Majorui Aleksandrui Ružancovui 70 metų
Šiemet rugpjūčio 12 d. A. Ružancovui sukako 70 metų amžiaus. Ta proga tenka nušviesti jo asmenį, pavyzdžiu šviečiantį žmogų, žymų eruditą, tolerantą, didelį humanistą, mielą ir neišdidų karį. Reikia jo asmenį paminėti ir iškelti kaip vieną iš nedaugelio kultūringų šviesuolių nuolat ir įtemptai dirbantį naudingą lietuvišką darbą. Taip pat reikėtų kalbėti apie jį, didį bibliografą, žymų ugniagesį, narsų karį, gerą istoriką, plataus masto kultūrininką bei visuomenininką ir, pagaliau, gudų tautos ištikimą sūnų.
A. Ružancovas gimė 1893 m. rugpjūčio 12. d. Viazmoje, rytinės Gudijos pakraštyje. Ružancovų giminė yra sena ir Gudijoje žinoma Ružaniec vardu. Mokėsi jis Viazmos gimnazijoje, Maskvos universitete ir Maskvos Aleksiejaus karo mokykloje, kurią baigęs 1914 m. buvo paskirtas į pulką. Pulke išbuvo vakarų fronte iki 1919 m. pradžios.
Mjr. Aleksandras Ružancovas
Pasibaigus I Pas. karui, jis vėl buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir pasiųstas su daliniu kovai prieš Lietuvą. Tačiau A. Ružancovas nepanoro kariauti prieš Lietuvą. Pasitraukęs iš Raudonosios armijos, jis atsirado naujai formuojamose gudų karo dalyse Lietuvoje, kur stojo į kovą prieš bolševikus. A. Ružancovas Nepriklausomybės kovose dalyvavo atskirame gudų karo dalinyje, kuro kariai drauge su vadu pasižymėjo dideliu kovingumu ir narsumu. Tudų atskiros kuopos vadas A. Ružancovas buvo apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiumi ir, užsibaigus kovoms, buvo priimtas į reguliarią Lietuvos kariuomenę, kurioje ištarnavo iki bolševikmečio, t. y., iki 1940 metų. Ružancovas kariaudamas ne tik kovėsi su priešu, bet kartu leido ir redagavo gudų laikraštį.
Mjr. Ružancovas tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje palaikė ryšius su Baltarusijos Tautinės Respublikos egziline vyriausybe. Jis bendradarbiavo gudų spaudoje, kurioje rašė straipsnius ir išbandė savo poetinį talentą. Kauno Karo Muzėjuje jis padėjo įrengti baltarusių karo dalinių skyrių ir jame pats bendradarbiavo.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir būdamas jos ugniagesybos inspektoriumi, mjr. A. Ružancovas suorganizavo 32 kariuomenės ugniagesių komandas, kuriose savo įgulų ribose talkininkavo savivaldybių ugniagesių komandoms gaisrų gesinimo darbe; parašė ugniagesybai vertingos literatūros; pravedė 96 valandų ugniagesybos kursus ir išleido į atsargą daugiau kaip 4,000 gerai paruoštų ugniagesių.
Centrinės Lietuvos kariuomenės bibliotekos vedėjas būdamas, jis sutelkė daug augštos vertės spaudos leidinių ir bibliotekos knygų fondą praturtino ligi 40,000 egz. Jo rūpesčiu ir pastangomis buvo suorganizuota 105 karių bibliotekos ir joms paruošti ir apmokyti bibliotekininkai. Jis taip pat buvo steigėjas ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos. Mjr. A. Ružancovas, dirbdamas kariuomenės bibliotekoje, bendradarbiavo lietuviškoje periodinėje spaudoje, būtent: Karo Archyve, Karyje, Karde, Trimite, Ugniagesyje, Policijoje, Savivaldybėje, Mūsų žinyne, Skautų Aide, Lietuvos Žiniose ir kt.
Būdamas nepaprastai stropus, pareigingas ir darbštus, per eilę metų jis rausėsi Lietuvos archyvuose. Vien tik Kauno miesto archyve jis peržiūrėjo 70,000 bylų, daugiausia iš D.
L. K. laikų. Didelį jų skaičių aprašė; parašė net 20 vertingų knygų, brošiūrų, mokslinių studijų. Tačiau didžiausias mjr. A. Ružancovo nuopelnas yra bibliografijos srityje. Tai labai speciali mokslo šaka apie knygą, pareikalaujanti nepaprastos kantrybės, kruopštumo, darbštumo ir pasišventimo.
1928 m. jis buvo paskirtas Bibliografijos instituto reikalų vedėju, kur jis tais pat metais įsteigė bibliografijos žurnalą, vadinamą Bibliografijos žiniomis. Šio žurnalo faktiniu redaktorium pasirašydavo plk. ltn. Vaclovas Biržiška, bet visą medžiagą paruošdavo ir sistematizuodavo mjr. A. Ružancovas. Bendradarbiaudamas periodinėje spaudoje jis labai talkininkavo redakcijoms įdomiais ir turiningais straipsniais, kuriems duomenų surinkdavo iš senų archyvų.
Jau Lietuvoje jis perleido per Bibliografines Žinias, nuo 1928 iki 1940 m., 13,266 knygas ir brošiūras.
Lietuvą okupavus bolševikams, kaip ir dauguma iš mūsų, A. Ružancovas atsidūrė V. Vokietijoje, kur apsistojęs Bavarijos provincijoj Mem-mingeno stovykloje, 1945 m. vėl suorganizavo Bibliografijos tarnybą ir pradėjo tvarkyti Knygų Lentyną, kurią ir šiandieną tebetvarko ir leidžia. 1945-49 m. laikotarpyje jis surinko 619 lietuviškų knygų bei brošiūrų ir 5,091 periodinių leidinių numerių ir visą tą medžiagą perdavė apsaugai Bibliografijos archyvui Berne, Šveicarijoje, dr. Geručio globoje. Gi, 1950-63 m. laikotarpyje jis prirankiojo 2,348 knygas ir 25,987 egz. periodikos. Viską tą jis yra prisiuntęs Pasaulio Lietuvių Archyvui Chicagoje. Bendrai jis yra aprašęs daugiau kaip 16,000 lietuviškų leidinių, kuriuos, jeigu sustatyti vienas prie kito, tai gautųsi bemaž pusės kilometro ilgio lentyna.
Atvykęs į JAV 1949 m. ir apsigyvenęs Danville miestelyje, Illinois, jis toliau tęsia tą jo pamiltą bibliografo darbą, neklausdamas ir nejieškodamas jokio atlyginimo. Dirbdamas tą darbą jis yra išvaręs nepaprastai plačią ir gilią vagą. Visi Vakarų pasaulyje išeiną lietuviškieji leidiniai yra bibliografiškai sutvarkomi ir taip padaromi visiems, net ir svetimtaučiams, prieinamais šaltiniais.
Mjr. A. Ružancovas, nors metų našta jau ir nemaža, tačiau vis dar nepalūžta, nesensta ir nepasiduoda; pelnydamas sau ir šeimai duoną, nežiūrėdamas nuovargio, dar suranda laiko dirbti bibliografijos darbą. Tą darbą jau 18 metų išeivijoje begyvendamas jis dirba. Tai yra nepaprastas pasišventimas ir nepaprasta svetimtaučio gudo auka lietuviams.
Minėdami žymaus bibliografo darbingo gyvenimo sukaktį, turime pripažinti, kad savo sugebėjimus ir begalinį darbštumą jis atidavė labui ir naudai to krašto, kuris I Pas. karo pasėkoje virto jo antrąja Tėvyne. čia ir glūdi pasididžiavimas tokiu žmogum, ne tik tai tautai, iš kurios jis yra kilęs, bet ir tai tautai, kurios labui jis pašventė visą savo gyvenimą, jėgas ir darbštumą.
Tos pačios sukakties proga, mjr. A. Ružancovui ir taip pat baltarucių-gudų visuomenei galima nuoširdžiai palinkėti, lietuviškos spaudos žodžiais tariant, “kad susilauktų jisai tų dienų, kai laisvosios Gudija ir Lietuva galės nesidrovėti paduoti broliškai rankas kaimynė kaimynei”.
P. Dirkis
