Šaulė Tremtyje
Em. Petrauskaitė
Kai aš išeisiu:
duslūs durų staktai užsivers
ir pirma žemių sauja
užguls mano būstą—
prašau — neverkite manęs!
Čia žemėje buvau
viešnia tolimųjų kraštų.
Čia žingsniai mano buvo —
nelygios įspaudos smėly.
Jas greit pakels audra —
jų būta, lyg nebūta.
(1961 m.)
A.a. Seses Emilijos Petrauskaitės netekus
“Kai aš išeisiu, — neverkite manęs!” O taip sunku buvo susilaikyti brangiosios sesės netekus. Ilgai šauliškoji šeima gedės, negalės užmiršti taip staigaus sesės Emilijos netekimo, o ypač Čikagos sesės, broliai, visi kurie tik arčiau-ją pažino.
Josios svajonė kartu pastovyklauti gražiojoje Dainavoje neišsipildė. . . Kaip tik tuo metu jai teko ilgesniam laikui atsigulti ligoninėn, ir jau nebeatsikelti po atrastos vėžio ligos.
Sesę Emiliją teko pažinti dar Lietuvoje, kaip idealistinę, pavyzdingą šaulę ir bendradarbę, rašančią straipsnius į moterų šaulių žurnalą “Šaulę”. Teko susitikti ją Vokietijos stovyklose ir vėliau čia. Rami, kukli, labai nuoširdi, šilta asmenybė su kuria visada miela susitikti, pabendrauti, rasti gilios minties kalbos.
Emilija, gimusi 1905 m. Žagarėje, Šiaulių apskr., 1926 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Vėliau ilgesnį metą dirbo Žemės Ūkio Rūmuose. 1944 m., kartu su kitais, pasitraukė Vokietijon. 1948 m. išvyko Kolumbijon, iš kur 1958 m. persikėlė Čikagon ir dirbo Šv. Kryžiaus ligoninėje, kur buvo labai vertinama ir visų mylima.
Nuo pat jaunystės ji reiškėsi visuomeniniam darbe ir beletristikoje, pasirašinėdama E. Pasalantės vardu. Rašė į N. Vaidilutę, moterų žurnalus ir kt. spaudą Lietuvoje ir čia. Kolumbijojerašė ir kartu buvo redakcinių komisijų narė ten leidžiamų “Columbijos Lietuvio” ir “Tėviškės Aidų”.
Nepaprastai darbšti ir pareiginga būdama, vertino visus naudingą darbą dirbančius. O kai patį buvo įvertinta ir apdovanota Šaulių žvaigždės ordinu, atvykus Šaulių S-gos pirmininkui į ligoninę jį įteikti (nors buvo tikėtasi stovykloje kartu su visais) jaudinosi, išgyveno ir kartu džiaugėsi. Po to, atvykus sesutei Sofijai, vis kartojo, kad ji jo neverta.
Visą ligos laikotarpį gausiai ją lankė Čikagos sesės, broliai šauliai, draugai, pažįstami ir bendradarbės. Ypatingai dažnai atvykdavo jos darbovietės viršininkė seselė Julija, o jai mirus, sesutei rašytoje užuojautoje pažymėjo — daug ko pasimokiusi iš Emilijos, o ypač kantrybės. Tokia ji pasiliko ir visos ligos metu rami, kantri. Kortelės, gėlės, dovanos buvo gaunamos visą sirgimo laiką ligoninėje ir namie, — tai buvo lyg raminančios prošvaistės.
— Aš maniau, kad tik Tau Zosele, aš rūpiu, bet, pasirodo, visi susirūpino man susirgus, — guodėsi Emilija sesutei Sofijai.
Sesė Emilija mūsų skyrelį Šaulę Tremtyje redagavo nuo 1963 m. Daug darbo, daug sielos ji įdėjo į tą mūsų skyrelį, į jo tvarkymą, redagavi-
“Šaulė Tremtyje" Redaktorė a.a. Emilija Petrauskaitė
mą: rašė pati, ragino kitus, jieškojo vis naujų bendradarbių, sielojosi, jaudinosi, kai laiku negaudavo iš sesių veiklos žinučių, nuotraukų. Ji norėjo mūsų skyrelį kas kart geresnį, įdomesnį matyti.
Šaule Tremtyjeji nenustojo rūpintis ir ligos metu. Pasisiūlius jai padėti, sutiko, kad laikinai, kol pasveiks ją pavaduočiau. Svajojo dar pati redaguoti. Rašė, jog tiek gerų minčių prisapnuojanti, kad iš to galėtų ne tik daug naudingų straipsnių, bet ir knygą parašyti. Jos svajonės neišsipildė todėl mes likusios turime visu nuoširdumu savo skyrelį tobulinti, tęsti, atlikti jos darbą, kurio ji šiandien jau nebegali.. . Sesė
Emilija, būdama S-gos Centro V-bos narė, nenustojo domėtis, rūpintis ir visais kitais šauliškais reikalais.
Kai Emilija pajuto savo jėgas mažėjant, prašė sesutės, kad ji nori pasilikti ir mirti savo jaukiame butelyje. Jos noras buvo išpildytas. Sesutės Sofijos, svainio Juozo ir kitų artimųjų globoje ir ypatingai rūpestingoje priežiūroje, pamaži užgęso šviesioji šauliškos šeimos žvakelė — mūsų brangioji sesė Emilija. Svieski mums iš Augštybių tikrojo šauliškumo pavyzdžiu!
Kas tu esi— tai mes dar būsim . . .
Ir vėl tenai, toli. . . drauge ...
K. Kodatienė
Redaguoja K. KODATIENĖ, 9225 Carlyle Ave., Surfside, Fla. 33154
ATEIK
Gimei Betliejuj, kad gyventum
Žmonių širdyse amžinai,
Kad žemės nuodėmes nuplautum
Kentėjai kantriai— nekaltai.
Mirei dėl mūsų — prisikėlei —
Stebuklais ženklinai kelius,
Nuodėmingiausiojo gailėjai
Spindėjai meile tik dėl mūs.
Ir įtikėjo minių minios ...
Ir nekalta didi auka —
Liks besiveržiančiu šaltiniu
Gyva tikėjimo tiesa.
Dvidešimtas amžius baigia slinkti
Į tolį — grimstančias gelmes;
Kristus kasmet sugrįš atgimti,
Kol žmonės tos prasmės norės.
O laukiam Tavęs Kūdikėli!
Ateik sušildyk mūs jausmus,
Mes be Tavęs sustingę vėjai,
Ateik greičiau, ateik pas mus!
K. K.
Kalėdų belaukiant
Kiekvienas savaip išgyvename Kalėdų švenčių nuotaikas, jų laukimą. Priklauso kokiose tradicijose augta, kokiose sąlygose dabar gyvenama, kaip esame nusiteikę, kokia širdimi priimame Kristaus gimimo prasmę.
Niekad savo gilaus jausmo nepaverskime komercija. Lakstymas po krautuves, gausus dovanų pirkimas, jų pakavimas atima daug laiko ir energijos, tada jo nebelieka tinkamam susikaupimui, geresniam prasmingų švenčių pasiruošimui.
Jau iš anksto vienas kitą su šia švente sveikiname, norėdami tuo džiaugsmu su artimaisiais pasidalinti, bent kartą metuose su visais susirišti.
Kalėdos — viena iš svarbiausių religinių švenčių. Kas gali būti prasmingiau, kaip Kristaus užgimimas — naujos gyvybės atėjimas žmonijai išgelbėti. Kalėdų šventės turėtų suburti, sujungti, nors ir atitolusią, ar išsisklaidžiusią šeimą.
Šaulės lietuviškų tradicijų puoselėtojos — palaikytojos. Mūsų pareiga Kalėdų nuotaikas gyvu pavyzdžiu perduoti jaunesniosioms sesėms. Todėl kiekvienoje šeimoje, kur yra šaulė, turi būti ruošiamos Kūčios, nepraleiskime nei vieną metą šios gražiausios mūsų tradicijos. Pasikvieskime mums artimas jaunesnes šeimas, tuos, kurie lietuviškų Kūčių neruošia. Nepamirškime ir viengungių, senelių, kurių gal niekas nepakvies. Po Kūčių, vidurnaktį gera nuvykti į Betliejaus mišias. Tas viskas šventiškai nuteikia, šventiškai nuteikia ir skoningas kalėdinis buto paruošimas. Nepamirškime ir savųjų šiaudinukų, tai gražiausias eglutės papuošalas. Pamokykime jaunuosius šiaudinukais puošti eglutę, jiems bus įdomu ir naudinga.
Kalėdų šventės yra džiaugsmo šventė. Nėra didesnio džiaugsmo, kaip ką nors gero kitam padaryti. Stenkimės šioje prasmėje jas praleisti, kad ne tik mūsų šeima būtų laiminga, bet gal žinome tokių, kurie nepajėgia savo švenčių susiruošti, gal yra sergančių šaulių, kokių nepajėgių senelių. Žinodamos ko trūksta, aplankę nuneškime, šventiškai juos nuteikime. Visi turime artimųjų Lietuvoje bei kituose kraštuose. Daug kur reikalinga mūsų pagalba. Mes pačios, kaip moterys, geriausiai jaučiame, kur turi būti mūsų širdis atverta ir ranka ištiesta.
Tegul Kalėdų šventės per geruosius darbus ir mus dangiška malone pripildo, kad mes, meilės pilnomis ir atviromis širdimis viena kitai, dar su didesniu užsidegimu šaulišką darbą toliau tęstume.
Prasmingų ir jaukių Kalėdų švenčių visoms mielosioms sesėms ir broliams linkiu.
Jūsų
K. Kodatienė
Valantinų pagerbime perduodama ištrauka iš “Kalniškės mūšio”. Iš k.: šauliai Stefa Kaunelienė, Lidija Mingė-lienė, Vincas Tamošiūnas ir Danutė Petronienė; apačioje—muz. Stasys Sližys ir šeima. K. Sragausko nuotr.
DVIGUBO AUKSINIO JUBILĖJAUS PAGERBIMAS
Rugsėjo 28 d. Detroito Stasio Butkaus šaulių kuopa suruošė pagerbimą nusipelniusiems Žemaitijos lietuviams Kazimierai ir Povilui Valentinams, dvigubo jubilėjaus — lietuviškos - šauliškos veiklos ir auksinių vedybų, proga.
Į iškilmingas pamaldas bažnyčioje ir banketą Lietuvių Namuose atsilankė gausus būrys: šeimos narių, šaulių, draugų ir pažįstamų. Programos vedėja šaulė St. Kaunelienė gražiai pristatė jubiliatus ir apibūdino jų darbus. Kai buvo apžvelgtos Povilo Valentino kovos dėl Lietuvos laisvės, joms prisiminti buvo duotas montažas iš Kalniškės mūšio poemos. Montažą išpildė: Danutė Petronienė, Lidija Mingėlienė ir Vincas Tamošiūnas. Iškilmėms besibaigiant, tie patys šauliai išpildė senovės vestuvių nuotrupas.
Jubiliatai susilaukė dovanų ir daug sveikinimų. Ypač prasmingos dovanos buvo: St. Butkaus kuopos — 4 tomai Br. Kviklio “Mūsų Lietuva”, Centro Valdybos knyga “Nepriklausomai Lietuvai” ir Aušros lituanistinės mokyklos — lieta Vytis.
Prie šių iškilmių paruošimo, bei didžių brolių šaulių darbų, daug prisidėjo ir kuopos šaulės moterys, dalyvaudamos programoje ir skaniai visus svečius pavaišindamos.
UNIFORMŲ REIKALU
Atėjo laikas, kad ir moterys šaulės pradėjo domėtis uniformų reikalu. Kai kurie vienetai jas įsigijo. Montrealio šaulės — pilkas sukneles, Lietuvoje buvusią tradicinę uniformą. Toronto šaulės — pikus kostiumėlius. Detroito jūros šaulių dalis — amerikiečių navyuniformą.
Uniforma yra kartu ir tvarkingumo, susiklausymo ženklas. Prašoma sesių turėti kantrybės ir kiti vienetai nesisiūti uniformų, kol jos nebus S-gos pirmininko patvirtintos ir oficialiai paskelbtos. Tuo tarpu, vieton jų, visur kur galima, dėvėkite moterų šaulių išeigine uniforma — tautiniais rūbais. Kas iš sesių turite kokių sugestijų dėl uniformos, rašykite man adresu: 9225 Carlyle
Ave., Surfside, Fla. 33154.
Laukiu ur jūsų straipsnių, žinučių, nuotraukų.
Čikagos moterų šaulių vadovė Stasė Cecevičienė, nors neseniai perėmė pareigas, bet nuoširdžiai įsitraukė į moterų šaulių veiklą visuose šauliškuose parengimuose gražiai su moterimis talkininkaudama. Vėlinių proga, kartu su S-gos pirmininku, aplankė mirusių kapus ir uždegė žvakutes ant brangios atminties sesės Emilijos Petrauskaitės, kun. šeštoko ir kt. šaulių kapų. Sesė Cecevičienė yra ir kuopos ligonių lankymo komisijoje, o taip pat Vytauto Didžiojo kuopos mecenatė ir Kūma. Sveikiname!
Vytauto Didžiojo kuopos šaulė Olga Vyšniauskienė,ypatingai duosni sesė, negalėdama fiziniai atlikti šauliškų pareigų, nuolat remia šaulius aukomis. Paskutiniu metu paaukojo Vyt. Didžiojo kuopai 100 dol. ir meno kuopelei 100 dol. Čikaga laiminga, turėdama tokią sesę. Visos šaulės linkime mielajai sesei Olgai geriausios sveikatos.
Lietuvių karių kapai Vokietijoje
A. Makutėnas praneša, kad Andernacho karių kapinėse palaidoti šie buv. vokiečių kariai, sąrašuose atžymėti kaip lietuviai: Antanas Stankus, g. 1909.VII.20, m. 1945.XII.26; Joseph Kaleuskas, g. 1915.VIII.28, m. 1945. VIII.6; Alexander Sascjs, g. 1925. XII.10, m. 1945.VIII.4; Boleslav Ko-baitis, g. 1907.XI.13 Rygoje, m. 1945.VIII.11.
Aiškiai matyti, jog vardai ir dauguma pavardžių iškraipyti, tačiau artimieji dar galėtų juos atpažinti.
(PLB Vokietijos Krašto valdybos INFORMACIJOS, nr. 8, 1969)
