Jonas Miškinis
Marcinkonių gatve žygiuoja dainuodamas Lietuvos savanorių karių būrys. Grįžta iš kovos lauko. Žmonės išgirdę dainuojančius bėga iš pirkių pasižiūrėti žygiuojančių karių. Koks nepaprastas džiaugsmas! Lietuvos kariuomenė! Tai mūsų broliai, sūnūs, su pasišventimu vyksta Tėvynės ginti. Per vargą, džiaugsmą, įtemptą darbą, pasiryžimą jie neša Lietuvai laisvę. Tai buvo 1919 metų vasaros tylus vakaras.
Po vakarinio patikrinimo, prie štabo laikinos būstinės, kariai ilsėdamiesi dainavo:
“Tarp melsvų ežero bangų
Laivelis supas be irklų,
Ir tu sėdėjai prie manęs
Ir skynei vandens lelijas” . . .
Susirinkęs jaunimo gausus būrys smalsiai klausėsi dainuojančių karių.
Skaityti daugiau: SUMANUS BERNIUKAS
KALPAS UOGINIUS
“Ne kariuomenės skaičius ir ne ginklo pranašumas, bet kovotojų dvasia kare pergalę lemia.”
J. G. Fichte
Šiemet Vasario 16 d. minėsime 45-ją atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės sukaktį. Minėdami tą sukaktį, visi kaip vienas turėtume mintimis nukilti į mūsų mylimąją gimtąją šalį, į sostinę Vilnių, kur atmintinais 1918 m. Gedimino Pilies bokšte, po 123-jų vergijos metų, kūrėjų-savanorių drąsiai iškelta, iškilmingai suplėvesavo mūsų trispalvė vėliava.
Deja, nepriklausomybės paskelbimo neužteko. Paskelbtuoju nutarimu tebuvo tik deklaruota lietuvių tautos valia. Daug ir sunkių kliūčių dar reikėjo nugalėti, kad toji deklaracija, tas lietuvių tautos atstovybės tartas žodis, taptų realybe. Lietuviai jautė, matė ir žinojo priešų kėslus ir siekius todėl atkakliai, nors sunkiai pradžioje, diplomatinėmis priemonėmis grūmėsi su vokiečiais, kurie tada tepripažino tik jėgos politiką (Machtpolitik). Jie lenkų įvairiai veikiami, buvo palankūs jiems, o Lietuvai piršo jungtis prie Vokietijos. Kas bebuvo likę daryti lietuviams, kai pasiskelbusioje nepriklausomoje valstybėje nebuvo nei kariuomenės, nei ginklų, nei pinigų, o priešai, kaip alkani vilkai, plėšė ir terorizavo jos gyventojus ?
Vyriausybė kreipėsi į šalies patriotus kviesdama savanorius eiti ginti tėvynės. Tarsi to tik ir telaukta. Iš visų Lietuvos kampų pasruvo savanoriai. Ėjo ūkininkai, darbininkai, inteligentai ir bemoksliai; ėjo jauni ir seni, netgi moterys ir dvasiškiai. Jojo nuosavais žirgais, nuosavais iš priešo karių už lašinius ir sviestą įgytais ginklais. Ir suplaukė jų daug. Lietuvos kariuomenėje kūrėjų-savanorių, įstatymu pripažintų, buvo 14,672 vyrų. Tik nedaug jų buvo tarnavę caro ar kitose kariuomenėse. Frontuose, nors beveik visai nebuvo kariniai apmokyti, savanoriai stačiai stebuklus darė. Su daina, varžydamiesi dėl pirmenybių, ėjo jie į kautynes. Kautynių metu pasilikti rezerve buvo laikoma negarbė. Savanoris niekad nesiteiravo ar daug priešo, tik kur jis? Kovėsi drąsiai ir visada su keliariopai skaitlingesniu priešu. Nepriklausomybės kovose savanorių žuvo 1292, o sužeistų buvo2438. Būrys jų visam amžiui liko invalidai. Tik tos savanorių kraujo aukos padarė Vasario 16-sios nutarimą istoriniu ir atstatė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Prof. S. Sužiedėlis, viename laiške savanoriams teisingai sako: “Tik savanoriai-kūrėjai laimėjo Lietuvai laisvę ir tiek teritorijos kiek jų kardas užrėžti įstengė ir, kiek jis nebuvo šipinamas neteisių tarptautinių tarpininkų, kurie mūsų teises turėti didesnę territoriją paneigė ir sutrypė fizine jėga”.
Skaityti daugiau: PAREIGA IR PASIAUKOJIMAS
Mišrios šeimos ir lietuviškas jaunimas
Š. VLADAS IŠGANAITIS, LŠST Jaunimo Vadovas
II pasaulinio karo raida atskyrė dalį mūsų tautos nuo jos kamieno ir išblaškė po platų pasaulį. Vieni pateko į Sibiro Golgotą, kiti pasiekė laisvuosius Vakarus, kur pradėjo savitą gyvenimą. Apie paskutiniuosius, o ypač apie jų priaugantį jaunimą tenka kalbėti ir peržvelgti problemas, j ieškant atsakymo kas darytina, kad savu noru netaptumėme nudžiūvusiąja lietuviško medžio šaka. Noriu užsiminti apie vieną iš svarbesniųjų nutautėjimo versmių ir byloti į mūsų jaunimą.
Gyvename laisvame Amerikos krašte, kur galime kalbėti savo gimtąja kalba, turėti savo mokyklas, savo spaudą, savo organizacijas, kultivuoti savo papročius, melstis lietuviškai ir t.t. Tačiau ir tose laisvose gyvenimo sąlygose susiduriame su klastingu lietuvių priešu — nutautėjimu, kuris ypač pavojingai ir pragaištingai veikia į mūsų jaunimą. Jis jau ne vieną jaunuolį yra mūsų tautai pražudęs. Daugiausiai jaunimas nuslysta nuo lietuviško kelio sukurdamas mišrias šeimas. Dažnai mišrioje šeimoje tautybės klausimas paliauna egzistavęs ir derinamasi prie daugumos sąlygų. Taigi, uždedamas varžtas ne vien tik laisvoms jaunystės dienoms, bet ir savo tautybės puoselėjimui. Todėl, šaulių jaunimas, į kurį tiesioginei apeliuoju, turėtų gerai pagalvoti apie šį reikalą ir kurti tik grynai lietuviškas šeimas. Mano manymu grynai lietuviškos šeimos ne tik padėtų stiprinti ir išlaikyti lietuvybę svetur, bet ir tai pat būtų daug pastovesnės. Meilės ir sentimento ryšiai ne visada būna gyvenime pastovūs. Tačiau, kai šeimą dar riša bendri tautos papročiai, tradicijos, vargai ir džiaugsmai, ji turi daugiau pastovumo.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
— Lietuvių legionierių naujos valdybos įvesdinimo iškilmės Baltimorėje įvyko rugsėjo 23 lietuvių svetainės klevų kambaryje. Programą pravedė Jonas Bučnys-Bush. Naują valdybą pasveikino Marylando valstybės vadas. Jis taip pat pagyrė lietuvių postą už jų veiklą. Po iškilmių buvo vaišės.
— Kav. mjr. Antanas Andriūnas, dirbęs instruktorium Columbijoje, jojimo mokykloje, smarkiai krisdamas nuo arklio susižeidė nugarkaulį.
Lietuvių tremtinių kapai Sibire, Altajaus krašte, prie Kamen miesto, ant Obės upės. Aptverti Juozo ir Vlado Benotų (Raikenų km.) antkapiai, Šiuose kapuose palaidoti bolševikų ištremti 1941 m. birželio 14 d.: Irena Zaborskienė (Bagdalavos dv.), P. ir K. Kalvelių vaikai (Stanikūnų km.) ir Raštikio sūnus; visi nuo Pandėlio.
— Algis Grigaliūnas, futbolo žvaigždė — mokslui siekti. “Pittsburgh Post Gazette” rugsėjo 11 d. įsidėjo straipsnį apie Pittsburgho Universiteto futbolo žvaigždę, Algį Grigaliūną, pradedant jo pabėgimo iš bolševikinės vergijos istorija. Jo tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, buvo bolševikų nužudytas.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasauly
SOVIETINĖS VERGIJOS AUKA
Iš anapus “Geležinės Uždangos” gauta žinia, jog 1956 m. vasaros metu, Sibire, Džakasgano vergų darbo stovykloje, bolševikų buvo nužudytas Lietuvos kariuomenės ats. adm. karininkas Vytautas Petrėnas.
Vytautas Petrėnas
Minėtoje vergų stovykloje buvo daug ukrainiečių ir pabaltiečių. Ten pat buvusi ir moterų vergių stovykla. Kiek iš labai atsargaus (keliais atvejais siųsto) pranešimo spręstina, V. Petrėnas žuvo tokiose aplinkybėse: stovyklos administracija, besiekdama premijos, stengėsi išpildyti planą (kasė gelžkeliui pylimą) anksčiau, vertė dirbti apie 18-20 val. per dieną; draugėn suleido kriminalistus “urkas” ir dar pablogino maistą. Politiniai kaliniai sunkiai bepakeldami pasunkėjusias darbo, o kartu ir gyvenimo, sąlygas, pasikliaudami neva sušvelnėjusiu, po “žmonijos vado” ir jo “dešiniosios rankos” (Berijos) mirties, režimu, pareikalavę atskirti “urkas”, pagerinti maistą ir gražinti “normalų” — 10 val. darbo laiką. Administracija pageidavimų nepaisė. Vergai, kartą, atsisakė išeiti darban ir pasiruošė gintis. Po kurio laiko, būklę “išuos-čiusi”, administracija iškvietusi iš artimiausios įgulos karinį dalinį, kuris atvyko su keliais tankais. Dalinio vadas veikdamas drauge su stovyklos komendantu, įsakė vergams išsirikiuoti nurodytoje vietoje ir tam tikroj tvarkoj. Išsirikiavo vyrai ir atskira grupe moterys. Iš išsirikiavusiųjų tarpo, Vyt. Petrėnas, kaip geriausiai mokėjęs rusų kalbą ir iki tol su administracija dažnai visų vardu kalbėjęs, dar su dviem kitais (latviu ir ukrainiečiu) vergais, ėjęs prie karininkų aiškinti reikalą. Tuo metu iš tanko paleistos ugnies pakirstas krito kelių kulkų pervertas. Po to vergai dar labiau įnirtę, ypač moterys. Jos pikčiau ir griežčiau triukšmavę. Nemaža kitų buvę nušauta, dar daugiau sužeista, bet išlikusieji nebuvę dar kitaip kaip už tai nubausti, o sąlygos dalinai pagerintos.
Skaityti daugiau: Kronika, spauda, komentarai
