DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Stovintieji Kurše ir šiaurinėje Lietuvoje švedai gavo iš Karolio XII 1705 metams tokį uždavinį: užtikrinti tų provincijų okupaciją ir laiduoti pagrindinės švedų kariuomenės susisiekimą su Švedija, Estija ir Livonija. Didžiausia reikšmė buvo skiriama Rygai, nes per ją ėjo visas susisiekimas su Švedija. Dėl to, susidurdami su rusais arba lietuviais, švedai turėjo vesti operacijas taip, kad neleistų priešams atkirsti savo lauko kariuomenę nuo Rygos, kur, reikalui esant, ji galėtų pasitraukti ir gintis. Dėl tos pat priežasties Mintauja ir Bauskė irgi privalėjo būti laikomos, Liepoja, gi, galėjo būti evakuota ir atiduota priešui.
Tą uždavinį bevykdydamas Loevenhauptas disponavo 7,662 grandiniais ir eiliniais (šis tikslus skaičius yra paimtas iš pranešimų apie dalių sudėtį). Čia įskaitytos Mintaujos ir Bauskės įgulos, kurias, bendrai paėmus, sudarė maždaug 1,000 vyrų. Be to, švedai turėjo 651 sergantį vyrą, o 433 raiteliai nebeturėjo arklių. Tuo būdu lauko operacijoms Loevenhauptas turėjo nedaugiau kaip 5,500 vyrų, kurių, žinant rusų skaitlingumą, toli gražu, nepakako. Iš tuometinių Loevenhaupto pranešimų Rygos gubernatoriui ir Karoliui XII, iš jų redakcijos ir tono tenka padaryti išvadą, kad Loevenhauptas tikėjosi susidurti su skaitlingesniu priešu, nors tikras rusų kariuomenės dydis jam buvo nežinomas, antraip jo raportai turėjo būti žymiai daugiau aliarmuojantys. Tik prieš pat operacijos pradžią jo raportai yra griežtesnio tono — ir jis gauna iš Rygos 1,000 pėstininkų ir iš Tallino ir Pernau dar 800. Tuo būdu operacijos pradžioje Loevenhauptas galėjo išstatyti kovose kiek daugiau kaip 7,000 vyrų.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
