JAUNAS ŽEMAITIS RYTŲ IR VAKARŲ FRONTE

BUVĘS KARO TALKININKAS

(Pradžia Karys Nr. 5)

Puolimą praleidome laimingai, nors bombos krito aplinkui visai arti. Visur tik ugnis ir dūmai. Neberandame savo grupės. Kas daryti? Sakome, traukiam, gal rasime. Po antrojo puolimo mūsų patrankų visai nebeliko. Traukiame vėl visi kartu, vorele. Priėjus pirmą kryžkelę, sulendame į pusiau apgriuvusį tarpdurį, dairomės. Staiga balsas: “Halt, nejudėti!” Žiūrime — karo policija. Vienas jūreivio, o kitas žandarmerijos uniformoje — abu atstatę automatus, klausia, kur traukiam. “Nežinome. Pasiklydę”.

Jūreivis klausia, kas tokie esame. “Lietuviai”, o lietuviai! Ar mokate kas rusiškai?” — “Taip”, vienas atsiliepia. Patikėjo mūsų pasiaiškinimu: “Sekite paskui mane!” pasakė. Pakeliui sugraibė daugiau pasimetusių karių. Susidarė visai nemaža grupė.

Po kiek laiko prieinam didžiulį pastatą, visai netoli Zoologijos sodo. Čia pilna kariuomenės. Matosi pastatyti trys ar keturi tankai; tankistai susėdę ant tankų; taip pat keli šarvuočiai ir prieštankinės patrankos, o karių, tai visokio plauko ir visokių uniformų. Čia, atrodo, tvarka visai griežta. Didžiulėje salėje karių prigulę, prikimštinai. Radome vietelę, kritome ant grindų ir mes. Taip pat, stengėmės laikytis drauge. Kariuomenės, pavieniais būreliais, visplaukia į tą didžiulį surinkimo punktą. Čia laiko visai negaišina. Tuoj pat suformuoja naujus dalinius, naują vadovybę, apginkluoja ir vėl traukia į frontą. Prie mūsų prisistato Luftwaffe uniformoje karys. Pasirodo, lietuvis. Sako, jo dalinį rusai prie Tempelhofo aerodromo sumušė, tai dabar jis atsidūrė čia. Sako, ėjo smarkios kautynės, buvo net vieną ruselį į nelaisvę paėmę. Kalbinam pasilikti prie mūsų, bet, matyt, mes jam atrodome per jauni.

Staiga visas pastatas sujudėjo. Dar kažinkas suriko: “Aliarm!” Bėga visi, vienas per kitą, grūdasi, kad patekus į rūsį. Bombos, atrodo, krinta tiesiog ant galvų. Girdėti didžiausi sprogimai.

Sugulame rūsyje ant anglių ir laukiame kada užgrius.

Puolimui praėjus lendame lauk. Visi dulkini, dūmais atsiduodu. Koridoriuje guli vienas užmuštas, visas pasruvusiame kraujo klane. Uniforma primena Lietuvoje matytus žandarmerijos karius: žalia, rudu kalnierium ir rudais rankogaliais. Kas žino, gal ir lietuvis. Po puolimo mūsų sutikto lietuvio daugiau nebematėme.

Atėjo ir mūsų eilė — gavome šilto maisto, priedui — sausą davinį: gabaliuką sviesto ir duonos.

Kaip minėjome, bandėme laikytis kiek galint krūvoje. Dabar priskiria mums jauną viršilą ir du jaunu vokietuku. Sudarome grupę: dešimts karių ir viršila. Vokietukai paima lengvą kulkosvaidį, mes — kelis panzerfaustus, o šovinių diržais, kiek paneši. Aš ir draugužis, paimam dar ir po pistoletą. Prieš išeinant, Raudonojo Kryžiaus seserys dalina šokoladą, cigaretes, išbučiuoja, linki kuo geriausios sėkmės. Kitoje didžiulėje salėje, matosi, kaip moterys ir mergaitės papildo šovinių juostas, išpakuoja rankines granatas. Visi įkinkyti ginti Berlyną.

Taip vokiečiai, ant greitųjų, sudarydavo mažus dalinėlius ir tuoj mesdavo frontan. Bent taip bandė užkišti skyles.

Gauname dozes ir propagandos. Drožia kalbą augštesnio rango karininkas. Sako: “Mus bolševikai spaudžia, mūsų gretos retėja, žūsta kariai už tėvynę, bet šiandien vokiečių karys dar nenugalėtas. Vakar, vykdytas mūsų Wehrmachto puolimas prie Schoeneberg, bolševikus atstūmė. Atmušime mes juos visur”. Ploja rankomis, šaukia “Ura!”, visi džiaugiasi. “Ateina Venko armija, padės mums galutinai Berlyną išvalyti nuo bolševikų!”

Tokios kalbos pakelia nuotaiką. Kiek teisybės — niekas neklausia, bet ateinant Venko armijos visi laukėme, net valandomis.

Vos tik įžengus į gatvę, netenkame žado. Atrodo, kaip pragare. Tankai dega, tankistai nespėjo net išlipti. Vienas guli visai be galvos, kitas persisvėręs per tanką, sudegęs. Negyvų karių priguldyta visur. Viena tanketė, apversta augštyn vikšrais, dar rusena. Nemanom, kad iš jos spėjo kas iššokti. Bolševikai gerai nutaikė. Guli paklotas arklys. Puolimas vos tik praėjo, o civiliai jau darinėja tą arklį. Atsipjauna gabaliuką mėsos, odą užverčia ir bėga slėptuvėn.

Slenkame Kurfuerstendamm gatve. Gatvė labai plati ir graži, bet jau gerokai apdaužyta. Slenkame pro sudaužytas mašinas, patrankas. Pasimetę kariai, būreliais ir po vieną, traukia į surinkimo punktą. Prieš akis išdygsta didieji Brandenburgo Vartai. Tie garsieji Brandenburgo Vartai jau labai nukentėję. Visi skylėti. Virš vartų, į bėgančių arklių statulą, pataikyta artilerijos. Du vokiečių Tigrai, prisispaudę prie vartų kolonų, spiaudo ugnimi.

Manėme čia bus mūsų naujos pozicijos. Bet, aplinkiniais keliais ir vėl pro surinkimo punktą, traukiame link Kurfuerstendamm. Seku iš paskos viršilos. Jis dar gerai atrodo. Per petį persimetęs automatą, šešias apkabas ir žiūroną. Praeiname pro vieną didesnę kryžkelę. Atrodo labai gerai įtvirtinta. Tankas įleistas į žemę, matosi tik šaudymo bokštelis, toliau pastatytos prieštankinės patrankėlės. Daugumas SS kariai, bet maišosi ir Wehrmachto. Mes traukiame toliau. Darosi sunku eiti: apsikrovę šoviniais, priedui dar panzerfaustas, tai svoris nemažas. Praleidome kelis oro puolimus, taigi buvo progos trupučiuką atsipūsti.

Po kiek laiko dasikapstėme paskyrimo vietos, Kurfuerstendamm ir Bahnhof Hallensee, maždaug 3-4 km. nuo Zoologijos Sodo. Geležinkelio stotis dar nesudaužyta, apylinkės namai irgi dar visai mažai paliesti bombardavimo. Stoties rūsyje įsitaisome būstinę. Čia pat didelis tiltas, užblokuotas gera barikada. Apačioje natūrali dauba. Pristatyta daugybė vagonų. Mes papildėme čia jau įsitaisiusį mažą dalinėlį. Jie klausia, ar mes būsime iš Venko armijos. “O, ne!” — “Bet”, sakome, “mes laukiame Venko nemažiau už jus. Visi gyvename ta viltimi, kad būsime išlaisvinti iš apsupimo”.

Gavome kiek pailsėti, o į pavakarę viršila išdėstė sargybas. Aš ir Alfa vėl papuolam kartu. Sulendame į apgriuvusį namą, įsitaisome patogias vietas šaudymui. Iš čia aiškiai matosi stotis, tiltas ir prieš tiltą tokia maža aikštelė, krūmeliais apsodinta. Ten, krūmuose, įstatyta prieštankinė patranka. Likusieji, su lengvu kulkosvaidžiu, sulindo į stotį. Naktis šaltoka. Iš kitos pusės pradėjo kalenti kulkosvaidis. Matosi, kaip šviečiančios kulkos lekia augštai virš galvų. Daužo Dievui langus. Po kiek laiko pasigirsta lėktuvo ūžimas. Skrenda, atrodo, visai

žemai. Bet debesuota ir dar tamsu, tai nematyti. Atskubėjęs viršila sako: “Vyručiai, dabokite atydžiai — gali išmesti parašiutininkus”. Kiek palūkėjęs iššovė šviesos raketą — vistiek, nieko negalima pastebėti. Lėktuvas, apsukęs kelis ratus, nuskrido. Visą naktį girdėjosi baisūs sprogimai, dundėjimai, atrodo, kad visas miestas būtų paskendęs ugnyje.

Dieną gavome kiek nusnausti stoties rūsyje, bet dalis mūsų turėjo eiti prie barikados, pakeisti budėjusius karius, nes kai kurie jų jau dvi naktis buvo nemigę. Prieš tai viršila nurodė visiems mums kokias pozicijas užimti; jeigu būtų staigus puolimas, tai būtinai turėtume remti tilto gynėjus. Aš pakliuvau prie kulkosvaidžio. Pasistatėm jį ant verandos. Nuo čia matosi dauba ir dalis tilto. Atsinešam kelis gabalus mūro priedangai, kad būtų saugiau nuo priešo ugnies.

Antrą naktį praleidome visi parengties stovyje.

Vis daugiau karių traukiasi, pavieniais būreliais. Kai tik pralenda pro barikadą, tuojau, matyti, atsidūsta lengviau. Vokietukas ir klausia tų nuvargusių karių, ar toli dar rusai. “O, broliuk, visai netoli, jų tankai beveik lipa mums ant kulnų”. Jie visi traukia į surinkimo punktą. Rytojaus dieną, tikriausiai, jie ir vėl bus metami į kautynes, be miego, be maisto ir beveik, be jokio sanitarinio patarnavimo. Lengviau sužeisti, kurie dar pajėgia paeiti, traukia ligoninės link.

Staiga, užpakalyje mūsų, pasigirsta stiprus sprogimas. Matyti, kas tai dega. Girdisi vokiški balsai ir keiksmai. Nenorime tikėti, kad rusai galėjo taip tyliai pro mus praeiti. Pasirodo, vokiečių tanketė gabeno maisto ir šaudmenų. Tamsoje, matyti, užsimiegojęs folkšturmietis, budintis užpakaly mūsų linijos, ėmė ir pašovė ją panzerfaustu. Vokiečiai už galvų imasi. Viršila įtūžo, atėmė iš folkšturmiečio automatą, padavė lietuviui, sakydamas, kad anam nereikalinga. Dūmais nuėjo tanketė, visas maistas ir šaudmenys. Laimei nežuvo nei vienas tankistas.

Kai atžygiavome į Hallensee stotį, pati stotis ir apylinkės dar buvo visai mažai paliestos bombardavimo, dar pasirodydavo vienas kitas gyventojas. Frontui priartėjus viskas nutilo — nei gyvos dvasios nebuvo matyti. Kartais civiliai gyventojai išlįsdavo iš rūsių atsinešti vandens. Vandens pompa buvo prie pat stoties. Mes vaišinomės juodu alum. Aludės durys išmuštos, alaus stiklai ant stalų, kiti dar visai pilni. Kartą, nešant man kelis panzerfaustus, užkalbino mane dar nelabai sena moteriškė ir visai nenori manęs paleisti. Sako: “Tu, vaike, mesk tuos panzerfaustus, šovinius ir einam su manim”.

Kratau galvą, rodydamas, kad visai ir negalvoju eiti drauge. Supratau, jinai turėjo sūnų, labai panašų į mane, o dabar nežinanti, kur jis dingęs. Paskutiniu metu buvęs netoli Baltijos jūros. Aišku, aš nepaklausiau moterėlės.

Auštant bolševikai pradėjo apšaudyti mūsų pozicijas. Sprogęs sviedinys sužeidė vieną lietuvį ir du vokiečius. Sužeidė į ranką ir petį, bet nesunkiai. Taigi, pirmoji auka jau yra. Atrodo, kad šitas atsparos taškas bus ginamas iki paskutinio kareivio. Trauktis jau nebėra kur. Atsiunčia daugiau karių. Vieni užima pozicijas prie barikados, kiti toliau, tarp namų. Sunkiųjų ginklų neturime, matosi tik viena prieštankinė patranka. Viršila laksto sušilęs, įspėja mus, kad bolševikai bandys pulti, kad puolimas galimas kiekvienu momentu. Dalį lietuvių pasiunčia prie barikados, o aš, Alfa, mūsų vertėjas žemaitis ir vienas vokietis puskarininkis pasiunčiami į apkasus. Apkasai iškasti prie pat stoties, medeliais ir krūmais apgusioje pakriaušėje. Mūsų užpakalyje dideli namai, ten būtų geresnės pozicijos.

Nespėjam gerai įsitaisyti, kai ivanai atidaro nežmoniškai stiprią artilerijos ugnį. Taip daužo, kad drebina viską. Artilerijos ugnis tokia taikli, atrodo kiekvienas sviedinys krinta į numatytą vietą. Namai dega, dreba nuo šaudymo, bet ugnis nei kiek nemažėja. Po kiek laiko Alfa atšliaužia pas mane visas dulkinas, išbalęs: “Vyreli, tie ivanai čia mus gyvus palaidos!” Visa laimė, kad mudviejų apkasas prie pat pakriaušės, kitaip tikrai būtų mus palaidoję. Sviediniai krinta virš mūsų galvų, arba apačioje, tarp bėgių. Ugnis nei kiek nemažėja, bet, atrodo, stiprėja. Kenčiame dantis sukandę. Užsimetam virš galvos porą lentų, kad sulaikius žemes ir dulkes. Šautuvai apnešti žemėm, tikriausiai neveiktų. Aš turiu pistoletą. Nežinau, kas mano draugužiui užėjo, sako: “Duok pistoletą, išbandysim! Matai tą stoties laikrodį perone? Pilk!” Padaviau pistoletą: “Pilk, jei nori”, sakau. Draugužis paleido porą šūvių, bet nepataiko. Dar bando — tas pats. “Duok pistoletą, ką dabar durnių volioji”, sakau jam.

Staiga ugnis nutyla, tik dulkės ir parako kvapas beliko.

Pamažu apsidairom. Slenkame draugų link, pirmyn. Kur buvę apkasai, dabar viskas sulyginta su žeme. Mūsų vertėjas, žemaitis nuo Telšių, pavarde Lapžendis, puriom žemėm užverstas, galva paguldyta ant apkaso krašto, visa sutraiškinta. Kiek toliau nusiritęs šalmas. Visas skylėtas. Daugiau Lietuvos, nei Žemaitijos, jaunuolis nebematys, Tėvai gal dar laukia sugrįžtant sūnaus, bet jis palaidotas svetimoje žemelėje. Vokiečio puskarininkio tik automatas kyšo ir matosi viena ranka, taip visas ir palaidotas. Neriam į rūsį, abu išbalę, kaip popieris, visai nepanašūs į žmones.

Prie pat stoties, apkasuose, randame vieną folkšturmietį. Tas žmogelis visas dulkinas, išbalęs, vos žodį ištaria. Mostelėjome ranka sekti paskui mus į stotį. Trupučiuką atsipeikėję išgirdome didžiausią šaudymą ir šauksmus ant tilto. Visi griebiamės už šautuvų ir gulam prie langų, pasiruošę sutikti ir atremti bolševikų puolimą. Manome, rusai, po paruošiamosios ugnies, tikrai jau puola.

Prie pat tilto sukinėjasi vokiečių Tigras. Atskubėjo į pagalbą. Viršila pasiunčia mus kelis prie barikados sužinoti, kas ten darosi. Lietuviai ir vokiečiai, sugulę už barikados, pila, bet visi atrodo labai linksmi. “Žiūrėk”, sako, “nu-kepėm ruskiams tanką”. Tikrai, tankas paskendęs dūmuose, dega. Bolševikai, matyt, norėjo išbandyti, kaip stipriai ginamas tiltas.

Pasirodė trys tankai ir slenka pamažu tilto link. Vienas, kokį 400 m. nuo tilto, bando pravažiuoti per gatvę. Stovėjęs vokiečių Tigras, nusitaikęs per barikados šaudymo angą, iš pirmo šūvio jį nudėjo. O, vyručiai, jeigu taip šaudys toliau, tai dar pakariausim! Gal dar ir net Venko armijos susilauksime.

Likę du tankai visai pakraščiu slenka pirmyn, vienas paskui kitą. Vokiečiai ir lietuviai sugulę už barikados, su paruoštais panzerfaustais, laukia. Vokietis sako gulinčiam lietuviui: “Kai tankas priartės, tai duok! Jeigu, kartais, nepataikytum, tai aš paleisiu savo panzerfaustą!”.

Vienas tankas sustojo, užlindo pusiau už namo, bet patranka pusiau atsukta į barikadą. Kitas tankas artėja. Galima gerai įžiūrėti, tai T 34. “Dabar duok, nelauk ilgiau”, patylomis prašnibžda vokietukas. Trenksmas, ir tankas dega. Draugužis net šoktelėjo iš džiaugsmo. Iššoko vienas tankistas, antras, trečias, ir stovi prie tanko, nežino ką daryti. Pirmieji du davė muilą į namą, o trečiasis tik po kelių momentų susigaudę, kas reikia daryti. Kiek pabuvę, pasileido bėgti atgal, o buvusieji už barikados — pilti. Kulkos atsimuša aplink bėgančius rusus, bet niekas gerai nepataiko. Vienas krito, bet tuoj atsikėlė ir šlubuodamas dingo už namo kampo. Tankas dega, šoviniai sproginėja. Likęs tankas, kiek palūkėjęs, paleido porą šūvių į barikadą. Tuo tarpu aš bėgu barikados link. Plytgaliai tik laksto iš barikados. Vienas man pataikė į ranką, tai kokią pusę valandos nebegalėjau šautuvo pakelti. Pasakiau kas nutiko, su vertėju, tai visų veidai surimtėjo. Vakarop bolševikai visai rimtai pradėjo spausti. Mes, ir dalis vokiečių, atsitraukėme nuo tilto. Mus pakeitė atžygiavęs naujas dalinys. Su savim jie atsitempė prieštankinę patranką. Netoli tilto, krūmuose, buvo dar viena prieštankinė patranka. Pagalvojom — daugiau, tai geriau. Mes, rūsiais kiek atsitolinę ir radę kiek patogesnę vietelę, sustojome nakvynei. Kokia čia nakvynė — tik trupučiuką nusnausti. Berlyno gyventojai irgi kenčia. Rūsiai prigrūsti, perpildyti, tvanku — net dvokia. Trūksta vandens, maisto taip pat. Vienas mūsų, tamsoje beeidamas, pražudė panzerfaustą, tai jam viršininkas davė velnių.

Apsižvalgom tamsoje, gal sugraibysim ką nors užkąsti. Kalbos beveik nėra . . . supranta visi ir be kalbos, kuo tai kvepia.

Vienas žuvęs, kitas sužeistas, taigi iš dvylikos jau belikome tik penki. Beveik nevalgę, alkani ir visai pervargę, bandome kiek nusnausti. Šalia manęs prisispaudė vaikinas iš Vilkaviškio, pavarde Baliūnas. Vadinom jį daktaru, nežinau kodėl, bet ir atrodė panašus į daktarą. Nusigriebęs pilną SS uniformą, apsivilkęs, užsikišęs granatą už diržo, atrodo kaip tikras SS. Pažiūrėjau taip į jį ir, kiek palūkėjęs, sakau: “Mes jau ir taip didelėj bėdoj, o tu dar SS uniforma dėvi. Ar tau neužtenka, kad SS apmokė?” Jis tik pamojo ranka — bus gerai.

Lauke girdėti dunda, krinta artilerijos sviediniai, tai arčiau, tai toliau. Rusai nelabai puldavo naktimis, duodavo kiek atsipūsti.

Auštant lendame lauk iš rūsio. Tarpduryje randame daugiau prigulusių karių. Kitoje gatvės pusėje iš antro augšto, jau kalena vokiški kulkosvaidžiai. Geriau įsižiūrėjus, matyt, kas taip duoda — o, gi Hitler Jugend. Jauni, kaip ir mes. Duoda iš trijų kulkosvaidžių. Rusai irgi atsako gan stipria ugnimi. Visa ugnis ateina nuo tilto. Nejaugi bolševikai jau prasiveržė per tiltą? Pasikeliam į antrą augštą, suklaupiam prie langų ir prisidedame prie bendros muzikos. Priešo nesimato, taigi, nužiūri iš kur parako dūmai, tai ten ir nukreipi ugnį. Hitler Jugend ir keli Luftwaffe kariai keičia pozicijas. Pasisekė paslinkti porą namų pirmyn, bet ne visiems tokia laimė. Matau, kaip išslenka vienas iš Hitler Jugend su panzerfaustu, tačiau tuoj sukrinta. Draugi jį įsitraukia. Kitam pasiseka perbėgti į kitas duris, bet užpakalyje jo krinta Luftwaffe karys ir daugiau nebesikelia. Bolševikai pradeda apšaudyti iš minosvaidžių ir artilerijos. Vienas sviedinys sprogsta beveik tarpduryje, paguldo du karius, o vieną sunkiai sužeidžia. Sužeistų vis daugėja. Girdisi, kaip šaukia: “Sanitär, Sanitär!” O jų jau nebėra. Taip būtų gera, kad vokiečiai turėtų bent kelis artilerijos pabūklus — duotų bolševikams paragauti tokios pat ugnies.

Pasirodo rusų lėktuvai, numeta bombų krovinį; visai netoli nuo mūsų pozicijų pataiko į namą — užgriuvo ten buvusius kareivius. Matome, kaip du išlindo apdraskyti. Eina beveik viduriu gatvės, mūsų link. Dūmai ir dulkės — beveik nieko nematyti; kitaip rusai būtų juos senai nukepę. Žiūri akis ištempęs, kiek gali, ar, kartais, ivanas neatsiras prie pat nosies. Pasimaišo trys SS kariai. Matyti, kad seni vilkai. Vienas vyresnis, tai vyras nusagstytas medaliais. Tas su medaliais truktelėjo man už peties, pamojo galva. Einame kartu, atsinešime daugiau panzerfaustų. Kaip mes sulaikysime rusų tankus? Reikia daugiau panzerfaustų turėti. Slenkame prisispaudę prie namų, su perbėgimais. Kiek atsitolinam nuo pačios ugnies, bet artilerijos sviediniai krinta visur aplink. Vienoje kryžkelėje taip gražiai artilerijos sviedinio paguldyti guli po kareivį ant trijų kampų. Vienas dar laiko rankose naujus batus.

Prieiname prie buvusios SS būstinės. Nesimato nei gyvos dvasios. Mano SS žino kur eiti. Parodo man ten palaukti, o jis dingsta. Šautuvą paruošęs pradedu apsižvalgyti. Matau virtuvę. Einu. Galvoju, gal rasiu ką užkąsti. Nudžiugau radęs lėkštėje porą keptų bulvių ir gabaliuką mėsos. Patvarkiau viską, kaip alkanas vilkas. Panzerfaustų neradome, tai traukiame atgal, bet trupučiuką kitais keliais. Po kiek laiko įsmunkame į apkasus. Į tuos pačius, kur guli užmuštas lietuvis. Niekas jų dar nepajudino. Velnias, pagalvojau, čia tai tikrai nenorėjau atsidurti. Pasidalinom po du ir paslinkom, kiek galėjom, pirmyn. Man beslenkant pribiro į šautuvą smėlio. Rodau tam SS, kad bus blogai, reikėtų išvalyti. Tas pakratė galvą. Taip, reikėtų, bet su kuo? Pasirodo, dabartinis mano draugas, tai vengras.

Dunda, trata iš visų pusių. Bolševikai beveik nieko nesigaili. Matosi, kaip anapus bėgių bolševikai, su perbėgimais, slenka artyn stoties. Aiškiai pažįstu: — ta pati spalva, tos pačios uniformos. Žemiau, prie pat bėgių, mūriniam name, jų daug susispietę. Slenka vorele ir dingsta už namo ir vagonų. Bakstelėjau vengrui, sakau: “Duokim”, o jis rodo į akinius, kad nieko nemato. Aš nusitaikau ir pilu, o vengras užtaiso šautuvus. Pasirodo, šautuvai taip uždulkėję, kad reikia su kojom spyną atidaryti. Kiti du SS nešaudo, mat, apginkluoti automatais, tai jiems per toli. Bolševikai, nužiūrėję mūsų pozicijas, pradėjo šukuoti kulkosvaidžių ugnimi. Vyresnis SS pamojo namo link, sako: “Einam ten”. Dar kartą prašliaužiu pro užmuštą draugą. Sustojame kokiai minutei prie namo, tarpduryje, ir lipam į antrą augštą. Suklumpame prie langų ir laukiame. Tas vyresnis SS, matyt, žinojo vokiečių pozicijas. Jis sako man: “Eik pažiūrėti, ar veikia stotyje vokiečių kulkosvaidis”. “Rupūžė”, pagalvojau, “dabar tai bus!” Stotyje kulkosvaidžio, žinau, tikrai nėra, nes aš buvau prie jo priskirtas, tai nėra tikslo nei eiti. Greičiausiai, dabar stotyje jau rusai.

Nuslenku laiptais žemyn, prisispaudžiu prie sienos ir dairausi labai atsargiai. Stoties link matau tik juodus dūmus. Kiek palūkėjęs ir pasižvalgęs, grįžau. Ranka rodau, kad nėra. Einam žemyn, matom, kad visos durys vien tik skylės. Jeigu būčiau ilgiau ten pastovėjęs, būtų visą sukapoję. Visi SS patraukė pečiais — tai mano laimė! Neriam kuo greičiausiai už kampo. Čia duoda išstatytas kulkosvaidis. Už medžio atsiklaupęs, be vienos rankos SS karininkas, pila iš automato. Pamaniau: “Tai bent pasiryžęs karys”. Nešamės į tarpuvartę, nagi žiūriu -— čia visa mano “chebra”. Nustebo mane pamatę. Tikriausiai galvojo, kad jau guliu nudėtas kokioj gatvėj. Rodau tam, su medaliais, kad čia mano dalinys, aš pasilieku. Nenori jis manęs palikti. Nežinau kodėl jis mane taip nusižiūrėjo. Tiesa, klausė kas apmokė ir kur apmokymą gavau, atrėžiau, kad esu karo talkininkas.

Kautynės eina visu smarkumu, beveik tose pačiose pozicijose. Bolševikai ypatingai pradėjo spausti mūsų ruože ir mūsų laikomą gatvę. Pastebėtina, kad gatvių kautynės yra labai žiaurios: kova eina namas už namą. Jeigu rusai nebūtų metę tiek daug tankų ir taip sistematiškai viską deginę, tai Berlynas būtų daug ilgiau išsilaikęs. Kai bolševikai dasimušė iki Hallensee kvartalo, tai beveik visas Berlynas jau buvo jų užimtas. Žinoma, mes, ir likę vokiečiai, to nežinojome ir bandėme išsilaikyti kuo ilgiausiai, kad galėtume susijungti su “ateinančia Venko armija”. Visi tuo tikėjo.

Mus bolševikai atstūmė per visą Berlyną. Čia jau buvo paskutinis kvartalas. Vokiečiai laikėsi iš pačių paskutiniųjų jėgų. Dezertyrų beveik nebuvo. Daug kas bando tvirtinti, kad stulpai buvo nukabinti dezertyrais, su užrašais ant krūtinės: “Čia kabo tautos išdavikas ir didžiausias bailys”. Pasakysiu teisybę — nei vieno nemačiau, nors pirmose linijose prabuvau nuo pradžios — iki galo.

Mes, lietuviai, ir keli vokiečiai, užėmėm pozicijas antrame augšte, prie langų. Matome, kaip rusai, vienas po kito, dingsta tarp namų. Mes, kiek galėdami, nusitaikom ir duodam. Bolševikai pradėjo irgi labai smarkiai šveisti. Pasirodo rusų tankas. Slenka nuo tilto pusės. Sustojo tarp krūmų aikštelėje prie tilto, už tokio mažo bunkerėlio. Patranką atsuko tiesiai mūsų link. Tuoj pasirodo antras tankas ir, visai pamažu, slenka pirmyn. Širdis pradeda plakti smarkiau — panzerfaustu, iš antro augšto, šauti negali — permaža vietos, bet, kitoje gatvės pusėje laukia kiti su panzerfaustais. Staiga, garsas! Atrodo, kad tankas kilstelėjo, dega. Vienas patvarkytas! Bet, tuo pačiu momentu, kitas, užlindęs už bunkerėlio, atidaro ugnį. Sviediniai sprogsta visai netoli. Dabar tik pamatome, kad pirmąjį tanką taip gražiai patvarkė vokiečių Tigras. Tigras išlenda iš už namo kampo, patranka atsukta, ir duoda, tik duoda. Nėra laiko gerai nusitaikyti. Iššovęs slenka atgal. Rusų tankas, Tigrui išlindus, irgi duoda, bet nei vienas nepataiko. Laukiam, kada Tigras pasiųs kokią salvę į prie pat tilto stovinčius namus, nes iš ten ateina labai stipri ugnis. Aplink pradeda sproginėti visokios rūšies sviediniai. Vienas sviedinys sprogo tarpduryje ir labai smarkiai sužeidė arbeitsdiensto uniforma dėvintį karininką, kuris šaudė stačias iš lengvojo kulkosvaidžio. Didelė skeveldra išplėšė jam nugarą. Riksmas didžiausias, šaukia jau nebesuvaldomai: “Ivan, Ivan!” Taip vokiečiai vadino rusus. Kiti bando, kiek galint, jį aprišti. Sugriebė neštuvus ir nuskubėjo ligoninės link. Palydint juos akimis, matome atvažiuoja tanketė. Privažiavusi prie kryžkelės sustoja. Kiek pastovėjus, bando nerti kiton pusėn, bet nepasiseka. Kilsteli, apsisuka porą kartų ir jau dega. Iššoko du tankistai ir neria. Pasirodo ir trečias. Tas susiėmęs už galvos ir sukinėjasi aplink. Kiek vėliau susigriebia ir — mauna.

Viršila rodo mums ranka, sako, kad nešimės kiton pusėn, ten, kur kulkosvaidis. Jis vos čia nepaguldė galvos — didžiausia skeveldra įstrigusi į automato apkabas, tik neturėjo jėgos apkabą prakirsti. Belikome mudu su Alfa. Kiti jau naujose pozicijose. Nešu muilą kiek galėdamas; kulkos tik švilpia, kitos atsimuša į grindinį. Alfa bėga, bet visai netoli pabėgęs sukniumba. Moju ranka ir rėkiu, kad greičiau skubėtų. Jis vos tik ištaria:    “Negaliu”. Bando

šliaužte šliaužti arčiau namo. Skubiai įtraukiam jį vidun. Matosi — nevaldo dešinę koją. Viršila tuoj nupjovė kelnes ir užveržė, kad sulaikytų kraują. Nemažai jau nutekėjo. Atrodo, visas kelias ir augščiau kelio sudraskyta. Pamažu nutraukiam batą — tas pilnas kraujo. Žiūriu, vienas draugužis visas išbalęs, kaip drobė, vos pastovi. Klausiu, ar sužeistas — krato galvą, kad ne, bet negalįs pakelti kraujo. Alfa darosi visai silpnas. Viršila ir aš pagriebiam jį ir lekiam, kiti sekite iš paskos, sakome. Panešus kokį 100 metrų, gavom neštuvus. Savo šautuvą padaviau draugužiui, o mes keturiese griebėme už neštuvų

Ligoninę pasiekti reikia kirsti Kurfuerstendam gatvę. Ji labai plati ir smarkiai apšaudoma. Skubame, kaip galėdami greičiau. Jaučiu, mano jėgos silpsta. Prie pat ligoninės stovėjęs vokietukas vos spėjo nugriebti neštuvus, nes būčiau sukritęs kartu su neštuvais.

Atsipeikėjęs pradedu apsižvalgyti. Karo ligoninė. Įrengta ant greitųjų. Atrodo — buvusi mokykla, o kita dalis — sandėlys. Sužeistų karių pilna. Suguldyta eilėmis. Spėja aptarnauti tik sunkiai sužeistus. Tuos irgi neša — nenutrūkstama eile.

Belikom mes jau tik penki lietuviai. Nuotaika visai bloga. Mūsų eiles bolševikai jau praretino. Vienas žuvęs, du sužeisti. Naktį praleidome ligoninės rajone, su kitais kariais. Ant rytojaus gavome gerai užkąsti: šiltos sriubos, duonos. Tai kiek atsigavome.

Tačiau nespėjome nei gerai apsilaižyti, kai mus sugrupavo ir sumaišė su vokiečiais ir — pirmyn. Sudarėm kokią dvidešimties karių grupę. Labai maišyta, bet daugiausia Luftwaffe uniformomis. Na, kad tave kur velnelis, pakliuvo ton pačion gatvėn. Rusai visai nedaug pasistūmėję, bet labai spaudžia. Aplinkui sproginėja sviediniai, netoli rusena sudaužytas tankas. Sulendame visi į namą. Čia randame visai jauną leitenantą. Tas laiko negaišina. Padalina po keturis grupelėmis ir —pirmyn! Sako: “Duokit pirmyn, kiek galit, prisijunkit prie toliau esančių wehrmachto karių ir bandykite likviduoti rusų kulkosvaidžius tame mūriniame name”.

Namas prie pat geležinkelio, be to, gatvė atsimuša tiesiai į namą ir ten baigiasi. Taigi, matomumas labai geras, bolševikai jį gerai išnaudoja. Prie pat mūsų guli nukauti du kariai. Karininkas taukštelėjo per petį: — du SS uniformom — pirmyn; po minutės kitiems — pirmyn. Staiga, vienas jaunuolis wehrmachto uniformoje davė muilą tilto pusėn ir dingo. Karininkas pažiurėjo į mane, parodė pirštu — “Dezertyras, dezertyras! Grąžink jį! Jeigu negali, tai. .parodė į automatą, “nudėk be gailesčio”. Nėriau per gatvę. Kulkos švilpia pro ausis. Laimingai pataikiau į tarpdurį, kur tas kareivukas dingo. Žengiau porą žingsnių gilyn, šautuvą atstatęs. Ką pamačiau — nenorėjau tikėti savo akim: priguldyta krūva negyvų karių, gal dvidešimt, gal daugiau. Surinko iš kautynių lauko, bet laidoti, tai jau nebespėjo. Žiūriu, pro kiemą matosi apdaužyti namai — griuvėsių krūvos. Numojau ranka, galvoju — tegul pasikaria — nejieškosiu. Moviau atgal, pataikiau kur draugai buvo susimetę.

Rusai duoda kaip padūkę. Smarkiausia ugnis ateina iš to namo. Wehrmachto puskarininkis paduoda lietuviui panzerfaustą. Visi mes jį vadinom Šernu — plaukai jo visuomet būdavo pasišiaušę kaip šerno. “Stok už to medžio ir, daug nesitaikęs, duok į tą namą.Kitaip mes jų neiškrapštysim!” Nutaikė momentą, trinktelėjo. Pasirodė dulkės, po kiek laiko dūmai — namas dega! Tokiu būdu galėjome atsikirsti prieš rusų tankus ir artileriją.

Žinoma, mes išvijome bolševikus iš to namo, o kol jie susigaudę, mes išnaudojome progą, pasidavėm kiek pirmyn, prisijungėm prie mažos vokiečių saujelės, kuriuos bolševikai buvo visai jau prispaudę. Jie pasigavę du civiliniai apsirengusius piliečius, kurie sakėsi esą lenkai. Vokiečiai klausia, ar kas nors mokame lenkiškai. Atsirado vienas trupučiuką mokantis.

Abudu lenkai atrodė labai nusigandę, tik žvalgosi. Puskarininkis klausia, kaip jie čia atsirado? Tie aiškina: “Mes esame lenkai, važiavome namo. Pakeliui rusai atėmė mūsų vežimą, arklius, visą turėtą turtą ir pavarė savais keliais”. Niekas tokiom pasakom nenori tikėti. Liepia pasakyti tiems lenkams, kad reikės eiti į štabą. Atrodė labai įtartina. Greičiausiai tuodu piliečiai nurodinėjo artilerijos ugnį, ar, bendrai, šnipinėjo. Besiruošiant juos vesti, bolševikai sustiprino apšaudymą iš artilerijos ir minosvaidžių. Vienas sviedinys krito prie pat mūsų, sužeisdamas vokietį ir, kiek lengviau, lietuvį, tą, vadinamą, Šerniuką. Prakirto galvą ir vienam, tariamam, lenkui. Rėkia — kas dabar bus? Vyresnysis, nieko nelaukdamas, abu išsivarė. Rodos, vienas iš mūsiškių matė — abu buvo paguldyti prie sienos.

Kur mes prisispaudę, tas namas pusiau apgriautas, o kiemas beveik visai užverstas. Ten vokiečiai ir pasigavo tuos lenkus. Dabar mes akių nenuleidžiam. Pastatė du vokiečius ir lietuvį. Po kiek laiko vokietukas moja atnešti kulkosvaidį. Matosi kažinkas juda tarp griuvėsių, bet negalima gerai įžiūrėti. Kilstelėjo vokiškas šalmas, paskui dar du. Mus pastebėję mostelėjo ranka ir atskubėjo visom keturiom. Jie buvo atkirsti netoli stoties, pasirodo, tai, kaip galėdami, per griuvėsius, slinko link savųjų. Vienu tarpu, netikėtai, užlipo ant rusų kulkosvaidžio, pasakojo: “Mes buvome augščiau, tarp griuvėsių, taigi trys ruskeliai visai mūsų nepastebėjo. Truktelėjome iš automatų ir baigta”.

(Bus daugiau)

 


JAUNAS ŽEMAITIS RYTŲ IR VAKARŲ FRONTE

BUVĘS KARO TALKININKAS

(Pabaiga)

Turime du sužeistus ir abu kraujuoja. Pajudėti nebegalime, nes siaučia baisiai žiauri ugnis. Girdėti atrieda tankai. Vienas pamažu išlenda iš dūmų. Pila iš kulkosvaidžio, bet kiton gatvės pusėn. Vokietukas užsidėjo panzerfaustą ant kairiojo peties, trupučiuką išlindo iš tarpdurio ir, beveik nesitaikęs, davė. Gerai pataikė! Tankas užsidegė, dūmai dar daugiau užgulė gatvę. Pagriebiam sužeistuosius ir — namas iš namo —skubam į ligoninę. Prie vienų durų, žiūrim, paguldytas tas jaunas leitenantas — kulkos pataikyta tiesiai tarp akių į kaktą.

Jau trečia diena, kai bolševikai puola prie Hallensee kvartalo, bet labai mažai jiems pavyko pasistūmėti į priekį. Vokiečiai ginasi iki paskutiniųjų. Kai tik sugraibo išblaškytų karių būrelį, tuoj ir meta į kautynes. Pranešame muilą per Kurfuerstendamą, — gatvė labai plati ir labai apšaudoma. Ligoninė jau visai perpildyta. Nespėjam palikti sužeistuosius, kai prisistato žandarmerija ir visus tuoj siunčia į Charlottenburgą, į surinkimo punktą.

Seku paskui vieną vokietuką. Rusai jau apšaudo ir ligoninės gatvę. Kiek toliau tankistas, juoda uniforma, bėga per gatvę kiek tik galėdamas, į mūsų pusę. Atrodo, kad jį vytųsi bičių spiečius — visas paskendęs kulkų lietuje. Vyrukas nėra taip greitai bėgęs savo gyvenime, kaip dabar. Bet pasisekė! Staiga kulkos pradėjo aižyti sieną po mūsų nosim. Mudu prisiplojom prie sienos, kaip prikalti. Sienoje buvo mažas išsikišimas, tai tą nunešė, kaip su pjūklu. Davėm atgal į ligoninės kiemą. Draugų jau neberadom — pasimetėm. Pritampu prie Wehrmachto būrelio. Jie visi sustoję ir klausosi. Būrelio viduryje pulkininkas drožia kalbą, persimetęs automatą per petį, ašaros bėga per skruostus. Kiek suprantu: “Motina tėvynė, ginkime iki paskutinio kraujo lašo”. Vaizdas, tikrai, labai slegiantis. Pagalvojau, kad tas pulkininkas eina visai prie galo — gaus nervų ataką — priepuolį. Kiti kariai, kiek galėdami, bando dar jį raminti. Prisistato lauko policija ir: “Los, los!”, traukiame nurodyta kryptimi, Charlottenburgo link. Pralendame pro geležinkelio tiltą. Čia išstatytos prieštankinės patrankos. Tuoj atsiduriame surinkimo vietoje. Labai iškilmingas pastatas, atrodo, kaip kokie rūmai. Nėra kada žvalgytis. Laimei, sutikau likusius, tik vienas jau ir vėl nubyrėjo. Taigi, belikome trys. Labai greit sudarė būrelį, berods, apie dvylikos karių, pasipildėme šoviniais ir traukiame. Aš dar spėjau pasigriebti automato šovinių, nes tiko mano pistoletui. Veda viršila, tais pačiais keliais. Pralendam pro tiltą, paskui dešinėn. Kiek paėjėjus vis tos stoties link, bet dabar iš kitos pusės, pakliūnam artilerijos, ugnin. Prisiglaudžiam viename name, kol ugnis aprims. Užeinam virtuvėn, gal rasime ko užkąsti — nėra laimės — viskas tuščia. Atbėga vokietė šaukdama, rodo, kad artilerija uždegė namą. Prašo, maldauja viršilos, kad siųstų mus į pastogę gesinti. Kol užbėgome į penktą augštą, uždusom. Laimei, ugnis dar nebuvo išsiplėtusi, smėliu ir vandeniu pavyko lengvai užgesinti. Manau, pasižvalgysiu pro stoge išmuštas skyles, kaip atrodo puolamas Berlynas. Baisu. Visur dūmai, dulkės ir griuvėsių krūvos.

Traukiame toliau. Praeiname pro sudaužytą tanketę ir kelis sunkvežimius. Prie jų keli užmušti kariai. Prisijungiam prie didesnio būrelio. Iš čia mus meta tiesiai į kautynes. Gatvė nelabai ilga, vienas galas atsimuša į geležinkelio pylimą, antras atsimuša į Kurfuerstendamą, nuo kur ir eina visas rusų puolimas. Pusę gatvės jau bolševikai užėmę, o kita pusė — dar vokiečių rankose. Mes, lietuviai, ir jaunas vokietukas, automatu ginkluotas, su greitais perbėgimais, namas iš namo, slenkame pirmyn, likusieji seka iš paskos. Mus pridengia kulkosvaidžių ugnim kariai. Vokietukas sako man: “Matai tą sudaužytą priekabą prie pat namo — bandykim dasi-mušti iki jos”. Prie tos priekabos buvo pusiau užgriuvęs rūsys, tai ten visi ir sulindom.

Po kiek laiko atskubėjo pas mus ir “daktaras” (tas lietuviukas), vis dar pilnoje SS uniformoje. Toliau pasistūmėti nėra galimybės: Bandyk tais griuvėsiais užbėgti, rusai tuojau nušluotų.

Pamažu įsitaisome geresnes pozicijas, ir bandome įsižiūrėti, iš kur ateina tokia smarki ugnis. Apdaužyti, kabantys balkonai, mus kiek dengia nuo žiaurios bolševikų ugnies, kurie sulindę į namus tik šluoja. Vokiečiai irgi pila iš kulkosvaidžių. Prisidedame ir mes. Visai nesitaikom; tik pamatai dūmus ir duodi ta kryptimi. Bėda su šautuvu — labai nešvarus, negali taip greit išmesti iššautos tūtelės. Vokietuko automatas veikia puikiai. Belikome trys lietuviai — vienas vėl nubyrėjo. “Daktaras” sako, matęs jį paskutinį kartą, kai buvo sumaišytas su vokiečiais, kai' visi apsikrovę panzerfaustais patraukė kita kryptimi. Draugužis truktelėjo man už rankovės ir sako: “Žiūrėk, ar matai ten, antrame augšte, kas ten darosi?” Matosi du vyrai, atrodo, kad rengiasi civiliais rūbais. Vienas pamojo ranka. Pagalvojau, jeigu į mus jie nešaudo, tai tegu pasikaria. Viskas eina prie galo — ir jie nori išnešti sveiką kailį.

Bolševikai atidengia labai smarkią artilerijos ugnį, kuri trunka neilgai. Taip, su mažom pertraukom, pakartoja kokius penkis kartus. Pasižiūrime vienas į kitą — be žodžių suprantame, kad siūlas daugiau nebeišlaikys — truks. Wehrmachto eilės retėja. Vienas visai netoli, sukniubęs prie lengvojo kulkosvaidžio“ ir daugiau nebesikelia. Klausiu “daktaro”, kada jis nusimes tą SS švarką; juk, atrodo, kaip tikras smogikas. Mum darosi labai karšta. Rusai, matyt, sužinojo mūsų pozicijas — nebegalime jau nei nosies iškišti. Jis tik pažiūrėjo, kaip kulkos aižo mūrą, numojo ranka, suspaudė šautuvą stipriau, sako: “Bandysiu prasimušti prie tų vokiečių, kitoje pusėje”. Sakau: “Palauk trupučiuką, gal ugnis aptils”. Staiga kitas draugužis šoko iš rūsio, atsiklaupė už priekabos ir duoda. Atsivėrė tikras pragaras. Rusai pradėjo tvoti į tą priekabą ir į rūsio angą. Draugužis pakliuvo blogiausion padėtin, nes mes visai negalime jo pridengti. Gyvenime nemačiau tokio baisaus mirties šokio: kad išvengtų kulkų, tas lietuviukas šokinėjo ant rankų, kojų, šonų, nugaros — kaip įmanydamas. Pagaliau sukrito. Guli visai nejudėdamas. Pagalbos suteikti nebegalime, nors visai netoli guli. Jau palaikėme jį žuvusiu. Staiga, kad šoko, davė šuolį ir — pas mus, rūsyje. “Vyreli, kas tau buvo?” — Nieko nesako, tik čiupinėjasi, visas labai išbalęs'. Rodau, kad dugnas kruvinas. Taip tik atrodo, tai tik pradrėksta, beveik nieko nejaučia. “Daktaras” sako: “Aš duosiu į kitą pusę, pridenkite mane, kiek galite”. Nebaigęs sakinio šoko ir metėsi skersai gatvės. Vidury gatvės, taip, kaip šiandien matau, kilstelėjo rankos, šautuvas išslydo ir — puolė kniūbščias. Kelis kartus tik pasikilojo ir — viskas. Liko gulėti Berlyno gatvėje. Daugiau gimtosios žemelės, nei Vilkaviškio, nebematys. Tėvai, tikriausiai, dar laukia, kada sugrįš sūnus, Baliūnas; bet jau jo niekad nesulauks. Svetima žemelė priglaudė jau antrą lietuvį iš mūsų. Tikriausiai, jų nei kapų niekas nesuras.

Vokietukas pila iš automato, aš bandau pritarti šautuvu. Man labai sunkiai einasi. Turėjau pistoletą ir daug šovinių, tai jis paduoda tuščias apkabas, o aš papildau, kaip galėdamas greičiau. Užmetu akį ant gulinčio Baliūno. Tuo tarpu vokietis išlenda pusiau ant šaligatvio ir duoda iš kulkosvaidžio. Rusai jį tuoj nudeda. Krito šonu ant šaligatvio, tačiau lengvojo kulkosvaidžio nepaleido iš rankų. Draugai traukia jį už kojų į vidų. Darosi labai karšta. Draugužis, su peršautu dugnu (niekaip negaliu prisiminti jo vardo) sako: “Nešk muilą atgal, o mes tuoj iš paskos. Čia ilgiau išsilaikyti nebegalime. Man sveikatos dar užteks, tu nesirūpink”.

Bolševikai pradėjo labai smarkiai spausti. Aiškiai matome, kaip slenka griuvėsiais vis arčiau ir arčiau. Nutaikę progą, duoda šuoliais į tarpdurius. Kaip minėjau, visi namai turėjo tokius įvažiavimus į kiemą, jie buvo, kaip šokimo lenta. Kariai ten susigrupuoja, įsitvirtina, vėliau bando plėstis pirmyn. Vokiečių ugnis paguldo du ruselius. Vieno automatas net skersai galvos atsidūrė. Po kiek laiko vienas, pagulėjęs, matyt sukaupęs paskutines jėgas, nušliaužė į namą.

Reikia būtinai ką nors daryti, kitaip bolševikai mus atskirs. Suspaudžiu rankose pistoletą ir, jau norėjau šokti, bet automatiškai kritau atgal. Ką matau — netikiu savo akimis. Iš kitos gatvės pusės du ruskeliai, atstatę automatus, jau taikosi duoti. Tik akimirkos bereikia. Aš traukiu vokietuką už rankovės, rodydamas pirštu. Laimė, vokietukas pirmas susigriebė ir truktelėjo iš savo automato. Atrodo, vienas ruselis susvyravo ir puolė, o kitas dingo. Kaip jie ten papuolė, mum nelabai aišku. Greičiausiai kiemais, ar griuvėsiais atslinko. Ten buvę vokiečiai apsižiopsojo — bolševikai išdygo visai nelauktoje vietoje. Dabar gauname ugnies iš dviejų šonų.

Papildžiau tuščias apkabas, draugužis sako: “Dabar nešk muilą, o mes, kiek palaukę, atbėgsime”. Šoktelėjau ir nėriau visu greičiu. Jaučiu — lyg žirniai šokinėja po kojomis. Atsirėmiau rankomis į tarpdurio kampą, kad kiek prisilaikyčiau ir griuvau vidun. Taip, griuvau ir daugiau nieko nebejaučiau.

Pravėręs akis žiūriu, kad guliu kniūbsčias, galva atsirėmusi į sieną. Kaip ilgai aš taip išgulėjau — nežinau. Bandau atsisėsti — jaučiu krūtinėj, kairiam šone, skausmą. Be to, kairėje rankoje visai nėra jėgų. Norisi giliau atsikvėpti — trūksta oro, labai karšta, bet negaliu. Kai tik giliau įtraukiu, tai suima baisus skausmas, net akys raibsta. Dešine ranka atsegu diržą. Diržas su šoviniais nuslydo po kojom, pasidaro trupučiuką lengviau. Tik dabar pradedu susigaudyti, kad esu sužeistas, reikia pagalbos. Žengiau porą žingsnių, matau, kitoje pusėje vokiečiai pila iš automatų. Aš, atsistojęs tarpduryje, moju dešine ranka ir rodau, kad esu sužeistas. Tačiau, jokios pagalbos nėra. Mano šalmas guli beveik ant šaligatvio. Tas šalmas lydėjo mane nuo Štetino iki pat Berlyno.

Matau, laiptai veda į virtuvę. Užkėliau koją ant laipto, o, sakau, vistiek tie prūsai visi rūsiuose, nėra ko viršun eiti. Skausmas nežmoniškas, vos išlaikau. Nežinau, kaip atsidūriau kiemo pusėje, bet, matyti, taip buvo lemta. Netoliese, matau, vienas folksšturmietis, atsiklaupęs už medžio ir žiūri į mane. Moju ranka ir rodau į šoną. Jis nejuda, tik žiūri, o aš vos pastoviu, bandau šaukti. Tik tada tas folksšturmietis susigriebė kame reikalas. Pribėgo, kažinko klausia. Tik parodžiau pirštu į kairį šoną ir kritau ant jo.

Praveriu akis — jaučiu guldo, bet daugiau nesusigaudau. Praveriu vėl akis, kažinkas laiko ranką, rodos kelia iš lovos. Dar, kaip per miegus, girdžiu kaip sako, kad dar vieną jauną atneša. Dienos šviesa kiek atgaivina; aplink Wehr-machto kariai apstoję ir žiūri į mane. Paprašiau vandens. Vienas, pagyvenęs Wehrmachto uniformoje, atsuka gertuvę ir pila. Spjoviau lauk, sakau: “Vandens, o ne šnapso!” Klausia: “Ar turi kur ginklą užsikišęs?” Sakau, kad ne. Turiu labai daug automato šovinių kišenėse. Tuoj iškrausto. Mat, sužeistus gabenant į ligoninę, visus ginklus paimdavo. Vienas iš vyresniųjų pažiūrėjo į kruvinus tvarsčius, palingavo galva, sako: “Labai sunkiai, labai sunkiai sužeistas”. Man skausmas buvo nepakeliamas.

Du jauni vokietukai pagriebė neštuvus ir spaudžia. Skuba, kaip galėdami greičiau, o artilerijos sviediniai sproginėja. Kartais palieka mane ant šaligatvio ir abu neria vidun.

Pabundu. Guliu labai dideliame kambaryje. Dar tamsoka, bet jau galima įžiūrėti. Keista, nesigirdi jokio šaudymo, labai ramu. Norisi šlapintis, išsiritu iš lovos. Pamatau, šalia manęs guli dar vienas. Prieinu arčiau prie jo — nagi, tas pats arbeitsdiensto vyrukas, kuriam išplėšė nugarą. Guli visai ramiai, rankas sudėjęs ant krūtinės. Pajudinau už rankos — nieko nesako; dar kartą, nieko — pamojau ranka, sakau, tikriausiai nebegyvas. Matyt, mes buvome palikti Dievo valiai, tik stebuklinga ranka dar išgelbėjo.

Vėl praveriu akis, matau, šalia manęs guli dar vienas, o aš pats didelėje lovoje. Gailestingoji sesuo šypsosi, klausia, kaip sekasi. Jaučiu, kad esu visas aptvarstytas ir labai skauda. Ateina daktaras, o iš paskos įeina du rusai, ginkluoti lėkštiniais automatais. Prieina prie mano lovos, pažiūri, klausia, ar esu “oficier”. Kratau galvą, kad ne. Jau buvo beišeiną, kai vienas sako: “Pažiūrėkim, časi (laikrodžio)”. Aš turėjau laikrodį, bet buvo labai prastas. Vienas iš mūsų buvo radęs jų visą dėžutę. Pabalvojau: “Tu, driski, tau vistiek jis neis”.

Pabudau aš jau vėl kitame kambaryje, tik čia buvo dar daugiau sužeistų karių. Man taip karšta, tvanku. Blaškausi, daužausi po lovą. Gailestingoji sesuo ramina, o man vis atrodo, kad rusai puola, bado durtuvais, tankai lekia per mus. Krūtinė apraišiota, tvarsčiai persisunkę krauju, visi raudoni.

Praėjus kelioms dienoms, karui pasibaigus mus kelis, sunkiai sužeistus, perkėlė į civilinę ligoninę. Suguldė į vežimėlį ir stumia. Kiek pavažiavus rusai sustabdo, pažiūri, bet leidžia toliau vežti. Martino Liuterio civilinėje ligoninėje tuojau padarė operaciją. Valė žaizdą. Peršauta per krūtinę ir plaučius. Kulka praėjo tik kokie du centimetrai nuo širdies. Labai rimtas sužeidimas.

Pabudęs po operacijos narkozės žiūriu, stovi liuterone seselė; paglostė veidą ir sako: “Bus gerai, vaikeli”. Gulime kambaryje dviese. Tas kitas pilietis, matyti, irgi labai sunkiai sužeistas, ir vis šaukia ant manęs: “Kodėl tu nekalbi, tu šveinehund! Kur mano pistoletas, nušausiu tave”. Kartą jam taip bešaukiant atėjo seselė, kad davė jam velnių ir nutildė. Vargšas nutilo amžinai. Kitą dieną jo jau nebebuvo.

Buvau paguldytas mirties kambaryje, bet po antrosios operacijos perkėlė ten, kur gulėjo daugiau karių. Mano žaizda pradėjo labai pūliuoti, taigi reikėjo daryti trečią operaciją. Po jos pamažu pradėjau sveikti ir, po gerų trijų mėnesių, apleidau ligoninę.

Buvau sužeistas pačią paskutinę karo dieną. Berlynas buvo aplaistytas lietuvišku krauju. Ten, taip pat, buvo sudėta ir lietuvių gyvybių. Buvusio mūsų būrelio, kiek žinau, išlikome tik du: tas sužeista koja ir aš. Nebuvome mes kokie naciai ar žudikai, bet atėjome į kariuomenę, į bendrą kovą. Juk didžiausias priešas buvo bolševikai ir jų nešamas “išlaisvinimas” mūsų tautai ir pasauliui.