SOPULINGĄ DABARTĮ SEKS DIDINGA ATEITIS
(Pasakyta kalba Lietuvos Kariuomenės atkūrimo sukaktį minint Brooklyne)
DOMAS JASAITIS
Dr. Domas Jasaitis kalba Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime Brooklyne, lapkričio 22 d. L. Tamošaičio nuotr.
Mes čia susirinkome paminėti atgaivinimą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, kurių pagrindinis uždavinys yra valstybės suverenumą ginti ir vidinei, įstatymais nustatytai, tvarkai apsaugoti.
Sakoma, kad grįžimas į praeitį yra senatvės apraiška. Su tuo aš nesutinku. Gal tasai teigimas dalinai, ribotai, sietinas pavieniam asmeniui. Tačiau, jis niekad netaikytinas gyvai tautai, draskomai, žudomai tautai. Ji apima bent trejas generacijas. Visuomenė, prisimindama savo praeitį, apjungia visų tų kartų žmones, išugdo juose etninę tapatybę, tautinės sąmonės antlaikinį integralumą. Vyresnės generacijos santykiauja istoriniame procese su jaunesnėmis generacijomis, taip kaip seno medžio senos šaknys perduoda amžinos žemės gaivinančias sultis naujoms šakoms, žiedams ir lapams. Basanavičius “Aušros” motto paėmė lotynų patarlę — “Tautos nežinančios savo praeities yra kaip vaikai” ... O, dabartiniai istorijos išprievartautojaiir klastotojai vaduojasi dėsniu “kas valdo praeitį — tas valdo ateitį”. Tik todėl jie, kaip termitai, naikina, klastoja, keičia mūsų senųjų amžių istoriją ir nepriklausomybės laikotarpio gyvenimą — kovą už atstatytos valstybės laisvę, dvasinės kultūros medžiaginio gerbūvio laimėjimus. Tą mano teigimą įrodo, ne tik okupuotos Lietuvos eilinė spauda, bet ir tarybinių pseudomokslininkų parašyta Lietuvos istorija, Mažoji Tarybinė Enciklopedija ir kt.
Dar niekuomet praeityje Lietuva nebuvo taip apiplėšiama kaip šiandien. Praeityje okupantai grobdavo žmones, plėšdavo maistą, turtus, brangenybes, o šiandieniniai okupantai, ne tik tai daro, bet smurtiškai vagia mūsų tautos praeitį ir tuo vykdo jos egzistencinės ateities genocidą.
XIX šimtmetyje įsigalėjęs visoje Europoje ir Pietų Amerikoje nacionalizmas, skelbiantis tautų išlaisvinimą, rado derlingą dirvą Rusų okupuotoje Lietuvoje. Kitaip ir būti negalėjo. Lietuva buvo netekusi laisvės. Tik 1795 m. laisvės židinys buvo okupantų sugriautas ir suardytas. Tačiau, jo žarijos ir žiežirbos žairavo jos šviesuomenės sąmonėje ir širdyse ir smilko liaudies sąmonėje. “Idėjos, jei didžios, nežūsta kaip žmonės . . . Jos mėto žaibus”. Užtekėjo Aušra. Pradėjo gausti Varpas. Tėvynės Sargas akyliai budėjo. Lietuvos žemėje vis drąsiau ir iškiliau buvo giedama “Jau slavai sukilo nuo juodmario krašto. Pavasaris eina Karpatų kalnais . . . Lietuvoje gi žiema. Nė žodžio nė rašto neleidžia erelis suspaudęs sparnais. Petys gi į petį, na vyrai,. kas gali. . . prikelkime Lietuvą mūsų”.
Pirmojo Pasaulinio karo padariniai sudarė palankias sąlygas toms maištaujančioms ir laisvinančioms nuotaikoms įsigalėti, o 1917 ir 1918 m. revoliucijos sudarė apčiuopiamas sąlygas joms įkūnyti. Lietuvos Taryba valingai paskelbė pasauliui sutraukanti jai užkartus vergijos pančius ir tampanti nepriklausoma demokratiška valstybė!
Tai įvyko prieš penkiasdešimt vienerius metus. Daugis mūsų yra vyresni už Nepriklausomybę. Daugis mūsų supo nepriklausomybės lopšį,, buvo jos gynėjai, statytojai, talkininkai. . .
Keistas istorinis sutapimas. 1918 m. lapkričio 11 d. Compiégne miške, sąjungininkų armijų vadas maršalas Fochas susitiko su parblokštos Vokietijos kariuomenės atstovais ir padiktavo jai kapituliacijos ir paliaubų sąlygas. Jos nebuvo besąlyginės kaip 1945 m., bet vistik pakankamai žiaurios ir triuškinančios. Vae victis. Vargas nugalėtiems. Ir tą pačią dieną, toli į Rytus, Gedimino išsapnuotame Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba sudarė pirmąjį atstatytos Lietuvos Valstybės ministrų kabinetą su prof. Augustinu Voldemaru priešakyje. Jis buvo ir Krašto Apsaugos ministras . . .
Politikas G. Clemenceau yra pasakęs “Karas yra perdaug rimtas dalykas, kad jį būtų galima pavesti generolams”. Tačiau, generolas Günther, Nato ginkl, jėgų viršininkas, pareiškė: “Taika yra perdaug svarbus dalykas, kad ją galima būtų pavesti diplomatams”. Generolo Mannteuffelio nuomonė yra labiau priimtina, nors vienodai kritiška, abiem pusėm: “Ein politisierender General konne nicht mehr schaden, als ein militarisiender Politiker”. Man atrodo, kad mūsų nepriklausomybės laikotarpyje gal ir buvo politikuojančių generolų, bet jie neturėjo konstitucinių galių valdyti. Nejaučiu galįs tai pasakyti apie to laikotarpio kai kuriuos militarizuojančius autoritarinius politikus ir jų padarytus likiminius sprendimus 1918 ir 1940 m.
Vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1915-1918 m. gyvenimo sąlygos buvo grėsmingos: kraštas buvo medžiaginiai apiplėštas, gyventojams, ypač miesto, į akis žiūrėjo badas, siautė ligos. Kraštas buvo suskaldytas į valsčius. Be leidimo nebuvo galima judėti. Siautė “plienčikų” gaujos. Iš Rytų slinko Raudonosios Gvardijos banditiški daliniai. Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo atramos vietinėse savivaldybėse, nes jų nebuvo. Jos ryšiai su visuomene buvo tik užuomazgoje. Tad pirmajam Krašto Apsaugos ministrui turėjo labiausiai rūpėti ginkluotų jėgų organizavimas. Tačiau prof. Voldemaras turėjo keistą pažiūrą į tą problemą. Savo deklaracijoje 1918 lapkričio 14 d. jis skelbė: “Išlaikius tvarką viduj, liekti klausimas sienų gynimo, arba tikriau, saugojimo. Karo mes su nieku nevedam, ir nė vienas mūsų kaimynų — vokiečių, lenkų, ukrainiečių, rusų ir latvių — neturi pamato ant mūs užsipuldinėti. Taigi, didelių jėgų sienoms sergėti mums ir nereiks. Bet vis tik, kaip augščiau pasakyta, sargyba reikalinga, kad mūsų Valstybėn neįsibrautų vogčia tas, kas neturi teisės kraštan atvykti”. Pirmininkas, nežinia kodėl, “labiausiai pasitikėjo tarptautiniais veiksniais, neutralitetu ir Taikos Kongresu”.
Panašus miražinio neutraliteto ir, tariamai, jo atnešamo saugumo reikalas iškilo ir 1939 m. Tuomet turėjome šaunią kariuomenę. Tačiau, nebuvo pasiryžta pamėginti ginti paskelbto neutraliteto.
Tokia pažiūra nebuvo reali ir teisinga. Ji mums nieko gero nežadėjo. Deklaracijos konstruktyvią kritiką padarė Tarybos narys Jonas Vileišis: “Ministeris Pirmininkas nedrąsiai stoja darban. Jam rodos, jog daug kas pareis nuo to, ar kitos valstybės pripažins mus, kaip nepriklausomą valstybę: čia neturėtų būti jokios abejonės. Jeigu mes jau apsisprendėme būti nepriklausoma valstybė, jeigu jau mes, kaip tauta, esame tą žodį tvirtai pasakę, tai to ir gana. Čia nebėra ko į kitus žiūrėti — kaip tarta, tai ir turi būti”. (A. Sm. 209).
Lapkričio 23 d. K. A. ministras išleido pirmąjį įsakymą kariuomenei steigti ir savo viceministru paskyrė gen. Kondratavičių. Okupacinė administracija 1918 lapkričio 26 d. įsakė kreishauptmanams organizuoti, iš patikimų vietinių žmonių, raitąją miliciją, kuri užimtų pasitraukiančių vokiečių vietą. Tačiau, naujas kariuomenės vadas matomai netikėjo į Lietuvos prisikėlimą: piktai delsė lietuvių karininkų savanorių pastangas tai padaryti. Nebuvo nueita toliau popierinių planų. “Teisingiau sakant, lietuviai tuomet dar neturėjo jokių ginkluotų pajėgų. Vilniuje buvo 70 iš vokiečių nelaisvės ir Rusijos grįžusių karininkų . . . bet beveik nebuvo kareivių”. Finansų ministras M. Yčas, gavęs dešimtį milijonų markių paskolą, paprašė gen. Kondratavičių atsiųsti kareivių valstybės iždui saugoti. Už kelių dienų M. Yčas, sutikęs gen. Kondratavičių, klausė, kada gi pagaliau jis atsiusiąs kareivius. Pastarasis operetiškai atsakė: “Znajete, gospodin ministr, kakaja dosada, ja dal prikaz komandiru i pervago polka, i ko-mandiru vtorogo polka, a oni mnie atvietili, čto ni odnogo nižnego čina net” . . .
Galop, lietuvis karininkas Usanis suorganizavo apsaugą. Jam pavyko gauti iš vokiečių kiekvienam ministrui po revolverį, o apsauginiams vyrams po šautuvą. Bet pastariems žygiuojant iš ginklų sandėlio į Finansų ministeriją, vokiečių patruliai juos nuginklavo, o juos pačius uždarė į kalėjimą. Tik karo gub. gen. Harbou tarpininkaujant, kariai buvo paleisti, ginklai sugrąžinti, bet be šovinių. Tuos įvykius priminiau, norėdamas parodyti sąlygas, kuriose Laik. Vyriausybė pradėjo savo darbus. Jos vis blogėjo, nes vokiečių kariuomenė traukėsi iš Lietuvos, o evakuojamas sritis užimdavo bolševikų kariuomenė. Padėtį dar labiau sukomplikavo Sovietų Rusija, sudarydama Lietuvos-Baltgudijos respubliką su vyriausybe, kurios priešaky buvo Vincas Kapsukas-Mickevičius. Ji iš Daugpilio atsikėlė į Vileiką ir 1918 m. gruodžio 16 d. išleido manifestą, kad L. Taryba su jos ministrų kabinetu esą panaikinta ir — už įstatymo ribų, o visa valdžia pereina į Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų Tarybų rankas. Maskva ją rėmė visa savo galia — kariuomene ir pinigais. Lietuvos Nepriklausomybė atsidūrė grėsmingame pavojuje. L. V. Tarybos pirmininkas, ministras p-kas bei finansų ministras, staigiai ir skubiai, išvyko į Vokietiją.
Kiti Laikinosios vyriausybės nariai su min. p-ko pavaduotoju Stašinskiu, pagauti siaubo, irgi įteikė V. Tarybos prezidiumui atsistatydinimą.
Panašios netvarkos, o gal net piktos valios, būta besiorganizuojančios kariuomenės viršūnėse. Gruodžio 22 d. gen. K. Kondratavičius pranešė savo štabo karininkams, kad Laikinoji vyriausybė nutarusi persikelti į Kauną, o K. Apsaugos ministro štabas būsiąs perkeltas į Gardiną. Visi karininkai buvo paleisti Kalėdų atostogoms. Kas norėsiąs, po švenčių, galėsiąs atvykti į Gardiną, kur bus tęsiamas kariuomenės formavimas. V. Tarybai ir lietuviams karininkams nebuvo abejonių, kad čia vyksta klastingas sąmokslas. Pats Kondratavičius ir grupė jo artimesnių bendradarbių, rusų karininkų, kažkur dingo. Štabas liko be vadovybės. Kariuomenei grėsė gėdingas suirimas. Ore pakibo ir atgaivintos Valstybės reali egzistencija.
“Viskas ėjo kaip ekrane. Keitės politinės gairės ir aistros. Tai švytavo Ulricho von Jungingeno ainio — Mindaugo II karūna, tai kūjis ir piautuvas, tai baltas erelis”(Šleževičius, 341). Visiems buvo aišku, kad tuo tarpu nėra jėgų atsispirti bolševikams, pasiekusiems Vilniaus priemiesčius ir laukiantiems vokiečių pasitraukimo. Nebuvo jėgos, kuri galėtų apvaldyti vietinių lenkų jaunuomenės karinius vienetus besikėsinančius užgrobti Vilnių. Jei tuomet jie būtų norėję, tai būtų galėję plikomis rankomis paimti visą Laikinąją vyriausybę nelaisvėn. Nebuvo kas pasipriešina. Ministrų kabinetą saugojo 1-2 kariai. Niekas nebuvo tikras, ar jie moka panaudoti ginklą. Laimė, kad čia į areną, apgaubtą chaosu, įžengė savanoriai lietuviai karininkai. Jų veiksminga įtaka padėjo svyruojančiai Tarybai, bent formaliai, apvaldyti padėtį. Gruodžio 26 d. buvo suformuotas ir patvirtintas M. Sleževičiaus (jis buvo grįžęs iš Rusijos tik gruodžio 20 d.) plačios koalicijos ministrų kabinetas. Į jį įėjo žydų ir baltgudžių atstovai. Tokia vyriausybė, atstovaujanti visas politines sroves ir tautines mažumas, neturėjo reikalo tūpčioti. Tik greiti sprendimai, paversti darbais, galėjo išlyginti klaidas, atsiradusias pasekmėje neteisingos pažiūros į krašto gynimo reikalą ir parinkimo netinkamų žmonių, kuriems tas gynimas buvo patikėtas. Lietuviai karininkai, atsistoję kariuomenės priešakyje žinojo, kad kariuomenė nėra uždaras organizmas, kad ji neturi būti svetimšalių legionas savame krašte, bet privalo būti tautos ištėkis ir ištikima jos idealams, bei pasiryžusi juos ginti. Jie žinojo Napoleono teigimą, kad “kiekviena karinė operacija priklauso tris ketvirčius nuo moralinių faktorių ir tik vieną ketvirtį nuo medžiaginių išteklių”.
Mobilizacijai įvykdyti nebuvo nei laiko, nei priemonių. Tad ginkluotai jėgai sudaryti, paliko vienintelis būdas kreiptis į tautą ir šaukti savanorius valstybei ginti. Jie buvo tikri, kad lietuvis savanoris karys turi savyje pakankamai moralinių dorybių tai padaryti. Todėl jau gruodžio 27 d. Vilniuje buvo paskelbtas Vilniaus Komendantūros atsišaukimas “Vilniaus Piliečiai: Į Rytinę mūsų krašto sritį jau įsibrovė svetimoji Rusijos kariuomenė. Maskoliai ateina išsiurbti iš Lietuvos paskutinių syvų, o mums su gaisrų pašvaiste neša badą, kankinimus ir griuvėsius . . . Parodykim, kad esam verti amžiais kovotos laisvės. Šiandien Lietuvos likimas yra mūsų pačių rankose . . . Kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos krašto apsaugą . . . Savo ginklų nesutepsime mūsų brolių Lietuvos darbininkų krauju, ginsime tik mūsų Motiną Tėvynę, mūsų Lietuvos Valstybės nepriklausomybę”.
Laisvos Lietuvos idėja buvo gyva Vilniuje. Per vieną savaitę prisirinko apie 500 vyrų ir apie 20 karininkų ir karo valdininkų. Gruodžio 31 buvo iškelta Lietuvos Trispalvė Gedimino Pilies kalne. (kar. K. Škirpa, kar. P. Gužas, V. Steponavičius, sargybos kar. Nistelis, sargybos psk. St. Butkus.
Tačiau kariška padėtis kito mūsų nenaudai. Gruodžio 27 bolševikų Internacionalinė Divizija jau žygiavo Panevėžio - Šiaulių link, gruodžio 28 d. — vokiečiai jiems užleido Lintupius ir Švenčionis, gruodžio 29 d. — Pabradę, gruodžio 27-29 d. geležinkelio liniją Lyda - Vilnius iki Gudagojo. Pasilikimas Vilniuje buvo nesaugus ir pavojingas. Todėl, Laikinoji vyriausybė sausio 1 d. nutarė persikelti į Kauną. Visą valdžią Vilniuje pavedė Karo Komendantūrai. Savo Generaliniu Įgaliotiniu paliko Švietimo ministrą M. Biržišką. Vyriausybė išvyko ankstų sausio 2 d. rytą, o Karo Komendantūros paskutinis ginkluotas padalinys išėjo iš Vilniaus sausio 5 d. Lenkai užėmė Vilnių sausio 1 d. naktį. Bolševikai juos išstūmė sausio 5 d.
Padėtis ir Kaune buvo grėsminga. Komendantūros kariai, atvykę iš Vilniaus, buvo vietinių bolševikų apšaudyti. Tačiau, Laikinoji vyriausybė sugebėjo trumpiausiu laiku įjungti į kovą visą tautą. Ji išgirdo vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbtą atsišaukimą: “Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, trokšta jai laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdžių, miestų ir miestelų, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti . . . Drąsiai, be baimės, kaip mūs tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Tėvynę, už Lietuvos Valstybę”
Keliems akimirksniams persikelsiu į kitą epochą. 1944 m. liepos 18 d. po pirmo bolševikų aviacijos Šiaulių bombardavimo (tuo metu aš buvau kaip padorus pilietis vokiečių įkalintas), mane anksti rytą paleido. Džiaugiaus išlikęs gyvas. Vežikas manęs klausė: “Iš kur taip anksti, daktare?” — “Iš kalėjimo” ... — “Tai ir šitie okupantai jus buvo įkalinę” ... — “Taip.. “Nenusiminkime daktare . . . Mes kunigaikščių tauta ir visą iškentėsime ir nežūsime”. . . Jis susikaupusiai pažvelgė lyg guosdamas, savo pilkomis akimis . . . Mudviejų žvilgsniai susitiko. Aš pajutau, kad mano bendrakeleivis tvirtai tiki savo pasakytais žodžiais ... Aš tikiu, kad lietuvio pasąmonėje slypi jo tautos didingos ir garbingos praeities pumpurai, kurie laikas nuo laiko, gaivalingiems egzistenciniam katalizatoriam paveikus, suliepsnoja veiksmingo patriotizmo ugnimi. Nors Lietuvoje vyravo chaosas, nors beveik du trečdaliai krašto buvo raudonųjų įsiveržėlių kontrolėje, nors ateitis nebuvo giedri ir viltinga, lietuviai masiniai, be baimės, atsiliepė į savo vyriausybės šūkį. Tautos masės panašiai elgėsi 1831, 1963 m. sukilimuose, 1864-1904 m. gindamos spaudą, 1919, 1941 ir 1944-1952 m., kovodamos prieš okupantus.
Dabar jau žinoma, kad 1919 m. sausio -vasario mėn. kasdien atvykdavo po 200 savanorių. Viso savanorių buvo apie 12,000. Jų skaičiuje buvo 100 JAV piliečių ir 100 moterų. Jie ateidavo savo drabužiuose (valdžia pradėjo duoti drabužius tik 1919 m. vasario gale). Nebuvo tinkamų kareivinių. Maistas nebuvo pirmarūšis. Algos išmokėjimas kariams, o ypačiai valdininkams, dažnai buvo pavėluojamas. Finansų ministras M. Yčas tą faktą panaudojo paskolai gauti. O buvo štai kaip. Londono Banko Tilden-Smidt-Gordon atstovas Fortingtonas atvyko į Kauną prekybos sutartims aptarti ir pasirašyti. Vieną vakarą Fortingtonas užėjo pas M. Yčą. Besikalbant anglas klausiančiai prabilo:
— Ponas Yčai, per šias derybas mes įsitikinom jus esant atvirą žmogų ir todėl, prieš pasirašydamas sutartį, draugiškai noriu Jūsų paklausti, kaip Jūs vertinate dabartinę Lietuvos padėtį?
— Kaip tvirčiausią! — atsakė Yčas. Mes savo kariuomenei ir valdininkams algų nesam mokėję 3-4 mėnesius.
— Kaip šį Tamstos pareiškimą suprasti?
— Taip, kaip iš tikrųjų yra. Nors algos nemokėtos, tačiau, niekas nemeta savo įstaigų. o būdami didžiais patriotais, kantriai kenčia ir pasišventusiai eina savo pareigas.
— Aš nežinau, kas įvyktų Prancūzijoje ar Britanijoje, jeigu kariams ir valdininkams nebūtų algos išmokėtos bent už du mėnesius?
— Aš noriu, Mr. Fortington, kad Jūs pats į šį klausimą atsakytumėt. Jei Lietuvoje niekas nestreikuoja, tai tas liudija, kad žmonės yra įsitikinę geresne Lietuvos ateitimi, pasitiki savo valdžia ir dirba ne tiek dėl pinigų, kiek iš pasišventimo, jausdami savo pareigą tautai!
Ta atvira argumentacija įtikino anglą. Jis telegrafu užklausė Londoną. Atsakymas atėjo teigiamas. Sutartis buvo pasirašyta. Lietuvos vyriausybė gavo 200,000 svarų sterlingų čekį, o markėmis tai buvo apie 50 milijonų.
Savanoriai buvo telkiami visose priešo neužimtose srityse. Joniškėlyje, Kėdainiuose aktingai veikė kar. Variakojis, Alytuje kar. Ladiga. Kar. P. Plechavičius buvo paskirtas vietinės apsaugos viršininku Skuode. Organizavo ginkluotus savanorių vienetus ir kovojo su įsiveržėliais ir jų kolaborantais. Jo veikla reiškėsi Kretingos ir Mažeikių apskr. Kar. Zaleskis įsitvirtino ir veikė Telšių apskr. Jam pavyko mobilizuoti 250 vyrų kuopą, ją aprengti, apginkluoti ir nusiųsti į Kauną vyriausybei. Joniškėlio - Biržų apskrityje kar. Stapulioniui ir Variakojui pavyko sutelkti net 1500 vyrų dalinį, kuris vėliau tapo 9 p. p.
Siesikų - Pagirių rajone savanorių telkimą sėkmingai vykdė kar. Reikala, padedamas Dė-delės ir Railos.
Šiaulių m. 1919 m. lapkričio mėn. susiorganizavo Partizanų Štabas. Jį sudarė K. Bielinis, Vl. Požėla ir R. Skipitis. Pastarajam išvykus, į jį įėjo Zulė Lukauskaitė. Ji tvarkė štabo žvalgybos skyrių. Surinktas žinias skubiai persiųsdavo mūsų kariuomenei, sutelktai prieš bermontininkus. Pastariems traukiantis, partizanų štabas sudarė miesto administraciją, perėmė miestą savo žinion, valdė jį 7 dienas ir perdavė atžygiavusiai mūsų kariuomenei. Partizanų štabo pastangos sukliudė bermontininkų planus susprogdinti didžiulį šaudmenų sandėlį Gubernijoj.
Kiek anksčiau Kaune įsisteigė Šaulių Sąjunga ir pradėjo vykdyti savo didžius uždavinius.
Motinos lietuvės ašarodamos ir mylinčiais žvilgsniais lydėjo savo sūnus į karo žygį, bet laikinoje sostinėje Kaune, kai kurių mažumų žmonės nenorėjo su jais net kalbėti lietuviškai. Jos netikėjo, kad nepriklausoma Lietuva išsilaikys. “Matydami mūsų savanorius, žygiuojančius Kauno gatvėmis, jie, ne be ironijos, balsiai stebėjosi: “Žiūrėk, šitie klumpėmis apsiavę kaimo bernai sumuš didelės Rusijos kariuomenę. Kaunas buvo Rusijos miestas ir bus.” “Ne tik bolševikai, bet ir lenkai bevelijo geriau, kad bolševikai užimtų Kauną. Mat tokiu atveju galvojo Kauno lenkai, Lenkija išvaduotų Lietuvą iš bolševikų ir prijungtų prie Lenkijos... O mūsų kaimo berneliai būriais traukė į Kauną ir stojo savanoriais į mūsų kariuomenę. Nors jie menkai buvo apsirengę ir jų apavas buvo prastas, bet tas jų šventas pasiryžimas ginti nuo priešių Tėvynę, mums visiems nepaprastai kėlė ūpą. Kaip išaušus pavasariui, nei šaltos naktys, nei trumpalaikės sniego pūgos nesulaiko tulpės ar bijūno iš žemės besikeliančių diegų, taip ir patekėjusi Lietuvos saulutė neleido nusiminti, nors kartais kertami mums smūgiai smarkiai drebindavo dar silpnutį Valstybės pastatą”. Taip aprašo Rapolas Skipitis 1919 m. sausio vasario mėnesių nuotaiką Lietuvoje.
Tačiau, kaip iš Prancūzų revoliucijos sankiuliotų Carnot sudarė armijas, kurios, genialių vadų rikiuojamos, iš Prancūzijos išvijo Vokietijos, Austrijos ir Anglijos kariuomenes, taip ir iš mūsų, nors klumpėtų, bet šaunių, didžiadvasių savanorių, nuostabiai greitai, rasi kažkokiems burtams veikiant, išaugo kuopos, batalionai, pulkai. . . Tai buvo gyvas nepriklausomybės ir laisvės skydas. Jo priedangoje Laikinoji vyriausybė sukūrė administracinį aparatą ir reguliarią kariuomenę, į kurią 1919 m. kovo 15 d. buvo pašaukti gimusieji 1897-98 m. naujokais.
Audrų metu gimusi kariuomenė, padedama vokiečių, išvarė per keletą mėnesių Raudonąją gvardiją iš Lietuvos žemės. Vėliau ji pati užgniaužė P.O.W. sukilimą ir išstūmė bermontininkus. Jei tas sukilimas nevirto pilietiniu karu ir neatidarė Lenkijos intervencijai vartų, tai yra nuopelnas Aldonos Čarneckaitės. Jai pavyko, prieš sukilimo pradžią, sužinoti kur slepiami sukilimo planai ir jo dalyvių sąrašai.
1920 m. iš savanorių išaugusi kariuomenė savo pergale prie Gedraičių ir Širvintų sustabdė lenkų gen. Želikovskio, tariamai, maištišką žygį į Lietuvą. Ta kariuomenė savo pasiaukojimu ir ištikimybe tautos siekiams iškovojo teisę egzistuoti Nepriklausomai Lietuvos valstybei. Jei būtume nepajėgę organizuoti tokios ginkluotos jėgos, tai Vasario 16 d. Nepriklausomybės Deklaracija būtų išnykusi dausose.
Tik tos idėjos lieka gyvos, kol yra žmonių, kurie už ją miršta.Kariuomenė buvo lemiantis veiksnys kovose dėl nepriklausomybės. Tauta yra jai už tai dėkinga.
Šia proga bus tikslu priminti D. L. K. Algirdo prasmingus žodžius: “Jei du kart drebėjo Maskvos sienos nuo mano kalavijo, tai ne tik dėl to, kad jis nukaltas iš kieto plieno. Svarbiausia, kad kalavijas paremtas tūkstančiais už plieną kietesnių ir tvirtesnių krūtinių, ištikimai atsidavusių savo vadui”. Lietuvius savanorius, iš kurių staigiai gimė, kaip feniksas iš pelenų, kariuomenė, ypatingai vertino užsienis.
Anglijos premjeras Lloyd George, prieš pripažindamas Lietuvą nepriklausoma valstybe, yra pasakęs: “O, vistiek, svarbiausias jūsų tautos argumentas atkurti nepriklausomą Lietuvos Valstybę, tai jūsų savanoriai, tai — 60,000 kariuomenė” ... Ne kariuomenės dydis ir ne ginklų šaunumas, bet kovojančio dvasia iškovojo pergalę.
Norėdamas išryškinti pasiaukojimo svarbą visuomeniniame ir valstybiniame gyvenime, aš tyčia paliečiau kiek ilgiau lietuvių savanorių karių problemą ir jų nuveiktus istorinės reikšmės darbus atgimusios Lietuvos gyvenime.
Tai būtina prisiminti, nes ir dabar mūsų Tėvynė yra grėsmingame pavojuje. Jos teisinė padėtis komunistimėje baudžiavoje yra blogesnė nei buvo 1918, o medžiaginė būklė dar iki šiol nepasiekė nepriklausomybės laikų gerbūvio. Hypertrofuota pramonė įkurta Lietuvoje, tarnauja Sovietų Sąjungai, bet ne Lietuvai. Tai naujoviška imperialistinio kapitalizmo pavergtoms tautoms eksploatacijos forma. Tėvynėje gyvenantiems atimta sąžinės laisvė ir politiškos laisvės. O 1,500,000 lietuvių, gyvenantiems šitoje pusėje geležinės uždangos, yra išplėšta Tėvynė, tėvų kapai. Kodėl? Komunistai neturi objektyvių argumentų prieš Lietuvos Nepriklausomybę, prieš mus. Tai, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje, yra Maskvos smurto padarinys. Tai yra gigantiškos apimties neempirinės prigimties eksperimentas. Bet bandymai, paprastai, daromi su gyvuliais! Penkiasdešimts metų laikotarpis įrodė jo prielaidų neteisingumą ir jo tikslų chimeriškumą. Bandymo vykdytojams jau yra paaiškėję, kad jis yra nepavykęs ir nepavyks. Tačiau, jie jo nutraukti nesiryžta, nes žino, kad bandymo daugmilijoninės aukos dega kerštu ir juos sunaikins. Todėl savo tragiškai nesekmei paslėpti, irracionaliai vykdo visuotinį smurtą ir skleidžia melą. Rusų tautos kerštas Romanovams buvo baisus, bet Lenino - Stalino - Brežnevo daugiagalvei dinastijai bus daug žiauresnis.
Tauta pavojuje!Jos kalba, tikyba, kultūriniai turtai pavojuje! Tad ir šiandien tautai ginti ir gelbėti šaukiami savanoriai! Mes tremtiniai esame gyvas, negalintis nutilti aidas šimtų milijonų su užčiauptomis lūpomis ir su surištomis rankomis, palikusių anoje pusėje geležinės uždangos. Svarstykime blaiviai. Kritiškai spėkime ateitį. Mes turime prileisti, kad mūsų nelaimės dar nesą pasiekę tautinės golgotos viršūnės. Dar gal tekti pakelti skaudžių smūgių!
Mes patys privalome išsaugoti savo ir jaunesnių kartų tautinį identiškumą.
Okupantai sudarė krašte tokias ekonomiškas sąlygas ir psichologiškas nuotaikas, kad jos neigiamai paveikė tautos dauginimąsi. Sumažino jos prieauglį. Mūsų žemei gresia depopuliacija. Tad pagelbėkime jiems išlikti gyviems, biologiškai išsilaikyti, nepaisant komunistiško smurto, kad ir kaip jis ilgai užtruktų. Be etninio išlikimo nebus Lietuvos priskėlimo ir pergalės!
Mūsų didysis tėvynainis Adomas Mickevičius, netekęs tėvynės po nesėkmingo 1831 m. Lietuvos - Lenkijos sukilimo, savo knygoje “Piligrimai” rašo: “Kuomet žydai stebuklingai išvesti iš Egipto atsidūrė tyruose ir pateko į didelius vargus, tai daugis jų sakė:
“Grįžkime į Egiptą . . . Nors ten bus vergija, bet turėsime pakankamai mėsos ir svogūnų...”
Viešpats už tai užsirūstino ir prailgino jų piligrimišką kelionę tiek, kad visi, kurie skundėsi, išmirė dykumose. Nė vienas iš jų neišvydo Pažadėtosios žemės.
Šventas Raštas sako, kad tarp keliavusių buvo ir tokių, kurie netikėjo savo pranašais ir burnojo sakydami: “Kaip mes galime atgauti mūsų tėvų žemę, jei mūsų priešai yra galingi ir stiprūs.” Šventas Raštas atskleidžia, kad tie netikšiai įskaudino Viešpatį. Jis vėl pailgino tautos keliavimą, kolei visi abejojantys išmirė tyruose. Nė vienas iš jų neregėjo Pažadėtos Žemės. Ne tik tie, kurie murmėjo ir garsiai abejojo, bet ir tie, kurie abejojo ir savo širdyje skundėsi, irgi išmirė, nes Dievas skaito žmogaus širdyje, kaip atvertoje knygoje.
Tad saugokimės nusidėti raudomis, abejonėmis ir murmėjimais. Nepailginkime jais mūsų tremties metų.
Tauta pavojuje! Tad įsijunkime į didingą ir kilnią tautos laisvinimo talką.
Nepalaužkime kovojančių, dirbančių ir aukojančių valios neviltimi, nepritarimu ar maištaujančiu susiskaldymu. Tedega mūsuose tautos amžinumo liepsna, neleidžianti pavargti ir nutraukti kovą. Mūsų proistorė ir istorija įsismeigia šešiais tūkstančiais metų į praeities glūduma:. Ji įrodo, kad lietuviai buvo ir yra. Ji pranašiškai teigia, kad lietuviai bus savo laisvoje žemėje. Tikėkime tautą, jos ateitį. Tauta žygiuos su mumis. Toje sintetinėje ir kūrybinėje nuotaikoje mes galėsime geriausiai tarnauti Lietuvai. Mūsų laisvės kovos estafetė turi būti nenutraukiamai tęsiama. Garbingą praeitį, sopulingą dabartį seks didinga ateitis . . .
Minėjimo dalyviai. I eilėje iš k.: V. Sidzikauskas, p. Jasaitienė, B. Sidzikauskienė, L. Valiūnienė, K. Valiūnas, D. Jasaitis; gilumoje—p.p. Lušiai, Vakseliai, Matiukai, Pumpučiai, Z. Raulinaitis, V. Savukynas, V. Vilkutaitis ir k.
L. Tamošaičio nuotr.
