytu laiku negalėjo pradėti, nes reikėjo laukti, kol pulko dvi kuopos atvyks iš Panevėžio ir prisijungs prie pulko. Tačiau pavėlavimas nebuvo didelis. Žygis buvo sunkus, nes pūtė stiprus vėjas, pustydamas sniegą į akis.
Vidudienyje kairioji kpt. J. Andrašiūno vora užėmė Jurgaičių kaimą ir Kryžių kalną. Tuo metu dešinioji vora, užėmusi Gibaičių kaimą, sustojo poilsiui. Valandai laiko praslinkus abi voros buvo puolamos bermontininkų. Vyko atkakli kova. Bermontininkams buvo svarbu neužleisti Meškuičių, nes pro Meškuičius vyko susisiekimas su Joniškiu ir Mintauja. Bermontininkai geležinkeliu tuoj privežė daugiau jėgų iš Joniškio ir Šiaulių ir puolė 4 p. p., kuris, tačiau, visus bermontininkų puolimus atrėmė. Taip pulkas išsilaikė iki paliaubų, t. y. lapkričio 22 dienos vakaro. Meškuičių nepavyko užimti.
Kautynėms pasibaigus, buvo sužinota, kad lapkričio 22 d., traukiniu pro Meškuičius, pravažiavo pats P. Bermondtas. Jam pavyko pasprukti tik dėl to, kad kpt. J. Vidugirio vora buvo labai pavargusi ir 3 baterijos artilerijos būriui nepavyko pėstininkams suteikti veiksmingos paramos.
Pasvalio rinktinei buvo įsakyta užimti Joniškį. Kpt. J. Vėgėlis, palaikydamas ryšį su latvių plk. Gasmanu, dar lapkričio 20 d. užėmė Žeimelį. Lapkričio 21-23 d. užėmė Pašvitinį ir Krinkus. Laikinai sustojo ir lapkričio 27 d. užėmė Joniškį.
Kairiajame sparne veikė: 5 p. p. (Vilniaus batalionas) 7 p. p. (Kauno batalionas) ir Raseinių karo komendantūros kuopa.
5 p. p. turėjo uždavinį: per Šiaulėnus -:Šiaulaičius - Pašiaušę, pulti ir užimti Padubysį, kad užkirtus plentą Šiauliai - Kelmė.
5 p. p. vadas kpt. K. Škirpos uždaviniui vykdyti sudarė tris voras. Dvi voros žygiavo priekyje ir trečioji rezerve. Pulko kaimynai kairėje ir dešinėje veikė tolimuose atstumuose, sparnai buvo nesaugūs, todėl varoms buvo įsakyta saugoti sparnus. Neatsižvelgiant į tai, pulkas žygiavo sparčiai.
Priešo jėgos šiame fronto ruože nebuvo didelės, tačiau, mėgino gintis ir atsilaikyti: Liepiškiuose, Birietiškiuose, Šiaulaičiuose ir Simaniškiuose. Netikėtai užpulti bermontininkai traukėsi daugumoje Šiaulių link.
Lapkričio 22 d. vidudienyje, pulkas užėmė Padubysį ir sustojo. Vykdė sustiprintą žvalgymą plentu Šiaulių ir Kelmės link. Pavakaryje gavo įsakymą pasitraukti.
Pulko nuostoliai buvo maži, tik buvo nuvargęs, nes teko žygiuoti blogais keliais tolimus atstomus ir nuolatos budėti.
7 p. p. (Kauno batalionas) užėmė Tauragę — kaip kad jam buvo įsakyta. Tačiau gen. H. A. Niesselis pareikalavo, kad pulkas pasitrauktų. Pulkas pasitraukė Jurbarko link, bet po keletas dienų vėl sugrįžo į Tauragę.
Raseinių karo komendantūra saugojo Raseinius nuo bermontininkų puolimo, tačiau, Šiaulių operacijos metu susirėmimų su jais neturėjo.
OPERACIJOS SUSTABDYMAS IR
BERMONTININKŲ PASITRAUKIMAS
Lapkričio 22 d. pavakarėje, pro Šiaulius į Radviliškį, šarvuotame traukinyje atvyko gen. H. A. Niesselis ir griežtai pareikalavo, kad puolamasis žygis būtų sustabdytas. Jis dar pareiškė, kad prie Lietuvos sienos yra pasirengusi įsiveržti Lietuvon vokiečių kariuomenė, nesustabdžius puolimo, Santarvės valstybių misija jausis bejėgė sulaikyti jų įsiveržimą.
Fronto vadas plk. ltn. K. Ladiga, tuojau įsakė sustabdyti žygį ir pasitraukti į senas pozicijas, t. y., į spalio 30 d. sutartą ribą.
Vėliau paaiškėjo, kad vokiečiai Rytprūsiuose turėjo mažai kariuomenės ir visai nesikėsino į Lietuvą įsiveržti. Visa tai gen. H. A. Niesselis naudojo tik kaip spaudimo priemonę sustabdyti karo veiksmus. Sėkmingai pradėta Šiaulių operacija turėjo netikėtai sustoti.
Lapkričio 24 d. Lietuvos kariuomenės dalys jau buvo visos pasitraukusios ir stovėjo senose pozicijose.
Sustabdžius karo veiksmus ir mūsų kariuomenei pasitraukus, gyventojai nusiminė. Ypatingai susirūpino Šiaulių miesto, Radviliškio ir kitų miestelių gyventojai, taipogi valstiečiai, kurių sodybos buvo prie didelių kelių. Bermontininkų siautėjimas jiems įgrįso iki gyvo kaulo, jie bijojo ir jų keršto. Fronto vadas gavo daug skundų žodžiu ir raštu, atvykdavo ir delegacijos ir prašydavo gelbėti. Fronto vadas nebegalėjo keisti sprendimo, tad įtikinėjo, kad greitai bermontininkai pasitrauks ir ateis lietuviai.
ŠIAULIŲ IR PARTIZANŲ VEIKLA
Bermontininkams Lietuvoje įsigalėjus, prasidėjo reikštis partizanų veikla, pradžioje silpnai, vėliau išsiplėtė ir bermontininkam pridarė daug žalos. Kol veikė karo komendantūros ir savivaldybės, vietos gyventojai kreipdavosi su skundais pas savuosius ir prašydavo jų pagalbos. Komendantūras likvidavus, kitas privertus pasitraukti, vietos gyventojams nieko nebeliko, kaip tik patiems gintis. Tuo metu bermontininkų užimtose vietose ir pasireiškė partizanų veikla. Pradžioje ji buvo pakrika, vėliau organizuota ir rimta. Vadais tapdavo sumanesnieji ir drąsesnieji. Virgoličiui užėmus Šiaulius, pagyvėjo bermontininkų šėlimas. Rusų kolonistų tarpe nuolatos buvo gausu kriminalio elemento — arkliavagių. Jų tarpe bermontininkai susirasdavo gerų talkininkų.
Kaune, Šaulių sąjungos centre, kilo sumanymas partizanus remti, palaikyti jų nuotaiką ir geriau juos organizuoti. Šiauliuose įsisteigė “Laikinasis partizanų štabas”, kuris perėmė partizanų - šaulių vadovavimą. Šaulių - partizanų veikla buvo įvairi. Jie puldinėdavo priešą, rinkdavo žinias, ardė susisiekimo ir susižinojimo priemones, gynė gyventojus nuo bermontininkų plėšimų ir t.t. Bermontininkams pasitraukus, jie perėmė saugoti valstybinį turtą, susisiekimo ir susižinojimo priemones. Lietuvos kariuomenei atvykus, turtą perduodavo kariuomenei, bei vietoje suorganizuotai milicijai.
Laikinasis partizanų štabas likvidavosi, kariuomenei Šiaulius užėmus. Tolimesnę šaulių -partizanų globą perėmė Lietuvos Šaulių Sąjunga.
Bermontininkai pasitraukė į Rytprūsius. Pasitraukdami mažai darė žalos, nebeardė susisiekimo priemonių ir jau nebevykdė rekvizicijų.
Tik Gubernijos dvare ir Šiaulių mieste, kur buvo dideli šaudmenų sandėliai, įvykdė sprogdinimų. Partizanams pavyko nukirpti laidus ir kai kuriuos sandėlius išgelbėti. Pasiliko dideli kiekiai šaudmenų, kuriuos saugojo šauliai - partizanai, kol atvyko mūsų kariuomenė.
Sekti, besitraukiančius bermontininkus buvo paskirti 1, 2 ir 5 pėstininkų pulkai.
Lietuvos kariuomenė užėmė: lapkričio 27 d. Joniškį, gruodžio 8 d. Šiaulius; gruodžio 10 d. Kelmę, Telšius, Sedą; gruodžio 15 d. kariuomenė ištisai priėjo Mažosios Lietuvos sieną ir išstatė sargybas. Susirėmimų niekur nebebuvo. Gyventojai mūsų kariuomenę pasitikdavo su dideliu džiaugsmu. Džiaugėsi žemaičiai, drauge su jais — ir visa Lietuva
