KIEK SUOMIJA TURĖJO KARIUOMENĖS?
P. ŽILYS
Mūsų spaudoje dažnai parašoma apie suomių — Sovietų Rusijos 1939 -1940 metų karų. Reiškiama suomiams daug pagarbos už jų drąsų ir parodytų narsumą ginant savo tėvynę. Dažnai priduriama, kad suomiai taip narsiai kovojo beveik be jokios pagalbos iš kitur ir t.t.
Suomiai visuomet pastatomi pavyzdžiu kitiems, ypač lietuviams, kaip reikia kovoti už laisvę ir ginti savo tėvynę.
Štai šių metų kovo mėn. KARIO Nr. 3 tilpo p. J. Širvio straipsnis “Būsimosios Nepriklausomos Lietuvos gynyba”, kuriame paliečiama daug įvairių klausimų ir skyrelyje “Ginkluotos jėgos” rašoma taip:
“Po Antrojo Pasaulinio karo mes netekome nepriklausomybės be karo, savo kariuomenės visai nepanaudodami jai ginti, nors kariuomenę turėjome gan neblogai paruoštą. Tas faktas daugumų mūsų apvylė. Keliamas klausimas, ar iš viso mažoms tautoms apsimoka laikyti kariuomenę ?
Tas klausimas, atrodo, reikalingas didelių reformų: tautos gyvenimas turės būti visai kitaip organizuotas. Čia mes gal turėtume pasimokyti iš netolimos mažos Suomijos, kuri yra parodžiusi pasauliui dėmesio vertą pavyzdį — beveik neturėdama reguliarios kariuomenės, pajėgė kare atsilaikyti prieš tokią milžinišką ir neblogai ginkluotą Rusiją.. .”
Perskaitęs p. Širvio tvirtinimą, kad Suomija “beveik neturėdama reguliarios kariuomenės” darė tokius stebuklus, tikrai nusbetau.
Štai turiu po ranka 1937 m. karių kalendorių, kuriame yra visų pasaulio valstybių sąrašas su įvairiais daviniais — paaiškinimais, ir vienoje grafoje įrašyta “Ginkluota jėga”. Iš toje grafoje įrašytų davinių matome, kad Suomijos kariuomenėje, laivyne ir aviacijoje buvo 1,824 karininkai ir 29,538 kareiviai.
Lietuvos kariuomenėje buvo 1,550 karininkų ir 21,000 kareivių.
Latvijos kariuomenėje, laivyne ir aviacijoje buvo 2,300 karininkų ir 22,800 kareivių (Karo laivyno ir aviacijos karininkai įtraukti į bendrą kareivių skaičių).
Šios žinios apie kariuomenės skaičių yra paimtos iš Tautų Sąjungos biuletenio “Annuaire Militaire” 1936 m. Tautų Sąjungai tas žinias suteikdavo oficialios valstybių įstaigos.
Pasirodžius netikslumams — klaidoms, kiekviena valstybė galėjo siųsti savo pastabas, prašant atitaisyti tuos netikslumus ir klaidas.
Kaip matome iš patiektų davinių, Suomija turėjo beveik trečdaliu skaitlingesnę reguliarią kariuomenę, negu Lietuva. Iš to seka išvada, kad Suomija išleisdavo kariuomenės reikalams beveik trečdaliu didesnę pinigų sumą, negu Lietuva, o turint omenyje, kad Suomijos drąsos ir stiprybės — Mannerheimo linijos — statyba kainavo maždaug tiek, kiek Lietuva yra išleidusi pirmųjų dešimties metų bėgyje visai savo kariuomenei išlaikyti, suglaustai tenka pasakyti, kad Suomija tikrai gerai darė, laiku ir tinkamai besirūpindama savo saugumu.
Šį kartą daugiau nerašysiu, nes ruošiu platesnę studiją apie Suomijos — Sovietų Rusijos 1939-1940 m.karą, kurioje bus plačiau nušviestos “paslaptys”, iš kur suomiai ėmė drąsą ir stiprybę tą karą pradėti, kariauti ir kodėl tas karas taip “savotiškai” baigėsi.
Tenka labai apgailestauti, kad -. Širvys, rašydamas tokiu svarbiu, gyvybiniu tautos — valstybės reikalu, kiek tai liečia Suomiją, bazuojasi fantazija, o ne realybe.
Iš visko sprendžiu, kad jeigu p. Širvys prieš rašydamas savo straipsnį būtų ką nors paskaitęs apie Suomijos — Sovietų Rusijos 1939-1940 m. karą, jis būtų priėjęs visai kitų išvadų. O literatūros tuo klausimu yra apsčiai.
Malonu, tačiau, kad p. Širvys viešai ir atvirai pasisakė tokiais svarbiais ir gyvybiniais lietuvių tautos ir valstybės klausimais.
Aš esu nuomonės, kad pirmoje eilėje mes turime rūpintis sutelkti jėgas ir priemones tautai išlaisvinti iš rusų bolševikų jungo ir Lietuvą atstatyti. O kaip atstatyta Lietuva tvarkysis ir organizuos savo gynybą, tai yra jau antraeilis klausimas.
Tam antraeiliui klausimui išspręsti turime visą daugybę pavyzdžių, senų ir naujai susikūrusių valstybių tarpe.
P. širvio pasakymas “... Keliamas klausimas, ar iš viso mažoms tautoms apsimoka laikyti kariuomene?”. .. nėra nei naujas, nei pasenęs.
Štai vartau 1937 m. karių kalendoriaus puslapius, kuriame yra smulkiai surašytos visų anų laikų valstybių ginkluotosios jėgos. Išskyrus Andorą, Dancigą, Islandiją, Lichtenšteiną, Monako, San Marino, nerandu nei vienos mažos valstybės, kuri neturėtų savo ginkluotos jėgos. Net Vatikano grafoje figūruoja “Rūmų gvardija”.
Atydžiai seku spaudą, žinau, kad po karo susikūrė keliasdešimt naujų valstybių, bet jų tarpe neteko užtikti tokios valstybės, kuri nebūtų sukūrusi savo ginkluotos jėgos.
Todėl, šiuo metu, aš nematau rimto pagrindo patikėti p. Širvio tvirtinimui, kad atsistačiusios Lietuvos gyvenimas, išskyrus grynai specifines sąlygas ir detales, galėtų būti visai kitaip organizuotas, negu Belgijos, Olandijos, Danijos ir kitų mažų valstybių.
