Nežinomi ir užmiršti sukilėliai
Praėjo 100 metų nuo didžiosios tragedijos — paskutiniojo ginkluoto sukilimo Lietuvoje prieš rusų carą. Ne be reikalo dabartinis lenkų rašytojas Dobračinskis savo romaną apie Romualdą Traugutą, žmogų iš Lietuvos, sukilėlių vyriausybės galvą, pavadino “Penktasis aktas”. Suprask: kai tik maskolius uždėjo savo leteną ant mūsų krašto, kiekvienos kartos jaunimas stojo į kovą su pavergėju. Pirmą kartą patriotiškumas dar miglotai prasiveržė per Baro konfederaciją 1768 m. Pakėlę ginklą buvo sutriuškinti ir šis pirmasis aktas pasibaigė pirmuoju Lietuvos Lenkijos valstybės padalinimu, įvykusiu 1772 m. Antrą kartą jaunimas jau sąmoningai sukyla prieš pavergėją Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovybėje — sekė vėl katastrofa — galutinis valstybės padalinimas ir visiška krašto okupacija. Trečiasis aktas — Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. Atgijo viltys atgauti nepriklausomybę, kariai dėjo savo galvas ties Smolensku, Maskva, Berezina.. . Nepoleono pralaimėjimas grąžino okupaciją. Ketvirtą aktą sudaro 1830-31 m. sukilimas, kada dar nespėta pamiršti neįvykdytų svajonių, kada karštuoliai nepasiruošę sukilo prieš milžiną, slegiantį kraštą. Vėl pralaimėjimas, persekiojimai, okupacinės valdžios pasunkėjimas.. .
Paskutinį, penktąjį, aktą sudaro 1863 metųsukilimas, į kurį stojo subrendusi karta, gimusi jau nelaisvėje. Taip pat neparuoštas ir desperatiškas buvo ir šis jų bandymas nusikratyti maskolių ir todėl dar skaudžiau sutryptas.
Kas buvo tie pasiryžėliai, degę šventa tėvynės meilės liepsna? Jų buvo tūkstančiai! Bet tik vadų vardai ir žygiai ištirti, aprašyti. Eilinių dalyvių auką išlaikė žodinė šeimų tradicija. Bijota apie juos pasakoti kol valdė caras. Tik užsieniuose spausdintuose veikaluose kai kurie vardai drąsiau paminėti. Šiandien jau yra išmirę beveik visi tie, kurie iš savo tėvų, giminių, dalyvių girdėjo tuos pasakojimus, o spauda išsklaidyta, maža kam beprieinama. Pasauliniai karai su jų audromis ir dar baisesnėmis tragedijomis baigia nuslopinti prisiminimus. Dingsta, kaip upės vanduo dykumos smėly žygiai, kruvinos aukos, didvyriai. ..
Šimto metų sukaktis sudaro progą juos prisiminti, atgaivinti pamirštus vaizdus, ištraukti iš archyvų dulkių į dienos šviesą. Archyvai — ten, už geležinės uždangos. Bet mes čia, laisvajame pasaulyje, galime dar kai ką parinkti, nes mūsų kartai pasibaigus, jaunoji visiškai nepajėgs padaryti to, kas mums dar įmanoma.
Kiekvienas iš mūsų, vyresnės kartos lietuvių, dar saugome kai kurias tradicjias apie buvusius sukilimo dalyvius — o kurioj šeimoj jų nėra buvę! Rašykime, ką atsimename, spausdinkime tai, kad nors likusias nuotrupas išsaugotumėm!
Yra išleisti buvusių sukilėlių sąrašai iš rusų oficialių dokumentų, tai, tarpe kitų, “Alfavitnyj spisok poličeskim prestupnikam po sudu prav sostojanija imuščestva koich podležat kon-fiskacii s kazny po 1.X.1864 g.”, pridėtas knygoje S. Zelenskio “Bitwy i potyczki 1863-4 r.”, Rappersvill, 1913. Įvairiuose atsiminimuose daug vardų išbarstyta. Lietuvių Enciklopedija kruopščiai renka žinias apie sukilėlius — tai didelis ir brangus darbas. Joje rasime ne vieną vardą ir čia paduotame sąraše paminėtą, — bet gal kas apie juos daugiau ką žino?
Štai minėto sąrašo lietuviškos pavardės (galėjo būti čia išvardintų sukilėlių tarpe ir lietuvių nelietuviškomis pavardėmis — jie išleisti): Aleksandraitis, Ambrozevičius, Andruškevičius Aleksandras, Bialozoras Vincentas, Bičius (Adomas Bitė?), Bilevičius, Birela, Budrys Antanas (slapyvarde Nišoks), Citavičius Povilas, Daukša, Daugaila, Eitminavičius, Goštautas Boguslovas, Gedgaudas, Gromeika, Geistaras, Jagminas, Jagelavičius, Juodka Jonas, Kolupaila Česlovas, Koliška Boleslovas ir Feliksas, Koreva Kietas, Kuleša A., Kupstys (Kupšč), Kušleika Tomas, Lukošiūnas Kazimieras, Narbutas
Liudvikas, Puidokas, Skirmantas Tomas, Sungaila, Sirtautas, Šemeta, Šukšta.
Bet štai ir atsitiktinai surinktos žinios:
Dirmantaitė - Jankevičienė Valerija,kilusi iš Lietuvos bajorų nuo Vilniaus, slaugė sužeistuosius, ruošė tvarstomąją medžiagą, jos brolis Adomas Dirmantas vadovavo sukilėlių būriui, laimingai išlikęs gyvas, emigravo į JAV (pasakojo Vytautas Žukauskas iš Čikagos).
“Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius J. Kardelis rašo, kad jo senelė prisimindavo sukilimą, apie jį pasakojusi, jo uošvė nešdavusi sukilėliams maistą, pačiam tekę dar kalbėtis su sukilimo dalyviais Bilaišių kaime, Dusetų valsčiuje (reiktų surašyti ir paskelbti!).
P. Šveikauskas iš Bostono rašo: “Esu girdėjęs iš motinos ir kiek iš senelio, kuris mirė, berods, 1912 m. turėdamas virš 100 metų. . . ir pabėgo į Ameriką, ten gyveno ilgus metus ir vėliau grįžo su savo brolio, legaliai išvykusio į užsienį, pasu. Prieš mirdamas pasakė, kad jo tikras vardas yra Leopoldas ir prašė šiuo vardu mišias užpirkti... Motinos giminė, kun. Mykolas Viršila (senesnis, nes jo brolvaikis, irgi kun. Mykolas Viršila, mirė 1908 m.), buvo po sukilimo ištremtas ir vėliau grįžęs.
Broliai inžinieriai Veitai Pittsburge turi atsiminimų apie savo šeimos nukentėjusius dalyvius.
Sofija Matusevičiūtė Petkevičienė,Tado Petkevičiaus motina, nešiodavo sukilėliams maistą į mišką, buvo ryšininkė.
Ona Prialgauskienė,Bugių dv., Viekšnių vlšč. valstietė, būdama penkiolikos metų mergaitė, taip pat nešiodavo maistą sukilėliams.
St. Santvaras, paskelbęs spaudoje kiek žinių apie savo senelį, dar prideda: “Žinau, kad jis dalyvavo sukilime, kad iš jo buvo atimta sodyba, kurią iki nepriklausomos Lietuvos dienų valdė Seredžiaus dvarininkas Žilinskas, kad nuomavo Pikčiundvarį ir ten augino savo šeimą. Mama nekartą man senąją sodybą rodė ir tyliai apie ją kalbėjo.
1863 m. sukilime aktyviai dalyvavo Bukauskų šeima. Penkios dukterys buvo už tai kalinamos Daugpilyje, vienas sūnus žuvo ties Biržais, antras — ištremtas į Sibirą, du emigravo į užsienį. Vienas iš jų, Dluskio-Jablonskio būrio sukilėlis Genrikas Bukaitis-Bukauskis, išbėgęs į Švediją, ilgainiui tapo žinomu antikvaru bei muziejininku.
Bukaitis atsisakė Bakūnino pasiūlymo priimti Švedijos augštuomenės pašalpą, skiriamą politiniams emigrantams iš Rusijos. Jis pradėjo tarnauti antikvarinėje firmoje Stockholme, o vėliau pats ėmė verstis istorinių ir buitinių retenybių, senų knygų bei meno dalykų prekyba. Jis dirbo Šveicarijoje Rapersvilio muzėjliję, kurį buvo įsteigęs V. Platelis vienoje pilyje arti Zuericho Lietuvos ir Lenkijos senienoms rinkti. Po Platerio mirties Bukaitis buvo to muzėj aus direktorius. Vėliau jis grįžo į Stockholmą ir čia tapo plačiai žinomu antikvaru. Jam išleidus 100-jį savo knygų katalogo numerį, švedai tą faktą paminėjo iškilmingu jubilėjumi.
Bukaitis visur pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, šelpdavo iš Lietuvos kilusius studentus, ragino jam siųsti eksponatus, kuriuos saugojo Rapersvilio muzėjuje ir surašė testamentą, kad tie jo rinkiniai būtų grąžinti į Lietuvą, jei atgaus laisvę.
Sukilėlis Jonas Daugirdas(1844-1863) buvo kilęs iš kuklios žemaičių bajorų šeimos, kuri, tačiau, savo įkūrėju laiko Vytauto Didžiojo maršalą Daugirdą. Giminės lizdas buvo jau nuo 15-jo amžiaus Senasis Dvaras, Vosyliškio parapijoje, Lydos apskrity. Jono senelis Antanas jį likvidavo ir nusipirko dvarą Žemaitijoje, tarp Viekšnių ir Laižuvos savo vardu, Antanavu, jį pavadinęs. Jis čia pastatė tvirtus, kad ir medinius, namus, ūkio trobesius, taip pat ir Bugių palivarką, kurį perleido sūnui Rainoldui. Centrą paveldėjo antrasis sūnus Aleksandras, buvęs Vilniaus žemės banko direktorius, o trečiasis, Adomas, įsikūrė netolimame Klišių dvare, gavęs jį pasoga per žmoną Bagdanavičiūtę. Jiedu turėjo keletą vaikų, iš kurių viena duktė ištekėjo už Bilevičiaus ir buvo motina Sofijos Zubovienės ir Onos Narutavičienės, Lietuvos nepriklausomybės signataro žmonos. Vienas sūnus, Adomas, vėliau paveldėjo Klišius, o kitas — Jonas — tapo 1863 m. sukilimo dalyviu.
Jonas, baigęs 1861 m. Šiaulių gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto gamtos matematikos fakultetą, bet sekančiais metais persikėlė į Petrapilį. Imperijos sostinėje tada veikė slapti revoliuciniai būreliai, į kuriuos jaunimą iš Lietuvos uoliai traukė Zigmantas Sierakauskas ir kiti. Matyti, jų įtakoje jaunasis Daugirdas, Jasiu vadinamas, jau 1863 m. kovo mėn. įstojo į Jono Stanevičiaus sukilėlių būrį, kuris formavosi Biliūniškių miškuose. Apie jo veiklą neliko žinių. Jis buvo paimtas nelaisvėn ir rusų pakartas ant ąžuolo prie Tryškių.
Jasiaus dalyvavimas sukilime šeimos buvo laikomas didžiausioje paslaptyje. Šeima nenukentėjo. Bet tradicija, supusi Joną kankinio aureole, išliko. Išliko tvirtas įsitikinimas, kad jaunasis idealistas ėjo į kovą vieno troškimo vedamas — nusikratyti maskolių okupantu.
Išsisaugojo pasakojimas, kad jo motina, sužinojusi apie sūnaus mirtį ir palaidojimo vietą, vyko nakties metu slapta prie Tryškių, kur sukilėliai buvo palaidoti bendrame kape. Lavonas buvo atpažintas tik iš šilkinių marškinių, kuriuos motina buvo davusi sūnui išeinant į kovą, nes visi užmuštieji buvo žiauriu būdu sukapoti. ..
Sukilėlio kūnas buvo slapta atvežtas namo, į Klišius, ir patylomis palaidotas sodo gale, ant kapo pastatytas kryžius — medinis, kaimo menininko papuoštas liaudies ornamentais. Buvo paleistas gandas, kad ten ilsisi pakely rastas numiręs elgeta. Dar prieš I-jį Pasaulinį karą, berods, per Vėlines, prie kapo būdavo laikomos pamaldos.
Paskutinis iš Daugirdų, ūkininkavęs Klišiuose, Adomas, jūrų kapitonas, buvęs karo laivo “Smetonos” ir vėliau Klaipėdos uosto kapitonas, anksčiau minėto Adomo sūnus, pasakojo, kad kartą, apie 1928 metus, į Klišius atėjęs vienas senas žmogus ir prisistatė kaip buvęs jaunystėje Jono Daugirdo tarnas. Maloniai šeimininkų priimtas, apdovanotas ir pavaišintas, pra-
K. Bagdonas, 1863 m. sukilimas (detalė), — bronza
dėjo plačiau pasakoti apie senus laikus. Prieš sukilimui prasidedant, jis buvo su savo ponu, tada studentu, Vilniuje. Grįžo su juo į Klišius ir iš vakaro gavo skubų įsakymą paruošti ginklus ir arklius. Tačiau jam nebuvo pasakyta, kuriuo tikslu tai daroma. Auštant jiedu iškeliavo Tryškių link. Vieno mūšio metu Jasis buvo užmuštas, o pasakotojas pabėgęs.
Smagiai viešnagėje išgėręs senis prisipažino, kad vėliau jis susidėjęs su ruskiais ir padėjęs jiems sekioti sukilėlius, už ką gaudavo atlyginimo po vieną ar po pusę rublio už kiekvieną sukilėlį. . .
Jono pusbrolio Kazimiero buvusi auklė Ona Prialgauskienė, Daugirdų šeimos mylima Onušėlė, kuri dar piemene būdama nešiojo sukilėliams iš Bugių maistą į mišką, šitaip apie Joną atsiliepė (nors visad labai nenoromis, kad ir kalbinama, apie sukilimą užsimindavo): “Geras ponaitis buvo Jasius, gaila, kad nuėjo į tą ponų karą”. . .
Tryškių apylinkėje dar prieš II-jį Pasaulinį karą buvo rodomas senas ąžuolas, prie kurio buvo nukankinti Jasius ir jo draugai sukilėliai, o palei vieškelį, prie Santeklių, dar stovėjo kryžiai, ženklinę nežinomų sukilėlių kapus.
