TEODORAS PAPARTIS
PARAŠIUTININKŲ GRUPĖS LIKVIDAVIMAS
Pavasaris pilnu įsibėgėjimu veržėsi į Lietuvos laukus. Paskutinieji, dar kur ne kur užsilikę, žiemos pėdsakai nyko. Sužaliavo pievos, sodai ir miškai. Išsiliejo upės. Patvino ežerai. Atskridę iš tolimų kraštų paukščiai giesmininkai išsijuosę krovė sau lizdus. Žiūrint į pavasario gamtos veidrodį, atrodė, kad visi kampai, kampeliai, Lietuvoje juda, kruta. Nemenkiau judėjo ir krutėjo vokiečių kariai fronte. Juos lydėjo vienas nepasisekimas po kito. Netrukus vokiečių — rusų frontas subraškėjo ir lyg didelis milžinas palūžo. Prasidėjo vokiečių karių traukintasis atgal, kaip jie patys dažnai sakydavo: “zurueck nach Heimat”.
Esant tokiai padėčiai fronte, rusų-bolševikų nuotaika pakilo. Prasidėjo didesni ir dažnesni rusų desantininkų nuleidimai vokiečių fronto užpakalyje. Tokių desantų neišvengė ir Lietuva. Čia aprašoma viena parašiutininkų grupė, kuri slankiojo ir prisilaikė Gruzdžių valsčiaus apylinkėje, kur terorizavo vietos gyventojus. Gruzdžių policija gaudavo dažnai vis naujas žinias, kad tai vienoje, tai kitoje Gruzdžių valsčiaus apylinkėje vykdomi ūkininkų apiplėšimai. Tokia būklė tęstis ilgai negalėjo; ją reikėjo skubiai tvarkyti, kad vietos gyventojai būtų apsaugoti nuo raudonųjų parašiutininkų teroro.
Štai, 1944 m. gegužės mėn. 9 d. Šiaulių apskrities policijos vado įstaigoje gaunamas iš Gruzdžių policijos nuovados pranešimas telefonu, kad Gruzdžių valsčiaus Beržėnų kaime pasirodė stipriai ginkluotų rusų parašiutininkų grupė, kuri plėšė iš ūkininkų maistą, aprangą, pinigus, auksinius laikrodžius, žiedus ir kitas brangenybes.
Gruzdžių policijos nuovados viršininkas savo pranešime prašė skubios policijos pagalbos, nes Gruzdžių policijos nuovados jėgos buvo labai menkos.
Šiaulių apskrities policijos vadas įsakė Gruzdžių policijai vykti įvykio vieton, sekti ir neišleisti iš akių parašiutininkų, o jeigu būtų galimybių, tai ir sueiti su jais į kovos sąlytį, stengiantis pririšti juos prie vietos, kol atvyks iš Šiaulių stambesnės policijos jėgos.
Skaityti daugiau: KOVOS IR KANČIOS
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Švedai rodo tokius savo nuostolius: 2 karininkai, 3 puskarininkiai ir 52 eiliniai žuvo ir 8 karininkai, 6 puskarininkiai ir 167 eiliniai buvo sužeisti. Vyšnioveckio kariuomenės nuostoliai buvo žymiai didesni. Pagal švedų davinius, 2,300 lavonų, sekančiomis dienomis, kautynių lauke, buvo surinkta ir palaidota. Belaisvių skaičius įvairiuose dokumentuose rodomas įvairus, tai 230, tai 287. Be to, dalis Vyšnioveckio žmonių paskendo Dauguvoje, nes kautynių pradžioje Dauguva buvo beveik užpakaly, o kautynių metu, dešinysis sparnas buvo nustumtas dar toliau į šiaurę.
Karinis grobis, patekęs švedams į rankas, buvo labai didelis: be visos Vyšnioveckio kariuomenės gurguolės, kurią dalinai Sapiegos raiteliai išplėšė, švedams teko 23 pabūklai, 26 statinės parako, 305 šautuvai, 8,000 rankinių granatų ir t. t. Pabūklų buvo du 12 svarų, vienas 10-svarų, du 6-svarų ir kt. Iš šito matome, jog Vyšnioveckio kariuomenėje artilerija buvo sudaryta ne vien iš lauko lengvosios artilerijos, bet ir iš tam tikro skaičiaus sunkesnių ir net sunkiųjų pabūklų. Rusų pulkai neteko 6 didžiųjų ir 11 mažesniųjų vėliavų ir 4 dragūnų standarčių, lietuvių, gi, kariuomenė neteko 13 vėliavų ir 7 kavalerijos standarčių.
Ką galima apie šias kautynes pasakyti? Vyšnioveckiui, žinoma, galima prikišti, kad jis užėmė pozicija, turėdamas užnugaryje upę be tilto. Tokią poziciją galima būtų užimti, turint tikrai augštos kokybės kariuomenę, kuriai galima būtų pasitikėti, kad užimtų pozicijų nepaliks. Dėl jo paties vaidmens kautynių metu nieko pasakyti negalima, nes nėra davinių. Vargiai jis galėjo pasireikšti kautynėse, nes nuo pat kautynių pradžios jo daliniai susvyravo ir jam, tur būt, vien tik teko stengtis užkimšti tai vieną, tai antrą spragą. Nedėkingas tai yra darbas, ir retai kada duoda teigiamų rezultatų.
Dėl švedų, tai jau kitas dalykas. Čia davinių pakanka, kad jiems prikišti:
1. Kautynių pradžioje Loevenhauptas paleido vadovavimą iš savo rankų. Ir Stackelbergo dešiniajame sparne, ir Zawišos kairiajame, abi atakos buvo pravestos jų iniciatyva, be atatinkamo įsakymo, ir Loevenhauptui teko tolesnėje kautynių eigoje savo veiksmus taikinti tai padėčiai, kuri susidarė po tų abiejų atakų;
2. Vieno žvilgsnio į žemėlapį užtenka, kad pamatyti, jog švedų dešinysis sparnas buvo nukreiptas į pavojingiausią priešui tašką. Čia ėjo jo vienintelis atsitraukimo kelias. Atatinkamomis jėgomis jo užėmimas Vyšnioveckio atsitraukimą paverstų neįmanomu. Tačiau, savo kavaleriją Loevenhauptas skirsto šabloniškai — po pusę į kiekvieną sparną, o visą pėstiją telkia centre, palikdamas sparnus visiškai be pėstininkų;
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
J. SKARDIS
Tokiu vardu pavadinta naujausia jugoslavų rašytojo Milovano Džilo knyga, kurią jis paraše trumpo savo laisvės laikotarpio metu 1961 m. Dėl jos jis vėl buvo pasodintas kalėjiman 1962 m.
Šios knygos angliškasis vertimas, praėjusiais metais, susilaukė labai didelio pasisekimo bei stebėtino įvertinimo, ne tik š. Amerikoje, bet ir visame laisvajame pasaulyje.
Milovanas Džilas (Milovan Djilas), pradėjęs rašinėti dar jaunuoliu būdamas, jau anksčiau buvo žinomas savo knygomis, o ypatingai priešpaskutine savo knyga “Naujoji klasė’’, už kurią Jugoslavijos komunistinis teismas buvo jį nuteisęs septyneriem metam kalėjimo.
Džilas gimė Montenegro, 1911 m. Jis įstojo komunistų partijon 1932 m., o tuojau po to buvo Jugoslavijos karališkojo teismo pasodintas trejiems metams kalėjiman. 1938 m. jis iškilo komunistų partijos centro komiteto nariu, o 1940 m. net politbiuro nariu. Vokiečiams okupavus Jugoslaviją 1941 m., Džilas pasidarė partizanų vadu, o 1944 m., būdamas partizanų generolas, jis vadovavo jugoslavų karinei misijai, pasiųstai į Maskvą, kur jis susitiko didžiausius Sov. Sąjungos tūzus ir patį Staliną. Su nelemtojo prisiminimo Stalinu Džilas buvo susitikęs dar keletą kartų vėliau, kada jis, būdamas įgaliotas Tito komunistinės vyriausybės ministeris, vėl lankėsi Maskvoje 1945 m. ir 1948 m., kai jau prasidėjo skilimas tarp komunistinės Jugoslavijos ir Sov. Sąjungos.
Ideologiniai nesutikimai tarp Jugoslavijos komunistų partijos ir M. Džilo prasidėjo 1953 m., kai jis pradėjo rašyti komunistinę biurokratiją kritikuojančius straipsnius, ir kurią vėliau jis pavadino “naująja klase”. Tuo vardu buvo pavadinta ir jo garsioji knyga, kuri atskleidė laisvajam pasauliui komunistinės oligarchijos paslaptis.
Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAI SU STALINU
VINCAS JONIKAS
Skaitau iš laiko knygų,
Kaip numirė šalis,
Nuvargusi užmigo
Senų laikų pilis.
Ramus prie kanklių savo
Sukniubo vaidyla,—
Kieme užviešpatavo
Siaubingoji tyla.
Tiktai, prie laužo mažo
Ugnies nebekarštos,
Mažvydas vienas rašo
Lietuviškus raštus.
Staiga iš rašto lapų
Prasiveržia aidai—
Lietuvi, tu iš kapo
Jau kelią suradai!
Tenai prabilo Daukša
Į svetimus stabus:
Nekeisim net į auksą
Savos tautos kalbos!
Skaityti daugiau: BALADĖ APIE LIETUVĄ
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
VLADO PŪTVIO PAGERBIMAS
Kasmet šauliai pamini savo ideologo ir ŠS įkūrėjo VI. Pūtvio mirties metines. Toks iškilmingas minėjimas įvyko kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, š. S. Petrauskienė papuošė salę, viduryje kabojo VI. Pūtvio paveikslas, perrištas juodu kaspinu. Dalyvavo apie šimtinė narių ir svečių, kurių tarpe matėsi gen. M. Rėklaitis, plk. Dabulevičius ir kiti. Š P. Bagdonui komanduojant, buvo įneštos JAV, trispalvė ir šaulių vėliavos. Jas įnešė uniformuoti šauliai, lydimi meno kuopelės atstovių, pasipuošusių tautiniais rūbais.
Iškilmingą minėjimą atidarė š. Vl. Išganaitis. Kuopos vadovybės buvo pristatyti ir ŠŽ ordinų tarybos apdovanoti šauliai: kun. Ben. Sugintas, stud. G. Atkočaitytė, A. Juodka ir
P. Padvaiskas ŠŽ ordinu, o stud. R. Rimkutė ir moksl. N. Žymantaitė — šaulių medaliu. Pasižymėjimo ženklus įteikė Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirmininkas š. kun. A. šeštokas, o š. Vl. Išganaitis visiems padėkojo ir paskatino toliau uoliai darbuotis tėvynės gerovei.
Vėliau, visuomenininkas žurnalistas J. Dainauskas skaitė paskaitą: “Šaulys Vladas Pūtvis”. Prelegentas asmeniškai gerai pažino velionį, nes tuo laiku buvo Kauno šaulių rinktinėje ir kituose padaliniuose, kartu su juo dirbo šaulišką darbą, todėl smulkiai nušvietė velionio kilmę, asmenį, idėją, kuri skatino jį dirbti ir organizuoti ŠS-gą. Ypač jam rūpėjo jaunimas ir jo aktingas įsijungimas į šaulių eiles. Jis mylėjo gyvenimą ir tikėjo į Lietuvos ateitį. Paskaita buvo plati ir įdomi. Ji tiktų Vl. Pūtvio raštų atsiminimų skyriui.
Iškilmės buvo baigtos meno kuopelės pastatytu montažu, kurį išpildė: J. Petrauskas, A. Aleksandravičius, R. Jurkšaitis, V. Balikauskaitė, pianinu akomponuojant A. Galickaitei. Montažas sužadino tėviškės laukų prisiminimus, paliktojo krašto meilę ir tolesnį ryžtą būti pavyzdingais lietuviais ir drausmingais šauliais.
Minėjimas buvo trumpas, gausus dalyviais ir iškilmingos nuotaikos. Baigiant buvo sugiedotas tautos Himnas. Filmuotojai ir fotografai atliko taipgi savo pareigas gerai, įamžindami tokias retas šauliškas iškilmes.
Antanas Gintneris
VI. Pūtvio minėjimo dalyviai: iš k. į d. — š. kun. Ant. šeštokas Vytauto Didžiojo š. kp. pirmk., š. Danutė Šerelytė, š. kun. Ben. Sugintas, š. Ant. Gintneris, š. dail. Aleksandra Koverienė ir š. S. Petrauskienė.
Paskaitą skaito žrn. J. Dainauskas. Pirmininkauja š. VI. Išganaitis ir sekr. š. P. Padvaiskas.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
