Nenorėjau būti didvyriu. . .

JURGIS GEDIMINĖNAS

Kaip visuomet, taip ir šiais (1969) metais, su dideliu nekantrumu laukiau sugrįžtant sūnaus, universiteto studento, kuris parvyksta namo iš Windsoro bent kartą per mėnesį, o vasaros atostogų laiku net dažniau. Vasarą, palankiam orui esant, išvažiuojam su svečiu pažuvauti apylinkės ežeruose, o rudenį, kaip taisyklė, išeiname kurapkų pajieškoti.

Štai, pagaliau, pora dienų prieš kanadietišką Padėkos dieną, mūsų “vienturtis” jau namie, o sekančią dieną mudu jau už 25-30 mylių nuo namų, miške, kurį greičiau reiktų pavadinti brūzgynu ir nebandyk palyginti su Lietuvos ar Vokietijos miškais, kurie, jei prisiminsime, atrodė gražūs, švarūs ir tvarkingi.

Visos pakelės buvo pilnos medžiotojų ir grybautojų automobilių, o daugelis grybautojų, kaip iš veidų matėsi, buvo italų ar slavų kilmės žmonės.

Pasivaikštinėję keletą valandų miško keleliais ir nušovę tik porą, iš viso, pastebėtų kurapkų, mes pritūpiame trumpam poilsiui ant didžiulio kelmo, pirma nuspardę nuo jo grybus.

Skaityti daugiau: Nenorėjau būti didvyriu. . .

KARIŲ NUOTAIKOS PRIEŠ 50 M. KAUNE

POV. DIRKIS

Savanoris-Kūrėjas

Tai buvo laikinoje sostinėje Kaune. Diena buvo šaltoka ir lietinga. Lietuvos žemių gal tik kokie du trečdaliai buvo dar laisvi nuo įvairiaspalvių priešų. Tačiau, laisvoji Lietuva tą dieną džiūgavo ir triumfojo Mat tą dieną, po daugelio nelaisvės metų, galėjo laisvai rinktis, niekeno nevaržomi, josios tikrieji demokratiniai šeimininkai.

Rinkosi seimas, kuris dėl savo pradinės paskirties buvo pavadintas Steigiamuoju. Nežinau ir nebeatmenu ką tuo metu subrendę politikai ir atgimimo tėvai jautė, tačiau jaunimas ir mes,

Skaityti daugiau: KARIŲ NUOTAIKOS PRIEŠ 50 M. KAUNE

ŠARVUOČIŲ RINKTINĖ

O. ŽADVYDAS

Lietuvos kariuomenė kūrėsi labai sunkiomis sąlygomis. Anuo metu valstybė neturėjo pakankamai lėšų nusipirkti net senų šarvuočių, o apie modernius ir nesvajota. Bet ir tie, I Pasauliniame kare naudoti, buvo įsigyti kitais būdais: atimti iš priešų kovos lauke, bei gauti iš vokiečių kariuomenės.

Šarvuotos dalys buvo suformuotos vėliau už pėstininkų, tačiau šarvuoti automobiliai ir šarvuotas traukinys, Nepriklausomybės kare aktyviai dalyvavo, rėmė pėstininkus. Taikos metu visos trys rūšys: šarvuoti automobiliai, šarvuoti traukiniai ir tankai buvo sujungtos į vieną dalį — Šarvuočių Rinktinę.

Kiekviena rūšis buvo suformuota atskirai, ne tuo pačiu laiku. Iki jų sujungimo, turėjo atskirą vadovybę ir tvarkėsi savystoviai; kovos veiksmuose vykdė skirtingus uždavinius, neturėjo tarpusavio ryšio, todėl jų apžvalga aprašoma atskirai.

ŠARVUOČIŲ UŽUOMAZGA

Pirmas šarvuotas automobilis buvo įsigytas 1919 m. gegužės 31 d., kautynėse. Ši data ir yra Lietuvos kariuomenės šarvuočių užuomazga. Minėtu metu mūsų kariuomenė tęsė puolamas kautynes, vijo bolševikus kryptimi Ukmergė -Utena - Zarasai. 1 pėst. pulko, 2-ra kuopa, ties Leliūnais, ant Ukmergės - Utenos plento užvertė keletą beržų. Bolševikų šarvuotis, traukdamasis, privažiavo kliūtį ir neįstengdamas jos nugalėti, pateko į nelaisvę. Paimtas šarvuotis buvo lengvo tipo “Fiat”, 95 AJ, nr. 6739, vėliau pavadintas “Žaibu”. Ginkluotas dviem rusų Maximo sunk. kulkosvaidžiais. Po kautynių šarvuotis buvo perduotas Auto kuopai, bet iki Šarvuoto Auto būrio suformavimo, kovos veiksmams nebuvo vartotas.

Skaityti daugiau: ŠARVUOČIŲ RINKTINĖ

DAŠKEVIČIUS - LIETUVOS KAZOKAS

ALGIRDAS BUDRECKIS

Penkioliktojo amžiaus pabaigoje Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pietinės sritys dar buvo apytuščios, tarytum kokia dykra. Plačios stepės, krūmynai ir pelkės. Dar prieš Vytauto laikus totoriai tose stepėse ganė savo kirgizinius arkliukus. Vytautui užėmus sritį, totoriai buvo nustumti į Krymą. XV amžiaus eigoje Krymo totoriai atsikratė lietuvių valdžios ir glaudėsi daugiau prie otomanų turkų. Jie dažnai puldinėdavo DLK pietines sritis. Užtat dar Vytauto valdžios laikais atsirado kazokų, laisvųjų kariškių, kurie sergėjo kunigaikštijos pasienį nuo turkų, totorių ir net nuo maskolių. Pirmieji kazokai buvo totoriai, rusinai, ypač ukrainiečiai, o taip pat ir neramūs lietuviai kariai.

Turbūt žymiausias iš tų pirmutinių lietuvių kazokų buvo Daška-Daškevičius, kresnas, mažo ilgio vyras, aristokratiškai augštos kaktos, ilgos ir smailos nosies — kaip visų Daškų giminės bajorų. Jo akys buvo mažos, tviskėjo kaip žarijos. Bendra išvaizda buvo rūsti, kariška. Jo ilga barzda buvo rausvai geltona, tarsi, Perkūno dievaičio ainio. Jis buvo taiklus su kilpine ir su šaudykle. Puikiai valdė kardą ir raitas ir pėsčias būdamas. Gerai vartojo slavų tarmes ir net apvaldė totorių kalbą. Tokiais tai bruožais galima apibūdinti DLK Aleksandro ir Zigmanto II karvedį Eustachą Daškevičių.

Šis lietuvių kilmės kariškis gimė Ukrainoje, Ovruče. Iš tėvo pusės jis galėjo girtis giminyste su Katkevičiais. Jo svainiai buvo bajorai Nemiravičiai. Kadangi Daškevičius išpažino pravoslaviją, tai nevisuomet sutikdavo su Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bei didikų politika. Jis kartais eidavo prieš DLK politiką.

Skaityti daugiau: DAŠKEVIČIUS - LIETUVOS KAZOKAS

GELEŽINKELIŲ KUOPA

 (Karinės tarnybos prisiminimai)

J. PAPEČKYS

Karo tarnybon buvau priimtas Marijampolės apskrities naujokų ėmimo komisijos, 1931 m. rugsėjo 19 dieną.

Naujokų ėmimo skirstymas įvyko Kaune-Šančiuose, Ryšių bn. kareivinėse, pernakvojant ant šiaudų priklotų grindų. Buvo gana didelis skaičius suvažiavusių naujokų, kurie buvo skirstomi į pulkus ir atskiras technikos dalis. Visi laukėme paskyrimo. Didžiulė eilė įvairiais rūbais apsirengusių, suvažiavusių iš įvairių Lietuvos vietovių, laukė, nelyginant teismo, kur kuris papuls. Eilė mažėjo, artėjo vakaras, prie skirstomo stalo su sąrašais sėdėjo keliolika įvairių dalių ir laipsnių karininkų, kurie busimuosius karius skirstė pagal sąrašus.

Belaukiant, priėjo ir mano eilė. Vienas iš majorų paklausė vardo ir pavardės, kartu paklausdamas ar patinka kariškas gyvenimas ir kur norėčiau tarnauti. Prašiau jo paskirti į Geležinkelių kuopą, kadangi prieš karo tarnybą dirbau geležinkelių žinyboje, todėl norėjau pagilinti žinias šioje srityje. Kur mane paskyrė nesakė, tik liepė stoti į kairę, į eilę kurioje jau buvo apie 50-60 asmenų. Galvojome, kur mus visus gabens, nes niekas nežinojom paskyrimo.

Baigus skirstymą visus surikiavo į eilę ir nuvedė į šiaudų pilnas kareivines; pernakvoję turėjome išvalyti, šiaudus iššluoti ir palikti kareivines švarias, prižiūrint mums paskirtiems viršininkams. Pavalgę pietus iš bendro katilo, pailsėję ant švarių ir plikų grindų, naujokų kelionę tęsėme toliau. Prie mūsų būrio, kuris buvo nemažas, prisistatė ginkluoti viršininkai-palydovai, pranešdami kad niekas niekur negali pasišalinti, nes greitai turime pasiruošti žygiui. Vienas iš jų buvo gana žiauraus veido ir pasakė: “Čia jums ne mama”.

Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ KUOPA

Subkategorijos