DR. V. SRUOGIENĖ
Tas kraujas ir tos ašaros— tai lietuvio garbė, ir jis jos niekad neišsižadės!
Elžikonis
Varpas 1905 m.
SUKILIMO TIKSLAI
1863 metų sukilimas prieš rusus priklauso prie tų istorinių įvykių, kurie šiandien yra įvairiai interpretuojami. Iki šiol neturime objektyvios lietuvio akimis peržvelgtos ir moksliškai pagrįstos jo studijos.
Mūsų liaudyje sukilimas prisimenamas su tam tikru karteliu kaip “ponų karas”, “lenkų karas”, “lenkmetis”, kuris siekė grąžinti Lietuvoje baudžiavą ir unijas su Lenkija. Net ir kai kurie mūsų šviesuoliai, nesusipažinę su sukilimo literatūra ir išsinešę iš kaimo jame įsisvyravusią pažiūrą, skeptiškai, abejingai ar kartais net ironiškai jį mini.
Užtat visi tie, kurie išaugo šeimoje išlaikiusioje tradiciją — gilų įsitikinimą, kad sukilimas — tai buvo šventa kova už laisvę, tie, kurie skaitė dalyvių atsiminimus ir gausią literatūrą, daugiausia lenkų kalba, tie idealizuoja pralietą kraują ir ašaras, neabejoja jas buvus vaisiumi gilaus troškimo išsivaduoti iš slegiančios maskoliaus okupanto priespaudos.
Caristinei Rusijai sukilimas atrodė neabejotinai politinio pobūdžio įvykis, siekimas atsiskirti nuo imperijos ir atstatyti Lietuvos Lenkijos valstybės nepriklausomybę 1772 metų, prieš pirmąjį padalinimą, ribose. Sukilėliai spaudoje buvo visur piktai vadinami maištininkais, “miatežnikais”.
Rusų istorikas marksistas M. Pokrovskis, o paskui jį ir mūsų S. Matulaitis, bandė visai kitaip aiškinti 1863 metų judėjimą remdamasis grynai ekonominiu pagrindu: “Javų kainų kilimas revoliucijonizavo Lietuvos žemės ūkį, o šitai jau savo keliu atsiliepė visuomenės santykiuose, aktyvizavo klasių kovą, gimdė politines sroves ir ideologinius krypsnius.*
* S. Matulaitis, 1863 metai Lietuvoje, 1933, 17 psl.
1958 m. išėjusi Lietuvoje L. Bičkausko -Gentvilos knyga “1863 metų sukilimas Lietuvoje” užtraukia visą reikalą ant sovietinio kurpaliaus, pareikšdama, kad sukilimas buvo “lietuvių liaudies - valstijos kova kaip bendra lietuvių, rusų, baltarusių ir lenkų liaudies kova prieš bendrą priešą — carizmą ir dvarininkus”.*
* L. Bičkauskas-Gentvila, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, 1958, 21 psl.
Negalėdamas visai paneigti raudonu siūlu per sukilimo įvykius ėjusio politinio momento, autorius tačiau yra visiškai pagautas monomanijos, ji tik tarp kitko pamini, o visą sukilimą paverčia vien socialine klasių kovos išdava, tvirtindamas: “1863 metų sukilimas Lietuvoje buvo didžiausias Lietuvos valstiečių žygis. Objektvvią istorinę sukilimo reikšmę sudaro kova už visišką patvaldinės — dvarininkinės santvarkos likvidavimą, už revoliucinį — demokratinį baudžiavos liekanų panaikinimą, už demokratinį vystymosi kelią”.*
* ibid., 343 psl.
Kiekvienas istorinis įvykis yra sudėtingas, jo priežastis sudaro ne vienas kuris faktorius, bet keli, jų kompleksas. Todėl ir aiškinti jį remiantis vienu kuriuo aspektu, viena priežastimi yra neįmanoma, yra vienpusiška ir neteisinga.
Be abejonės, iki šiol buvo per mažai kreipta dėmesio į šio sukilimo socialinius bei ekonominius faktorius. Prie monomanijos priklauso ir toji pažiūra, kuri yra atstovaujama daugelio sukilimo atsiminimų autorių, ypač kilusių iš Lenkijos arba prolenkiškai orientuotų, kad vienintelis sukilimo tikslas buvęs atstatyti Lietuvos — Lenkijos valstybę 1772 metų ribose, atnaujinant senas unijas. Visi jie pamiršta, kad dauguma Lietuvos sukilimo vadų, kaip K. Kalinauskas, A. Mackevičius, Z. Sierakauskas — priklausė prie radikaliųjų, “raudonųjų” (tai nieko bendra beturi su dabartinių “raudonųjų”, bolševikų, sąvoka), kurie greta politinio tikslo — išsivaduoti iš maskolių okupacijos, — skelbė kovą už socialinį teisingumą, už ekonominės valstiečių būklės pagerinimą. Jie suprato nepriklausomybės atstatymą demokratiniais pagrindais, ne kaip senos tvarkos grąžinimą. K. Kalinauskas aiškiai sakėsi už nepriklausomą Lietuvą atskirtą nuo Lenkijos, bet sujungtą su Gudija — Didžiosios Kunigaikštijos ribose. Jis aiškiai kovojo su lenkų sukilimo komiteto nariais dėl to, reikalavo kai kurių sričių Gardino srity, kad jos būtų priskirtos Lietuvai. Kiti raudonieji svajojo apie laisvą tautų federaciją — ne tik Rusijos ribose, bet bendrą Europos tautų federaciją. Tai įsidėmėtinas jų laikui pažangumas!
Sukilimo vadai bendros programos nespėjo išdirbti, nes nebuvo vieningos nuomonės, todėl ypatingai svarbu atsižvelgti ne į vieną jų skelbiamą sukilimo tikslą, bet į visus. Iš tikrųjų, sukilimo motyvai buvo visi kilnūs ir keleriopi. Pakartokime:
1. siekta politinės nepriklausomybės — nusikratyti maskolių okupacija,
2. įgyvendinti socialinį teisingumą ir pakelti ekonominį valstiečių būvį, likviduojant baudžiavos likučius.
Skaityti daugiau: 1863 METŲ SUKILIMAS
1863.II.2
Pilviškiai (Ąžuolų Būda, Naujoji Būda, “Czysta Buda”). Nuo sausio 27 d. mokytojas iš Marijampolės Žukauskas formavo sukilėlių būrį. Susijungęs su kitais vadais ir turėdamas 130 savanorių, vasario 2 d. susidūrė su maskoliais, kuriuos atvedė vokietis smuklininkas. Žuvo 22 sukilėliai, kiti išsislapstė.
II. 6.
Trakai. Jau nuo vasario 6 d. sukilėliai pradėjo veikti apylinkėse, atmušdami rekrūtų partijas. Trakų aps. rusų komendantas gen. Plaksin, sužinojęs apie sukilėlių pasirodymą, vasario 10 d. liepė šaudyti iš patrankų ties Jėznu. Iš ryto buvo pastebėta, kad daug medžių miške sukapota, bet nei vienam sukilėlių nepataikyta, nes šie spėjo pasitraukti.
III. 9.
Rudnikai. LiudvikasNarbutas buvo Vimbergo užpultas ties Merkiu, bet jis rusus sumušė, laimėjo ginklų ir karo medžiagos.
III.22.
Mitkiškiai. Šiame dvare, kuris priklausė Gurskiui, susirinko 54 jaunuoliai iš Vilniaus (jų tarpe buvo ir dailininkas Andrioli). Prie jų prisijungė dar keli sukilėliai, visi buvo pavargę, norėjo pailsėti, bet vakare juos užpuolė rusai. Žuvo 16 žmonių, kiti pabėgo, Andrioli susijungė su L. Narbutu.
III.27.
Naujabiržė. Kunigo A. Mackevičiaus būrys kovėsi su 4 rusų pėstininkų kuopomis ir su vienu kavalerijos eskadronu.
III. 29
Aukštadvaris, 14 km. į pietryčius nuo Ariogalos. Čia veikė Boleslovas Koliška, kovo 21 d. pradėjęs sukilimą tarp Panevėžio ir Čekiškės. Kovo 29 d., turėdamas 400 sukilėlių, jis susijungė su kun. Antano Norvaišos daliniu, į kurį valstiečiai masiniai ėjo. Jie netikėtai užpuolė maskolius, bet buvo priversti pasitraukti į miškus, netekę 16-kos žmonių.
Skaityti daugiau: 1863 m. svarbesnių kovų su rusais vietovės
ADOMAS BITĖ
(1836-1884)
Tarp sukilėlių vadų gyvai reiškėsi valstietis Adomas Bitė.
Kaimietis iš Belazariškių kaimo Šiaulėnų aps., neišėjęs jokių mokslą, tik geras amatininkas, nemokėjęs lenkiškai ir neturėjęs didelių ryšių, jis nedaug teminimas sukilimo literatūroje, daugiausia lenkų dvarininkų rašytuose atsiminimuose. Po sukilimo emigravęs į užsienį, nevedęs, jis nepaliko tiesioginių įpėdinių, o išblaškyti po pasaulį tolimesnieji jo giminės maža jau apie jį težino.
Šeimos tradicija sako, kad jis buvęs “galvotas žmogus”, geros širdies, aplinkiniams visad padėdavęs ir žmonės jį mylėję. Neliko jo atvaizdo, bet kadangi visi Bičių šeimos nariai yra vidutinio ūgio ir tamsiaplaukiai, giminės mano, kad ir Adomas taip turėjęs atrodyti.
Nuosavos žemės Adomas neturėjo, žemės ūkiu nesivertė. Bitės paprastai nuomodavo dvarelius ar ūkius. Jis pats gyveno Polikelių ūkyje, kurį jo sesuo Kotryna kartu su savo vyru Jurgiu Dailidoniu nuomavo iš Daujotu.
Matyti, Adomas turėjo artimesnių ryšių su sukilėliais dvarininkais, nes, šeimos atsiminimais, “į maištininkus buvo ponų išsiųstas” — kas tie ponai buvo, nežinia. Sukiliman jis įsijungė dar jaunas, 27 metų amžiaus būdamas, bet jau prieš tai buvo veiklus ir įtakingas savo kaime, net, už ką tai, buvo rusų kalintas.
Kai sukilimas prasidėjo, Adomas rinko sukilėlius valstiečius Tomo Kušleikos būriui Krakių miškuose netoli Kušleikos dvaro Barkūniškių. Kušleika jį išsiuntė veikti Šiaulių apylinkėse, nes valstiečiai juo labai pasitikėjo. Jis davė jam į pagalbą karininką Mamertą Gedgaudą.
Kovo 3 d. Bitė su savo vyrais puolė Lygumų valsčiaus valdybą, kovo 21 padėjo Kušleikai kautynėse su rusais ties Lenčia, Krakių valsčiuje. Kai Kušleikai teko girioj su 200 sukilėlių slapstytis ir kai jis buvo rusų užpultas Tytuvėnų apylinkėje — tada Bitė prie Varnionių kaimo, gegužės 27 d., smogė rusams iš užnugario atsilaikydamas prieš juos kovos lauke. Birželio 2 d. jis sunaikino Šiaulėnų, vėliau ir Baisogalos valsčiaus valdybos raštus. Birželio 5 d. ties Mažuolių kaimu Pašušvio valsčiuje padarė nuostolių rusų daliniui. Toliau, kai jau svarbiausieji sukilimo vadai buvo likviduoti, Bitė vis tebesilaikė miškuose. Savo būrio vyrus jis pakaitomis siųsdavo į namus “atostogų”, jų vietoj kitus mankštindamas. Visas jo susirašinėjimas buvo vestas lietuviškai.
Liepos mėnesį jis vėl kovėsi su rusais Šiaulių apskrity 16 km. į pietus nuo Tryškių, rugpjūčio mėn. 15 d., turėdamas vos 40 raitelių, susidūrė su maskoliais, palikdamas lauke 20 priešo kareivių užmuštų, o pats likęs be nuostolių. Spalių mėnesy jis turėjo vėl 150 pėstininkų ir 20 raitelių. Ties Notiniškiais jis paėmė rusų dragūnų transportą, bet žydus vežėjus paleido. Dar iki vėlyvo rudens jo būrys puldinėjo rusus, nesileisdamas į atvirą kovą. Kartą vienas jo raitelių būrys užaliarmavo Šiaulėnus, mat, rusai patraukė į miškus jieškodami sukilėlių ir mieste tepaliko vos 20 kareivių. Tada Bitė ūmai įsiveržė į miestelį, privertė ruskius atiduoti turimus ginklus ir šovinius, o pats su savaisiais ne tik sveikas pasitraukė, bet dar vėliau puolė paštą Radvilišky, sudegino dokumentus, sunaikino raštinę ir paėmė 9 arklius.
Skaityti daugiau: Sukilimo vadai
Praėjo 100 metų nuo didžiosios tragedijos — paskutiniojo ginkluoto sukilimo Lietuvoje prieš rusų carą. Ne be reikalo dabartinis lenkų rašytojas Dobračinskis savo romaną apie Romualdą Traugutą, žmogų iš Lietuvos, sukilėlių vyriausybės galvą, pavadino “Penktasis aktas”. Suprask: kai tik maskolius uždėjo savo leteną ant mūsų krašto, kiekvienos kartos jaunimas stojo į kovą su pavergėju. Pirmą kartą patriotiškumas dar miglotai prasiveržė per Baro konfederaciją 1768 m. Pakėlę ginklą buvo sutriuškinti ir šis pirmasis aktas pasibaigė pirmuoju Lietuvos Lenkijos valstybės padalinimu, įvykusiu 1772 m. Antrą kartą jaunimas jau sąmoningai sukyla prieš pavergėją Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovybėje — sekė vėl katastrofa — galutinis valstybės padalinimas ir visiška krašto okupacija. Trečiasis aktas — Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. Atgijo viltys atgauti nepriklausomybę, kariai dėjo savo galvas ties Smolensku, Maskva, Berezina.. . Nepoleono pralaimėjimas grąžino okupaciją. Ketvirtą aktą sudaro 1830-31 m. sukilimas, kada dar nespėta pamiršti neįvykdytų svajonių, kada karštuoliai nepasiruošę sukilo prieš milžiną, slegiantį kraštą. Vėl pralaimėjimas, persekiojimai, okupacinės valdžios pasunkėjimas.. .
Paskutinį, penktąjį, aktą sudaro 1863 metųsukilimas, į kurį stojo subrendusi karta, gimusi jau nelaisvėje. Taip pat neparuoštas ir desperatiškas buvo ir šis jų bandymas nusikratyti maskolių ir todėl dar skaudžiau sutryptas.
Kas buvo tie pasiryžėliai, degę šventa tėvynės meilės liepsna? Jų buvo tūkstančiai! Bet tik vadų vardai ir žygiai ištirti, aprašyti. Eilinių dalyvių auką išlaikė žodinė šeimų tradicija. Bijota apie juos pasakoti kol valdė caras. Tik užsieniuose spausdintuose veikaluose kai kurie vardai drąsiau paminėti. Šiandien jau yra išmirę beveik visi tie, kurie iš savo tėvų, giminių, dalyvių girdėjo tuos pasakojimus, o spauda išsklaidyta, maža kam beprieinama. Pasauliniai karai su jų audromis ir dar baisesnėmis tragedijomis baigia nuslopinti prisiminimus. Dingsta, kaip upės vanduo dykumos smėly žygiai, kruvinos aukos, didvyriai. ..
Šimto metų sukaktis sudaro progą juos prisiminti, atgaivinti pamirštus vaizdus, ištraukti iš archyvų dulkių į dienos šviesą. Archyvai — ten, už geležinės uždangos. Bet mes čia, laisvajame pasaulyje, galime dar kai ką parinkti, nes mūsų kartai pasibaigus, jaunoji visiškai nepajėgs padaryti to, kas mums dar įmanoma.
Skaityti daugiau: Nežinomi ir užmiršti sukilėliai
