PASIKALBĖJIMAI SU STALINU

J. SKARDIS

(Tąsa)

Beria, kaip ir pats Stalinas, buvo laikomas gruzinu, tačiau iš jo išvaizdos niekas to nebūtų pasakęs, nes gruzinai daugumoje yra liesi ir tamsūs. Jį galima buvo laikyti slavu, ar latviu, ar savo rūšies mišiniu. (Beria, manoma, buvo žydas. Red.).

Malenkovas buvo dar mažesnis ir riebesnis, tipiškas rusas su mongoliškomis priemaišomis — tamsus, su išsišovusiais žandikauliais ir truputį raupuotas. Jis sudarė užsidariusio ir atsargaus žmogaus įspūdį su inteligentiškomis ir labai judriomis akimis. Partijos reikaluose Malenkovas dažnai pavaduodavo patį Stalinų, o jo rankose praktiškai buvo visi dalykai, liečią partijos organizacijų bei jų pareigūnų paaugštinimus ir pažeminimus. Jis buvo tas, kuris “išrado” vadinamus “kadrų sąrašus” — smulkias visų komunistų partijos narių ir kandidatų biografijas. Šis sąrašas, apėmęs milijonus pavardžių, buvo laikomas Maskvoje ir sistematiškai papildomas. Džilui paprašius, Malenkovas kitą dieną prisiuntė jam Stalino knygą “Apie opoziciją”, kuri buvo išimta iš viešo naudojimo, nes joje daug vietų buvo vartojama Trockio, Bucharino ir kitų opozicionierių kalbų ištraukos.

Bulganinas, kuris dėvėjo generolo uniformą, išrodė tikras rusas su senoviškos mados barzdele, riebokas ir labai atsargus savo išsireiškimuose. Gen. Antonovas buvo dar jaunas, bet labai gražiai nuaugęs, tamsus, liaunos išvaizdos vyras, kuris nesikišo į pasikalbėjimą, kuris jo nelietė. Pobūvis Stalino viloje prasidėjo, kaip paprastai, apie 10 val. vakaro. Sėdėdamas veidu priešais Staliną, Džilas, sakosi, atgavęs savimi pasitikėjimą, nors Stalinas gana ilgai jo lyg ir nepastebėjęs. Kada visa atmosfera buvo sušildyta išgėrimais ir užgėrimais, Stalinas atrado tinkamą laiką užbaigti ginčą su Džilu, o tai jis padarė pusiau juokaudamas. Pripylęs Džilui stiklelį vodkos, Stalinas pasiūlė išgerti už Raudonąją armiją. Iš karto nesuprasdamas Stalino intencijos, Džilas norėjo išgerti į Stalino sveikatą, tačiau Stalinas primygtinai reikalavo išgerti už Raudonąją armiją ir paklausė Džilą, ar jis nenorįs už tai išgerti. Nors Džilas paprastai gerdavo tik alų, ir, bendrai, buvo nemėgėjas išgerti, tačiau šį kartą išgėrė. Po to, Stalinas užklausė Džilą apie tą Raudonosios armijos reikalą. Džilas paaiškino, nenorėjęs Raud. armiją įžeisti, tik norėjęs atkreipti dėmesį į kai kuriuos įvykstančius nenormalumus ir politinius sunkumus, kurie buvę tų įvykių sukuriami. Stalinas nutraukė Džilą, paklausdamas, ar jis yra skaitęs Dostojevskį ir ar šis nežinąs, koks komplikuotas dalykas yra žmogaus siela, žmogaus psichė? Įsivaizduokit, kalbėjo Stalinas, vyrą, kuris kovojo ir žygiavo nuo Stalingrado ligi Belgrado tūkstančius kilometrų per savo sunaikintą kraštą ir per savo draugų bei artimųjų lavonus! Ar toks žmogus gali normaliai reaguoti ? Kasgi yra tokio baisaus, jeigu, po visokių karo baisenybių, toks vyras nori truputį pasidžiaugti moterimis?! Toliau jis papasakojo vieną praėjusio karo nuotykį. Vienas sovietų aviacijos majoras “džiaugėsi moterimi”, o ten įsikišo vienas riteriškas inžinierius, norėjęs skriaudžiamąją moteriškėlę išgelbėti. Supykęs majoras nušovė inžinierių, ir už tai buvęs nuteistas mirti, tačiau Stalinas, išgirdęs apie šį įvykį, įsakęs majorą paleisti ir pasiųsti jį į frontą. Dabar tas majoras esąs vienas iš pasižymėjusių didvyrių. Taigi, esą, reikia suprasti kareivį. Raudonoji armija nėra ideali, tačiau svarbiausias jos reikalas yra gerai kariauti prieš vokiečius, o kiti dalykai nesą tiek svarbūs...

Grįžęs iš Maskvos, Džilas išgirdo dar reikšmingesnį Stalino “supratimo” pavyzdį, liečiantį raudonarmiečių nusikaltimus. Kai Raud. armija žygiavo per Rytprūsius, raudonarmiečiai, ypatingai tankų daliniai, žudydavo visus vokiečių civilinius gyventojus karo pabėgėlius — moteris ir vaikus. Stalinas, apie tai informuotas ir paklaustas, ką daryti, atsakęs, kad kareiviai esą perdaug mokomi ir barami, o juk reikia leisti ir jiems rodyti iniciatyvą!. ..

Tą pačią naktį Stalinas paklausė Džilo nuomonės apie buvusį Belgrade sovietų karinės misijos šefą gen. Korneevą, o šiam vengiant ką nors bloga pasakyti, pats Stalinas užbaigė tardamas, kad tas vargšas žmogelis nėra kvailys, bet nepagydomas girtuoklis. Stalinas net bandė pajuokauti, matydamas Džilą geriantį tik alų. Jis pradėjo šaukti, kad Džilas geria alų kaip vokietis, taigi, jis yra vokietis. Džilui šis juokas visai nepatikęs, nes tuo laiku jis neapkentęs net vokiečių komunistų emigrantų, tačiau jis viską priėmė be piktumo. Atrodė, kad tuo ginčas dėl Raudonosios armijos buvo lyg ir išspręstas, o Džilo santykiai su Stalinu vėl atsidūrė nuoširdumo bėgiuose. Taip šis reikalas pasiliko ligi jugoslavų ir sovietų centro komitetų skilimo 1948 m., kada Molotovas su Stalinu savo laiškuose vėl iškėlė tą patį ginčą dėl Raudonosios armijos įžeidimo.

Pobūvio metu Stalinas, matomai apgalvotai, erzino Tito. Jis nepalankiai kalbėjo apie jugoslavų armiją tuo pačiu laiku girdamas bulgarų. Mat, praėjusią žiemą jugoslavų kariniai daliniai, turėję daug naujokų, pirmą kartą dalyvavusių kautynėse, buvo keletą kartų vokiečių sumušti. Stalinas tai priminė, juokaudamas, kad vienas vokiečių pulkas sumušęs visą jugoslavų diviziją ir tvirtino, kad jugoslavai dar vis esą partizanai, netinkami fronto linijose. Tačiau kiek vėliau Stalinas pakėlė tostą už jugoslavų armiją, bet tik už tuos, kurie gerai kariaus. Tito susilaikė nuo bet kokio reagavimo vis tyliai su šypsena pasižiūrėdamas į Džilą. Kai Stalinas pasakė, kad bulgarų armija esanti geresnė negu jugoslavų, tai Tito neišlaikė ir sušuko, kad jugoslavai greitai atsikratysią savo silpnybių. Kiekvienas iš pobūvio dalyvių galėjo pajusti kažką savotišką Stalino ir Tito santykiuose. Atrodė, kad jie jautė vienas kitam neapykantą, kurią prilaikė tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių. Stalinas asmeniniai Tito nepuolė, bet vis jam įdurdavo, kalbėdamas apie padėtį Jugoslavijoje. Tito elgėsi su Stalinu lyg su vyresniuoju, tačiau galima buvo pastebėti jo pyktį, kada Stalinas kritikavo Jugoslaviją.

Tito išsireiškė, kad socializme pastebimas naujas reiškinys ir socializmas yra pasiekiamas skirtingais būdais negu praeityje. Stalinas atsakė, kad šiandien socializmas yra galimas net Anglijos monarchijoje ir ten revoliucija jau nesanti reikalinga. Esą, neseniai Maskvoje lankėsi britų darbiečių delegacija, su kuriais Stalinas apie tai išsikalbėjęs. Taip, socializmas įmanomas net anglų karaliaus valdžioje...

Kalbant paskutine tema įsikišo ir Džilas, sakydamas, kad Jugoslavijoje egzistuojanti vyriausybė savo dvasia ir esmėje yra sovietų tipo vyriausybė, nes komunistų partija turi savo rankose visas raktines pozicijas ir nėra rimtos opozicijos partijos. Tačiau Stalinas su tuo nesutiko sakydamas, kad jugoslavų vyriausybė yra ne sovietinė, bet kažkas tarp Prancūzijos De Gaulle ir Sov. Sąjungos vyriausybių, čia Tito padarė pastabą, kad kažkas naujo vyksta Jugoslavijoje, o Džilas savo mintyse negalėjęs sutikti su Stalino nuomone.

Toliau Stalinas patiekė savo išsiskiriančią nuomonę ir apie vedamą karą. Dabartinis karas nesąs toks, koks buvo praeityje. Kas okupuoja teritoriją, tas įveda ir savo socialinę sistemą, nes kitaip ir negali būti. Jis taip pat pasisakė dėl panslavizmo, esą, jei slavai laikysis solidarumo ir bus vieningi, tai niekas be jų ateityje negalės net pirštą pajudinti. Kai kažkas pareiškė nuomonę, kad vokiečiai 50 metų bėgyje atsigaus, tai Stalinas atsakė, kad Vokietija labai greitai atsigausianti, nes esanti augštai išvystytos pramonės šalis su skaitlinga ir labai kvalifikuota darbo klase ir techniška inteligentija. Vokiečiams vėl atsistoti ant kojų reikėsią nuo 12 iki 15 metų, o todėl ir reikalinga slavų vienybė. Labai įdomus buvo vienas pobūvio momentas, kai Stalinas atsistojo, patraukė augštyn savo kelnes lyg ruošdamasis imtis ar boksuotis ir sušuko, kad karas tuojau baigsis, o sovietai per 15 ar 20 metų, atsigriebę, vėl pajudėsią pirmyn... Džilui atrodė kažkas baisaus esą šiuose Stalino žodžiuose.

Po daug valgymo, o dar daugiau gėrimo ir daugybės tostų Stalino svečiai išsiskirstė. Pakeliui į savo vilą Tito pareiškė Džilui savo nusistebėjimą dėl rusų didelio išgėrimų pamėgimo, ką jis pavadino kritimu ar net išsigimimu. Džilas irgi nesugebėjo surasti paaiškinimo, kodėl sovietų augštoji klasė tiek daug, taip gausiai ir taip desperatiškai girtuokliavo.

Pakeliui namo į Jugoslaviją, sovietų vyriausybei ir pačiai jugoslavų delegacijai pageidaujant, buvo sustota Kieve, kur jie įvykdė 3 dienų vizitą Ukrainos vyriausybei. Tuo laiku Ukrainos ministeris pirmininkas ir kompartijos sekretorius buvo Nikita S. Chruščiovas.

Karas tuo laiku dar tebevyko, ir todėl kiekvienam buvo leidžiama pareikšti savo kuklius norus. Taigi, Chruščiovas ir Ukrainos užsienių reikalų ministeris Manuilskis pareiškė norą, kad Ukraina galėtų užmegzti diplomatinius santykius su kitomis "liaudies demokratijomis’’, tačiau Stalinui nesutikus, iš to nieko neišėjo. Manuilskis po poros metų pasirodymo Jungtinėse Tautose pranyko nežinomo likimo Stalino aukų masėje. Gi Chruščiovo laukė visai skirtingas likimas. Chruščiovas politinės vadovybes viršūnėse buvo nuo 1939 metų, tačiau nebuvo skaitomas toks artimas Stalinui, kaip Molotovas, Malenkovas ar net Kaganovičius. Sovietų augščiausiame ešalone jis buvo skaitomas prityrusiu organizatorium bei ekonominių reikalų specialistu, nors nebuvo pasižymėjęs geras kalbėtojas ar rašytojas. Ukrainos vadovybę Chruščiovas perėmė po garsiųjų “valymų”, tačiau Džilui nebuvo žinoma, kiek jis ten dalyvavo, tačiau, spėja, kad tai įvyko dėl jo griežto užsispyrimo ir mokėjimo laviruoti “buožių” ir “antipartiečių” kruvinų likvidavimų metu.

Chruščiovas priklausė jaunesnei, po revoliucijos iškilusiai, sovietų vadų kartai, o taip augštai iškilo tik dėl savo atsidavimo darbui, gudrumo ir mokėjimo prisitaikinti. Džilui teko girdėti gandų, kad Chruščiovas yra ne ukrainietis, bet rusas. Chruščiovas pats vengė apie tai kalbėti, nes būtų buvę sunku išaiškinti jugoslavų komunistams ir pateisinti, kad ukrainiečių tarpe, o jų tauta yra tokio pat didumo kaip prancūzų ir didesnės kultūros kaip rusų, neatsiranda nei vieno ukrainiečio, kuris sugebėtų būti ministeriu pirmininku.

Be “mirtinų nuodėmių”, kaip būti “buože” ar “antipartiečių” Ukrainoje buvo dar vienas paminėtinas dalykas, tai nacionalizmas. Džilas ir kiti jugoslavų komunistai žinojo, kad karui su vokiečiais prasidėjus ukrainiečiai iš raudonosios armijos masiniai bėgo. Vokiečius iš Ukrainos išstūmus, apie pustrečio milijono ukrainiečių vėl buvo paimti į raudonąją armiją. Nors tuo laiku dar buvo vedamos mažesnio masto operacijos prieš ukrainiečius nacionalistus, tačiau Džilui ir kitiems jugoslavams buvo neaišku, iš kur atsiranda tas užsispyręs ukrainiečių buržuazinis nacionalizmas, jei visi žmonės Sov. Sąjungoje yra tikrai lygūs. Jugoslavų delegacija buvo nustebinta viešo gyvenimo rusinimu Ukrainoje, nes teatruose jie girdėjo tik rusų kalbą ir net laikraščiai buvo tik rusiški. Tačiau svečiai nepriekaištavo už tai savo susirūpinusiam šeimininkui Nikitai S. Chruščiovui, nes jis, kaip geras komunistas, nieko daugiau negalėjo daryti, kaip tiktai vykdyti savo partijos, leninistinio centro komiteto ir mokytojo V. J. Stalino įsakymus.

Chruščiovas skyrėsi nuo kitų sovietų vadų savo plepumu ir įvairiausių liaudies patarlių bei posakių pamėgimu. Tas tuo laiku buvo labai madoje, nes rodė artimus ryšius su liaudimi. Džilas pabrėžia Chruščiovo natūralumą ir jo juokus. Priešingai Stalino ciniškiems juokams, Chruščiovo humoras buvo paimtas iš liaudies, ir todėl daugiausiai neaptašytas, bet gyvas ir neišsemiamas. Chruščiovas buvo tik vienas iš sovietų vadų, kurie lankė kolchozus ar sovchozus, o ten nuvykęs ne tik dideliais stiklais gėrė su kolchozininkais vodką, bet ir viskuo domėjosi, apžiūrėdamas daržus, įlįsdamas į kiaulides ir diskutuodamas visas praktines ūkio problemas. Džilas buvo nustebintas Chruščiovo sugebėjimu valgyti, nes tas rijo nemažiau, kaip Stalinas, o gėrė dar net daugiau. Be to, jis buvo nepaprastai gyva asmenybė, galinti pasirinkti visokius veikimo metodus, jeigu tik pamatys, kad tai atneš praktiškos naudos. Vizito metu Džilas sakosi nepastebėjęs nei mažiausio dalyko, kur Chruščiovo nuomonė nebūtų sutikusi su Stalino ar Molotovo nuomonėmis. Jeigu buvo kalbama apie Staliną, tai Chruščiovas kalbėjo su pagarba, pabrėždamas jų santykių glaudumą, o net prisiminė, kad karo su vokiečiais išvakarėse Stalinas telefonavęs jam iš Maskvos ir įspėjęs būti pasiruošusiam, nes sekančią dieną (1941 VI.22) vokiečiai gali pradėti karo veiksmus prieš Sov. Sąjungą. Šį faktą Džilas patiekia ne su tikslu atremti Chruščiovo vėlesnius kaltinimus Stalinui, liečiančius netikėtą vokiečių užpuolimą. Tas netikėtumas, Džilo nuomone, buvusi Stalino klaidos politiniame sprendime išdava.

Chruščiovas palikęs Džilui stiprumo, savimi pasitikėjimo ir realizmo įspūdį, o Kievas jam prisimintinas kaipo reto gražumo miestas. Tačiau Ukrainos prisiminimas Džilo sąmonėje visuomet sukeldavo savotišką minčių grandinę bei reakciją apie asmenybės žlugimą, nuovargį ir beviltiškumą.

Kuo daugiau Džilas gilinosi bei knisosi į sovietinę realybę, tuo labiau jo abejonės dauginosi, o susitaikymas tarp sovietinės realybės ir Džilo, žmogaus, sąmonės vis darėsi daugiau ir daugiau beviltiškas.

Nusivylimai

Trečiasis Džilo susitikimas su Stalinu įvyko 1948 m. pradžioje, ir tai įvyko skilimo tarp sovietų ir jugoslavų vadų išvakarėse. Tuo laiku Sov. Sąjunga ir Vakarai jau buvo pradėję šaltąjį karą, kurio priežastis, Džilo nuomone, buvęs Maršalio plano atmetimas, civilinis karas Graikijoje ir kominformo įsteigimas. Tik du rytų Europos kraštai atmetė Maršalio planą — Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Pirmoji tą dariusi dėl revoliucinio dogmatizmo, o antroji iš baimės, kad amerikiečių pagalba nesukrėstų naujai sukurto režimo.

(Bus daugiau)