O. URBONAS
(Pabaiga)
Švedų kariuomenės kautynių rikiuotė šiaurėje siekė Wiesenthalio kaimą, frontas tęsėsi lygiagrečiai rusų - saksų fronto.
Kautynės prasidėjo apie 12 valandą dieną. Švedai pradėjo pulti nekeisdami savo kautynių rikiuotės ir turėdami frontą kiek ilgesni negu saksai. Išdėstyti švedai buvo irgi pagal linijinės taktikos reikalavimus, bet kautynių eigoje buvo numatyta įnešti tam tikrų pakeitimų, kurių anų laikų taktika nenumatė. Reiškia: centre švedų pėstininkai, kavalerija sparnuose — švedai pradeda pulti. Kai priartėjo kokius 100 žingsnių prie priešo, įvyko tas, ką Karolis XII vadindavo “pasidalinimas į kautynių grupes”, kai kiekviena grupė puola stovintį prieš ją priešą.
Švedų sparnuose stovėjusi kavalerija puolė rusų-saksų sparnus, palikdama priskirtus pėstininkus (2 batalionus kiekviename iš sparnų) užpakaly. Rusų-saksų kairiojo sparno kavalerija, nelaukdama švedų kavaleriios smūgio, pasileido bėgti vos tik švedams iš vietos pajudėjus. Tuo būdu švedų kavalerija jau kautynių pradžioje galėjo apeiti rusų-saksų sparną ir pulti jų poziciją iš užpakalio.
Pietiniame rusų-saksų pozicijos sparne kautynės prasidėjo tuo pačiu. Skirtumas buvo tik tas, kad pirmus tris švedų puolimus rusams ir saksams pasisekė atremti. Tačiau pakartotas švedų kavalerijos puolimas ir šioje vietoje privertė rusų-saksų kavaleriją palikti kautynių lauką.
Sparnuose švedų pėstininkai susitiko su jau apeitu ir dalinai demoralizuotu priešu, kurį išvaikyti didelio sunkumo nesudarė. Iš visų pusių apsuptas rusų-saksų centras ilgai priešintis nepajėgė — ir visas jų frontas subyrėjo. Dviejų valandų kautynių pasekmės buvo tos, kad maždaug 7,000 rusų-saksų liko kautynių lauke ir tiek pat pateko į nelaisvę. Iš 6,500 rusų išsigelbėjo tik 1,500, o iš 9,000 saksų — tik apie 2,000.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kaip gamta nemėgsta tuštumos ir, jei tik tokia tuštuma atsiranda, tuoj kitos jėgos skuba užpildyti ją, taip negali būti tuštumų ir politiniame tautų gyvenime. Jeigu, kaizerinei okupacijai pasibaigus, Lietuvoje būtų susidariusi tuštuma, t. y., nebūtų buvę jėgos fiziškai pasipriešinti, Vasario 16 dienos Aktas būtų tapęs popiergaliu. Jei lietuviai savo rūpesčiu ir pastangomis nebūtų užpildę tą karinę tuštumą sava kariuomene, ją būtų užpildę Lietuvos godūs kaimynai, vienas, o gal ir keli.
Lietuvos karinė-politinė padėtis nebuvo pavydėtina. 1918 m. pabaigoje, vokiečių kariuomenei atsitraukiant, atsirado Rytų Europoje tuštuma, kurią stengėsi užpildyti bolševikų raudonarmiečiai iš rytų ir lenkai legionininkai iš pietvakarių. Kad 1919 m. pradžioje bolševikai nesugriovė Lietuvos Respubliką reikia dėkoti ginkluotam lietuviui patriotui — kareiviui. Nei saksų savanoriams, nei alijantų karinei misijai nerūpėjo Lietuvos valstybės likimas. Pati Lietuvos kariuomenė savo krauju sutvirtino Vasario 16 d. Akto žodžius. Bet ta Lietuvos kariuomenė neatsirado staiga, it žaibas iš dangaus. Nėra vienos dienos darbas surinkti, aprengti, apginkluoti ir apmokyti kareivius; suorganizuoti štabus, vienetus, tiekimą; tiekti ginklus, municiią, vaistus, maistą. Čia reikia ilgų mėnesių planavimo ir darbo.
Šis straipsnis yra pašvęstas išstudijuoti Lietuvos kariuomenės gan greitą susikūrimą. Pasimokykime iš mūsų karinio organizuotumo patirties, nes, kaip kiekvienas blaivus realistas supranta, ir ateity mums reikės skubiai atkurti kariuomenę apginti Lietuvos suverenumą. Kitaip sakant, Lietuva vėl, savomis jėgomis, turės užpildyti atsiradusią karinę-politinę tuštumą, jei ji norės pretenduoti į nepriklausomą valstybę.
PIRMOS PASTANGOS
Pirmas pastangas suorganizuoti Lietuvos ginkluotą jėgą dėjo lietuviai kariai Rusijoje 1917 m. pabaigoje. Rusų revoliucijos suirutėje keli lietuvių daliniai susiorganizavo Petrapilyje, Voroneže, Smolenske, Sibire ir kt. Bet jie negalėjo vykti Lietuvon su savo ginklais. Kadangi vienetais lietuviai kariai negalėjo grįžti Lietuvon, tai bent pavieniai karininkai stengėsi parvažiuoti namo. 1918 m. kovo 18 d. lietuviai karininkai Petrapilyje nutarė siųsti į Vilnių plk. Kubilių, praporščiką Žilinską ir karo valdininką A. Žilinską, kurie galėjo greičiau susitvarkyti ir apsirūpinti kelionei. Šie karininkai netrukus išvyko. Anksčiau Vyriausioji Lietuvių Taryba buvo nusiuntusi į Vilnių iš Voronežo paporučikus Škirpą ir Variakojį. Tie penki karininkai buvo pirmieji kariai, skirti Lietuvos Tarybos dispozicijon. Bet, deja, Lietuvos Taryba negalėjo jais pasinaudoti tiesioginiam tikslui ligi pat vėlyvo rudens.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRIMASIS
