KUPSTAS
1942 m. gruodžio pradžioje apie 15,000 — 20,000 vyrų pajėgumo, gerai ginkluotas bolševikų partizanų junginys žygiavo nuo Briansko Mozyro kryptimi. Junginys turėjo tikslą apeiti vokiečių kariuomenės vorą, žygiuojančią Stalingrado kryptimi ir užnugaryje išplėsti bolševikų partizanų veiklą. Jeigu pasisektų, tai užimti ir naftos laukus Volinijoje, už Lvovo. Tokia buvo maždaug priešo padėtis, kai lietuvių savisaugos vienetas X, priskirtas prie vokiečių kariuomenės, žvalgybos tikslais artėjo prie miesto Jelsk, iš kurio paprasta akimi buvo matyti bolševikų kolonos ir net pavieniai kariai. Atrodė, kad žygiuoja gerai apginkluotas ir aprūpintas armijos dalinys, tik vietoje karinės aprangos dėvėjo civilinius drabužius. Lietuvių savisaugos dalinio postai nuolat stebėjo priešo judėjimą. Jie palaikė nuolatinį ryšį su branduoliu, tuo būdu lietuvių savisaugos vieneto štabas tiksliai žinojo bolševikų judėjimą ir pajėgumą. Tačiau, atrodė, kad nors priešas ir žinojo lietuvių savisaugos vieneto dislokaciją, bet pradžioje nekreipė jokio dėmesio ir tik vėliau reagavo. Bolševikai partizanai nekibo prie lietuvių, tai ir mūsiškiai stengėsi nesišaudyti.
Vokiečių karinė vadovybė, patyrusi apie bolševikų dalinio žygį ir tikslą, nusprendė partizanams pastoti kelią ir netikėtu puolimu juos sunaikinti. Tam tikslui vokiečiai sutelkė 2 pėstininkų pulkus, sustiprintus lauko artilerija, tankais, prieštankiniais pabūklais ir oro jėgomis. Prijungta buvo slovakų divizija, stovinti Ovruch miestelyje, o lietuvių batalionas sustiprintas latvių savisaugos kuopa. Kiekvienas šios jungtinės kariuomenės vienetas gavo specifinius uždavinius ir veikimo kryptis. Lietuvių savisaugos batalionas, sustiprintas latvių kuopa, gavo uždavinį apeiti Jelską ir miškais žygiuoti pro Ovrucho, Slovechno kaimus — kolchozus. Žygis truko 10 dienų ir buvo susidūrimų. Gruodžio 23 d. buvo pasiektas strateginis punktas netoli Oluvsko. Nuo čia lietuvių savisaugos dalinys gavo įsakymą žygiuoti šiaurės kryptimi ir po 2 dienų varginančios kelionės buvo pasiektas kaimas Z, ties kuriuo, apie pusantro kilometro atstume, mūsiškiai sustojo miške. Iš vietos gyventojų patirta, kad kaime yra bolševikų partizanų dalinys gerai ginkluotas ir pasiruošęs netikėtumams. Lietuviai ir latviai apsikasė. Iš pamiškės buvo matyti priešo kulkosvaidžių lizdai, po medžiais paslėpti tankai ir prieštankiniai pabūklai bei užmaskuota artilerija. Patirta, jog kaime buvo apie 2,000 bolševikų partizanų. Jungtinis lietuvių ir latvių vienetas teturėjo apie 550 vyrų. Vienetui teko tik apsikasti keturkampio forma, o centre suglausti gurguolę ir arklius, kad būtų saugu iš visų pusių. Bolševikų partizanų 2,000 pajėgumo dalinys buvo išsidėstęs kaime apsigynimui pusantro kilometro nuo pamiškės. Kaimo — kolchozo gilumas buvo apie 2 km.
Skaityti daugiau: 1 Gusarų DLE Jonušo Radvilos Pulko Ltn. Alekso Kemeklio žuvimas
KALPAS UOGINTUS
"... Didžios nelaimės spaudžia Tėvynę,
O priešas laukia Jos prapuolimo,
Tačiau Tėvynė dar nepražuvus,
Nuslinks ta šmėkla lyg ir nebuvus”...
— Maironis
Šiemet minime keturiasdešimt šeštąjį kartą nepriklausomybės paskelbimo dieną, VASARIO 16-tąją. Minime, deja, svetimoje šalyje, ne džiūgaudami, tačiau ir ne kapituliavę, ne graudžiai raudodami. Minime ją nenustoję vilties, jog suklaidintas pasaulis susipras gi kada, paneigs apgaulę ir melą, ir Teisybė laimės. Todėl ir minime ją susikaupę ir pasiryžę.
Vasario 16 d. įėjo “madon” viešai skaityti nepriklausomybės paskelbimo Aktą. Tai gražu, gal ir reikalinga, jeigu jau įėjo tradicijon. Tik liūdna — kūrėjus-savanorius, savo kraujo auka tą Aktą padariusius istoriniu, retai kur tepaminime. Skaitome pav.: . . . “Lietuvos Taryba Vilniuje atstatė nepriklausomą Lietuvą, paskelbdama iškilmingą 1918 metų vasario 16-sios dienos nepriklausomybės deklaraciją” . . . (Liet. Dienos XII. 63). Arba: ... “Ginklu tebuvo atkovota tiktai, kas jau buvo iš tautinio miego pažadinta ir laisvam gyvenimui paruošta”. .. (Draugas nr. 35, 61 m.). Tačiau paskelbtai deklaracijai įgyvendinti reikėjo dar labai kietai kovoti: reikėjo stiprios kariuomenės, reikėjo savanorių kraujo ir gyvybių aukos. Negi pati žemė, teritorija, kurią ginklu savanoriai atkariavo, buvo pažadinta iš tautinio miego? Jei jau buvo pažadinti žmonės — veikėjai, tai, juk ir jie be teritorijos, kurią tik ginklu iškovojo savanoriai, taipgi nepriklausomos Lietuvos valstybės neatstatė, nes ir negalėjo to padaryti, jei vienas svarbiausiųjų valstybės elementų yra teritorija.
1918 metais Vasario 16-tąją mūsų beprisikelianti Lietuva dar nebuvo išvalyta nuo vokiečių kariuomenės ir dar iš visų pusių veržėsi priešai ir grasė. Iškilo klausimas “būti ar nebūti” ir vyriausybė atsišaukė į tautą: . . . “Ginkime Lietuvą!”... “Lietuva pavojuje”... “Drąsiai stokime pirmi kovon!”...
Mobilizacijos tada vykdyti negalėjome — nebuvo tom aparato. Kaimų, miestų ir miestelių jauni vyrai, artojėliai ir inteligentai neliko tam S.O.S. šaukiančiam balsui abejingi. Būrių būriais išėjo pirmi savanoriais stoti kovon... O kadangi po virš šimto metų rusų valdymo ir žiaurios vokiečių karo okupacijos Lietuva ūkiniai buvo labai nualinta, savanoriai už sviestą, kiaušinius, lašinius, kurių ir patiems tada labai stigo, supirkinėjo iš paskirų vokiečių karių ginklus ir tuo būdu ginklavosi, o negaudami karinės aprangos ir avalinės, kovojo sermėgėti ir klumpėti. Tėvynės laisvę savanoriai statė augščiau už savo gyvybę. Jų, savanorių, o ne kieno nors kito “prižadinto” kraujo lašai, kaip rasa spindėjo užtekančios saulės spinduliuose. Lietuvos laukuose, pievose, šiluose ir šileliuose, kaip grybai po lietaus, po atkaklių kautynių su keliariopai skaitlingesniu ir geriau ginkluotu priešu, dygo kuklučiai mediniai kryželiai, ženklindami kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kritusių savanorių kapus. Kaip J. Biliūno “Laisvės Žibury”, daug turėjo žūti, kol būrelis pasiryžėlių pasiekė žiburį, kuris įžiebė laimę visoje šalyje. Savanoriai niekad neklausė, kiek ten priešo, tik — kur jis? Savanoriai Nepriklausomybės kovų istorijon savo krauju įrašė: Alytų, Giedraičius, Kalkūnus, Kėdainius, Radviliškį, Širvintus ir kt. vietoves, kur kovos lauke, ginklu rankoje, teko spręsti Vasario 16-sios Akto likimas. Savanorių kovos už Lietuvos nepriklausomybę — vienas gražiausiųjų ir garbingiausiųjų Lietuvos istorijos puslapių — sako savo atsiminimuose gen. S. Raštikis.
Skaityti daugiau: TIK KOVOS KELIU ATEIS NEPRIKLAUSOMA LIETUVA
Parade V. Augustino nuotr.
V. ŠLIOGERIS
Buvę Lietuvos artileristai pasenome. Kai kurie iš mūsų mirė. Tačiau apie mūsų artileriją spaudoje nedaug teparašyta, todėl patiekiu žiupsnelį žinių apie ją. Rašytų šaltinių beveik neturiu. Čia naudoju ir žinias iš mūsų enciklopedijos, bet daugiau rašau pagal savo atsiminimus.
APGINKLAVIMO ŠALTINIAI
Manau, kad skaitytojui pirmiausiai kyla klausimas, iš kur 1919-1920 metais besikuriančioj i Lietuvos artilerija gavo artilerijos pabūklus —patrankas bei sviedinius? Turiu pareikšti, kad nei už lašinius, nei už kitką mainais, kaip kad keliasdešimt šautuvų bei pistoletų, ar vieną kitą kulkosvaidį iš vokiečių kariuomenės dalinių, 1919 m. dar buvusių Lietuvoje, artilerijos pabūklų mes negavome.
Pirmuoju ir svarbiausiu artilerijos pabūklų tiekėju mums buvo Vokietija — jos kariuomenės tiekimo įstaigos, oficialiu keliu, mums apmokant už patiektus pabūklus bei sviedinius.
Antras apginklavimo šaltinis buvo karo grobis — mūsų paimtas iš priešo. Trečias šaltinis buvo D. Britanija. Nei iš J.A. Valstybių, nei iš Prancūzijos, nei iš kur nors kitur mes negavom jokių artilerijos pabūklų ir, bendrai, jokių ginklų.
Skaityti daugiau: ARTILERIJA KOVŲ UŽ NEPRIKLAUSOMYBĘ METU
BALYS AUGINAS
Ranka,
Kuri mūs laisvės laikė kardą—
Jauna,
Užgrūdyta,
Drąsi — —
Į akmenį
Ji kirto
jau ne kartą —
Ir ašmenys atšipo
Mūšio dundesy —
Bet ne širdis! —
Ji liko neatšipus —
Nors ir rūdžių
Senatvės
Graužiama,
Nors metų pančiai
Surakinę Šiapus —
Ji prisidengusi skydu —
Gimta žeme,
Lyg degantis
Laukų želmuo —
(Kurs veržias
Pro vergijos plutą kietą!) —
Drąsia viltim
Keliauja ji namo,
Kad tautai į rankas
Įduot galėtų
Mūs laisvės ilgesiu
Vėl išpustytą kardą! — —
(O akmeniu bestingstančioj
Širdy —
Vėl kovos praeities užverda —
Vėl tampam savanoriai,
Atjaunėję
Ir tvirti —
Galbūt, jau
P a s k u t i n į
Kartą — — —)
EMILIJA ČEKIENĖ
Spauda yra pats galingiausias ginklas tautos gyvenime. Ji lydi ir žvangančius ginklus į karo lauką, ir žadina ryžtą, drąsą ir patriotinius jausmus, kurie uždega karius ginti tėvynę. Ji skatina kovoti už augštuosius idealus.
Aplamai, spauda yra didžioji tautos auklėtoja, kuriai sustojus, sustotų ir visas tautos gyvenimo pulsas, nes ji, apart idealų skelbimo, jų puoselėjimo ir vykdymo, yra kartu ir veidrodis vispusiško tautos gyvenimo, jos pažangos ir nesėkmių visose gyvenimo srityse.
Daug reikšmės turi visos ideologinės, politinės ir kitokios organizacijos tautos gyvenime, ar už jos ribų išeivijoj, bet gi, nutilus spaudai nutyla ir jų veikla ir darbai, nublunka ir jų reikšmė ir lieka neįgyvendinti, kad ir gražiausi organizaciniai tikslai bei užsimojimai. Spauda yra organizacijų įrankis, ryšys tarp jos narių ir visų tautiečių.
Demokratinė spauda iškelia ne tik teigiamas puses, bet ir visas klaidas kraštą valdančiųjų. Ji informuoja visuomenę visose srityse, ir visa tai atlikdama objektyviai, sąžiningai, formuoja visuomenės nuomonę, kurios reikšmė demokratiniame pasaulyje, valstybės valdyme, yra lemianti.
Kaip demokratiniuose kraštuose spauda sieja tautą su jos praeitimi, vaizduoja dabartį, skelbia jos siekimus ir tiesia kelius į ateitį, taip diktatūros kraštuose spauda yra tuščios propagandos, tautos klaidinimo įrankis, ką ir patys sovietai pabrėžia savo enciklopedijoje, išleistoje 1947 m., kur rašoma, kad “Sovietų spauda nėra aprašanti, informuojanti, bet organizuojanti ir agituojanti”.
Tą patį jie kartojo dar visai nesenai Vilniaus “Tiesos” vasario 16-tos dienos numeryje, kur, tarp kitko, pabrėžia, jog “Svarbiausias spaudos ir radijo uždavinys padėti giliau analizuoti procesus, vykstančius idėjiniame — politiniame gyvenime, kartu su partinėmis organizacijomis daugiau padėti propagandistams, paskaitininkams, agitatoriams..., kurie neša augštai iškėlę bolševikinio idėjiškumo ir principingumo vėliavą, siekia leniniškai puoselėti komunizmo daigus...”. Ir čia pat pripažįsta, kad “tai nelengvas laikraščio uždavinys ir čia žurnalistas gali tikėtis, kad jam padės partinė organizacija”.
Skaityti daugiau: SPAUDOS REIKŠMĖ LIETUVOS LAISVINIMO DARBE
