Lietuvos kariuomenę prisiminus
JONAS MIŠKINIS
Lietuvos nepriklausomybės metais be kitų bendrų tautos švenčių bei pramogų, kariuomenė su visuomene minėdavo jos istorijos reikšmingiausi momentą, tai atgijusios kariuomenės kūrimosi pradžią, 1918 m. lapkričio 23 dieną. Dideliu ir reikšmingu ženklu įsispaudė lietuvių tautos sąmonėje tas 1918 m. įvykis. Tą dieną atgijusi Lietuvos valstybė įgijo realią savo valios reiškėją — kariuomenę.
Kelis amžius lietuvių tauta vergavo. Kai kitos tautos kūrė sau gražesnį gyvenimą, ji buvo verčiama dirbti svetimiems. Bet koks jos savarankiškumo pasireiškimas buvo slopinamas pačiu žiauriausiu būdu. Aišku, tokiose sąlygose ji negalėjo nieko naujo kurti. Jai rūpėjo išlaikyti savo senolių kilnią dvasią, atsispirti prieš gausius ir labai skaudžius mėginimus. Tatai jai pavyko. Todėl ji ir nežuvo, o prisikėlė laisva, nepriklausoma ir pradėjo naują gyvenimą.
Lietuvių tauta, bekurdama naują ateitį, susidurdavo su naujais mėginimais bei pavojais. Kartais tokie mėginimai baigdavosi džiaugsmu, kartais — liūdesiu. Tas labai ryškiai atsispindi mūsų patriotinėje poezijoje. Va, kaip dainius Maironis sako:
Jauna, laisva, pati savęs valdovė,
Tautų eilėn įstojo Lietuva.
Savu krauju vergijos nusiplovė,
Sutraukius pančius ištverme sava!
Lietuva globėjų neturėjo. Turėjo išorėj ir viduje daug atvirų ir užsislėpusių priešų. Tuo brutalių jėgų viešpatavimo metu garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą ir subrendimą, atgijusios valstybės vėliavai išlaikyti, sutraukyti paskutinius vergovės likučių pančius.
Paskelbtoji nepriklausomybė buvo idėja — pats didžiosios Laisvės idėjos vainikas, tačiau, kai ir kiekvieną idėją, taip ir šią, ant karo griuvėsių išdygusią, reikėjo jėga ir ginklu apginti.
Ir vos tik Lietuva spėjo prisikelti, tuojau atsidūrė pavojuje. Tada, Maironis vėl šaukia:
Pavojuj motina— tėvynė,
Ateina audra iš pietų!
Tai lenkas, išgama tautos,
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodamas prarastų . . .
Tad, nieko nelaukdami, iš visų Lietuvos kampų rinkosi savanoriai-kariai ir ėjo ginti savo gimtąjį kraštą. Daugeliui iš tėviškės teko bėgti slapčia, nes ji kai kur buvo priešų okupuota. Ilga kelionė laukais ar miškais, sekino kovai reikalingas jėgas, o nuplyšęs batas drėkino kojas, gi, nudėvėtas drabužis nešildė kūno. Retos eilės, su trūkumais ir menkais ginklais, nepasisekimai, kritusiųjų lavonai ir sužeistųjų vaitojimai lyg ir slopino pasiryžimo dvasią, bet Lietuvos kariai nepalūžo. Jie nugalėjo ne tik fizines kliūtis, bet atsispyrė ir dvasinėms pagundoms. Ryžtas nugalėjo sunkumus. Tiesa, sunkūs tuomet metai buvo. Lietuvos kariuomenė turėjo organizuotis pradžioje tiktai geros valios žmonių dėka. Tačiau pasiryžimo, valios ir ištvermės pakako tai lietuvių savanorių armijai. Ir, va, ta jauna mūsų kariuomenė anuomet atliko milžiniškus žygius. Vos besikuriančiai jai teko stoti į kautynių lauką, išmėginti savo silpnas jėgas su daug galingesniu priešu. Kovėsi su trimis priešais: kovojo dėl kiekvienos Lietuvos žemės pėdos. Todėl anų laikų mūsų kariai ir atrodė kaip tie milžiniškos dvasios ir pajėgos galiūnai. Kad ir nebuvo kariuomenė gerai ginkluota, tačiau, karių narsumas ir drąsa buvo didžiausi veiksniai ir tas padėjo jiems nugalėti gausesnius priešus.
Todėl, Lietuvos žydėjimo metu, jautrioji lietuvių visuomenė savajai kariuomenei, ne tiktai parodydavo nuoširdžių, kilnių, karius stiprinančių ir paskatinančių jausmų, bet ir kiek galėdama savas ginkluotąsias jėgas stiprino darbu ir aukomis.
