Nenorėjau būti didvyriu. . .
JURGIS GEDIMINĖNAS
Kaip visuomet, taip ir šiais (1969) metais, su dideliu nekantrumu laukiau sugrįžtant sūnaus, universiteto studento, kuris parvyksta namo iš Windsoro bent kartą per mėnesį, o vasaros atostogų laiku net dažniau. Vasarą, palankiam orui esant, išvažiuojam su svečiu pažuvauti apylinkės ežeruose, o rudenį, kaip taisyklė, išeiname kurapkų pajieškoti.
Štai, pagaliau, pora dienų prieš kanadietišką Padėkos dieną, mūsų “vienturtis” jau namie, o sekančią dieną mudu jau už 25-30 mylių nuo namų, miške, kurį greičiau reiktų pavadinti brūzgynu ir nebandyk palyginti su Lietuvos ar Vokietijos miškais, kurie, jei prisiminsime, atrodė gražūs, švarūs ir tvarkingi.
Visos pakelės buvo pilnos medžiotojų ir grybautojų automobilių, o daugelis grybautojų, kaip iš veidų matėsi, buvo italų ar slavų kilmės žmonės.
Pasivaikštinėję keletą valandų miško keleliais ir nušovę tik porą, iš viso, pastebėtų kurapkų, mes pritūpiame trumpam poilsiui ant didžiulio kelmo, pirma nuspardę nuo jo grybus.
