Ten, kur mirtis gresia kiekvieną minutę

 (Lietuvio kario išgyvenimai P. Vietname)

 BAL. BRAZDŽIONIS

Mes negalime įsivaizduoti, koks šiurpulingas karas vyksta Pietų Vietname. Televizija, radio, spauda, tik mažą dalelę teparodo. Todėl gyvas žodis, išgirstas iš ką tik parvykusio kario, darosi juo vaizdingesnis. Čia trumpai patieksiu pasikalbėjimą su korp. Juozu Kepalu, kurio tėveliai gyvena Stone Park. Jis pats išbuvo net 13 mėn; Vietname, pavojingose pareigose, kur mirtis grėsė kiekvieną minutę.

Korporalas Juozas Kepalas

—    Sveikinam, Brangus Kary, kad laimingai sveikas grįžai iš fronto. Tėveliai apie tave kalbėjo ir nuolat tave minėjo, nes esi vienturtis sūnus. Pasakyk mums, kaip įstojai į JAV kariuomenę.

—    Įstojau savanoriu į marinų korpą, nes į jį įstojo daug mano draugų. Iš namų išvykau į Kaliforniją, kur karinėje bazėje paruošė specialią komandą — būrį ypatingiems uždaviniams. Mokymosi programa buvo sudėtinga, o tarnyba pavojinga — būti visą laiką priešo užnugary slapukais. Per 5 mėnesius baigėme žvalgybos mokyklą, tada jau išsiuntė į Okinavą ir vėliau — į P. Vietnamą. O tenai, tiesiog į Dang-Nang bazę, kuri yra prie Š. Vietnamo rubežiaus. Nauji vaizdai, nauji miestų gyventojai. Mus patalpino į atskirą pastatą ir buvome atskirti nuo reguliarios kariuomenės.

—    Kaip JAV kariai jaučiasi nuvykę į P. Vietnamą?

—    Žinoma, nėra taip jauku ir gera. Mačiau karius dirbant aerodrome, statant naujus namus-būstines, rengiant įsitvirtinimus. Mačiau karinėse įstaigose dirbančių daug P. Vietnamo civilių. Klimatas neįprastas — šiltas, drėgnas. Iš miesto mus išvežė į kaimą, mažesnėn bazėn ir ten visą laiką praleidau.

—    Kokius išgyvenimus teko išgyventi veikiant žvalgyboj?

—    Pirma žvalgyba į priešų tarpą buvo labai baisi: nežinai, kur esi, ar jo ten daug. Nuleido mus helikopteriu, 8 dienom ir tupėk ten,

Dažniausia vykdavome naktimis, nors tas irgi pavojinga, nes nežinodavome, kur priešas mus pasitiks. Maisto, reikalingų žinių ir instrumentų krovinys ant nugaros, net iki 80 svarų. Kadangi mes turėdavome palaikyti nuolatinį ryšį su savo centrine, tai priešas kartais susekdavo iš mūsų radio pranešimų, pajusdavo, kur mes esame. Todėl turėdavome nuolatos kaitalioti vietovę. Prasiskinti kelią pro džiungles būdavo labai sunku, nes negalėjome sukelti triukšmo.

— Džiunglėse, juk, pilna visokių žvėrių, gyvačių?

—    Matydavome tigrų, įvairių gyvačių, bet nei kartą mūsų neužpuolė, nes mes miegodavome tankiuose krūmuose, kur nei žvėrys nekiša nosies. Jei priešas mestų granatą, ji pasiliktų krūmuose kaboti nepavojinga.

—    Ar teko su priešu iš arti susikauti?

—    Teko labai daug kartų, nors mes vengdavome kovų. Kartą, vadinamoje, “Happy Valley” apylinkėje mus nuleido su uždaviniu, kad būtinai turime parvesti nors vieną gyvą belaisvį. Vos buvo belikę trys dienos, o belaisvio vis nėra. Mūsų tik saujelė, o jų gal tūkstančiai. Priešas aplink mus sukinėjosi, girdėjome jų šnekas, dundėjimą, bet negalėjome prie jo prieiti. Vietovė buvo labai kalnuota. Kalnuose laipiojimas sunkus, kartais tarpeklius tik virvės pagalba galėdavome pereiti. Tie kalnai ne tiek pavojingi, o labiausiai reikėdavo saugotis įvairių priešo padarytų spąstų: paslėptų duobių, minų, Einant kalnais, vienas mūsų karys į duobę įkrito ir susižeidė. Aš turėjau perimti vadovavimą. Sužeistajam perrišome koją ir pamažu slinkome kalno viršūne. Palikęs savo dalinį saugioje vietoje, ėjau jieškoti vietos, kur helikopteris galėtų nusileisti. Užtikau daug priešo buvimo liekanų, todėl nutariau, sugrįžęs prie dalinio, trauktis kita kryptimi. Nors buvo jau naktis, tačiau pajutome apšaudymą ir sviediniai pradėjo kristi mums po kojomis. Pasislėpėme džiunglėse. Vienas priešo patrulis praslinko tik kokios dvi pėdos nuo mūsų. Galėjome jį pasigrobti, bet kai girdėjome iš visų pusių didžiulį priešo slinkimą, palikome jį ramybėje.

Uždavinys paimti nelaisvėn priešo nors vieną kareivį neatšauktas. Parvykę į bazę, pailsėję, ir vėl vykstame į priešo gilumą. Bet šį kartą patekome į priešo vidurį. Tik nusileidom ir mus apsupo. Atrodė, lyg jie tik ir laukė mūsų. Pirmame susišaudyme, vienas mūsų buvo sunkiai sužeistas į koją. Iš priešo pradėjo kristi ant mūsų ir granatų, ir patrankų sviediniai. Truputį aptilus, pranešėme bazėn, kas atsitiko, ir kad tuoj būtų apšaudyta vietovė, kur priešas buvo įsitvirtinęs. Kulkos zvimbė, sproginėjo, tačiau ir mūsų artilerija taikė į priešo pozicijas ir atrodė, kad kiek jų ir sumažino. Mūsų beliko gyvų tik keturi. Tada paprašėme lėktuvų bombardavimo, šiems tuoj atskridus ir mėtant degančias bombas, mums beliko tik susitarti su helikopteriu ir, krovinius numetus į upę, pavyko laimingai išsprukti iš to apsupimo. Uždavinio neįvykdėme, tik praradome savo draugus. Parvykom į bazę liūdni su lavonais ir sužeistaisiais.

—    Būdamas tokiame dalinyje, kiek kartų išvykote į priešo sekimą?

—    Per tą laiką vykome 28 kartus. Kiekvienas neapdairus žingsnis, grėsė mums pražūtimi. Tačiau tik trys mūsų kariai buvo nukauti. Aš buvau kartą sužeistas į ranką. Daug kartų teko nusileisti į priešo užnugarį virvėmis, kopėčiomis. Kiekviena kartą būdavo vis nauji uždaviniai. Juos stengėmės kuo geriausiai atlikti, nes mes visi buvome savanoriai. Ypač turėjome išžvalgyti kelius, kur priešas padarydavo iš mūsų nesprogusių sviedinių minas, kurias nužymėdavo palenktais medeliais. Uždavinį, paimti gyvus priešo karius, pasitaikydavo kartais įvykdyti, staigiai užpuolus iš pasalų. Nors mes jų kalbos nemokėjome, bet jie mus suprasdavo. Išlaikydavom juos su savimi iki reikėdavo grįžti atgal bazėn, o vėliau juos paimdavo specialūs daliniai. Jų niekas nešaudė ir nekankino. Būdavo, kad iš jų tarpo pasisiūlydavo vykti į žygius, kurių metu jie mus užvesdavo ant savo draugų.

—    Priešas nuolat smarkiai apšaudo JAV bazes. Ar yra kokios bazių sargybos?

—    Taip, mūsų sargybos budi, bet priešas apšaudo iš 15-20 mylių atstumo ir sunku nustatyti, kur jų raketų bazės yra įrengtos. Buvo patirta, kad dienos metu įrengimus sumeta į upes, ežerus, ar balas, o naktį ir vėl šaudo. Paskutinėmis dienomis DaNang bazė gavo daug raketų sviedinių. Daug žmonių ir karių ten žuvo, nes sviedinių sprogimai yra labai pavojingi.

—    Kovose dėl vieno kalno, netoli DaNang žuvo daug JAV karių, kaip ten atsitiko? Kas atsitiko prie DM Z linijos?

Nors mūsų kariuomenė stovėjo už DaNang, tačiau, anoje pusėje yra, kur kas, augštesni kalnai ir priešas lengvai galėjo sekti mūsų judėjimą. Tai vykdavome naktį. Lyg tyčia, man jau būtų ir nereikėję eiti į kautynes, nes greitai turėjau vykti į JAV, tačiau priešas nerimavo. Buvo gautas įsakymas visiems vykti. Vadas įspėjo, jog dėl to kalno bus sunkios kautynės. Dalis karių važiavo sunkvežimiais. Jų tarpe ir aš buvau. Kai tik išlipome, tuoj ir pradėjo kulkos į mus zvimbti. Jaunuoliai krito kaip musės, nors mūsų artilerija irgi priešą guldė. Nežiūrint didelių nuostolių kalną, kuris buvo paimtas priešų, su įbesta jų vėliava, atsiėmėme. Einant pirmyn, su kitais mūsų kariais, man pasisekė pirmam paimti tą priešo vėliavą ir įsmeigti JAV. Tą vėliavą ir parsivežiau čia į namus, o kalnas ir dabar yra JAV karių žinioje.

—    Kokius atžymėjimus gavote ir kur atostogas praleidote?

—    Kadangi mūsų dalinys buvo specialus, tai pasireikšti taip jau herojiškai neteko. Tačiau buvau apdovanotas P. Vietnamo Camp, Purple Heart ir kitais medaliais. Atostogas daug karių praleidžia Hong Konge. Teko ir man ten pamatyti ramų ir gražų civilių gyvenimą ir juo džiaugtis.

—    Teko matyti Šiaurės Vietnamo karius, kaip jie atrodė?

—    Jie visi gerai ginkluoti, net kai kurie jų ginklai yra pranašesni už mūsų. Labai išmankštinti ir kariauti moka, nes kautynėse būdavo sunku juos nugalėti. Jie taip kartais prislinkdavo prie mūsų pozicijų, kad nei apšvietę raketomis apylinkę, nematydavome, kur jie pasislėpę. Užėmus jų vietoves, rasdavome daug iš JAV gautų įvairių gydymo prietaisų, vaistų, atsiųstų iš Kalifornijos ir Illinois universitetų. Tai buvo aiškus priešų rėmimas. Mums širdis skaudėdavo, kad mūsų pačių žmonės remia mūsų žudikus. Komunistų propaganda maišo įr mūsų karius, kurie kartais jais patikėdavo. Įvykdavo nemalonumų, ypač juodųjų tarpe. Ten Vietname žmonės yra labai nemokyti, primityviški, juos gali priešo agentai lengvai įtikinti, todėl ir pasitaiko išdavimų, ginklų vogimo iš JAV bazių. Didžiausia mūsų karių nelaimė, kad mūsų vyriausybė neleido veikti taip, kad priešas būtų visiškai nuslopintas. Pietų Vietname žmonės yra pavargę nuo karo, ypač bijo komunistų keršto, kurie išžudė daug vietnamiečių pareigūnų ir karių.

— Kai baigsite mėnesio atostogas, kur vyksite?

— Po šių atostogų vykstu į Kaliforniją baigti pasirašytą sutartį — dar vienus metus, ir po to, jau į civilinį gyvenimą. Užteks karinės tarnybos, savo pastangas, rūpestį ir vargą atidaviau JAV gynybai, tegu visi tiek atlieka, tai Amerika ilgai ir laisvai gyvuos — Baigė savo žodžius J. Kepalas.

Čia vienturtis p. Kepalų sūnus patyrė labai gerai, kas yra laisvė, ramus gyvenimas ir poilsis, kelias į turtą ir kokia brangi yra gyvybė, o tuo tarpu kautynėse ir stovint su ginklu fronte, ji taip yra pigi, priešas papylė kulkų seriją ir nespėja pagalbos mašinos išvežti jaunuolių kūnus iš kautynių lauko. Jų ten daug žuvo, daugiau kaip 34,000. O, jie visi tikėjo į gražesnį ateities rytojų.