II Kultūros Kongreso atstovai, uždėję pagarbos vainiką ant paminklo žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės. Iš kairės: JAV LB centro valdybos pirm. J. Jasaitis, rašytojas J. Jankus ir R. Šarauskaitė. Foto V. Noreika
A. Rėklaitis
II JAV ir Kanados L. B. Kultūros Kongresas, įvykęs Čikagoje š. m. lapkričio 21-25 d. yra jau praeityje. Spaudoje buvo nemaža kritiškų pasisakymų kongreso reikalu. Į tai rengėjai daug dėmesio nekreipė. Kitų spaudoje buvo patariama nekritikuoti kongreso kol dar jis neįvyko ir savo darbais nepasireiškė. Kritikuokime jį po to, kai jis įvyks ir jo darbus pamatysime. Atrodo, kad to patarimo kritikai paklausė. Nutilo. Dabar, po kongreso, spaudoje pasirodys straipsniai, skirti kongreso įvertinimui. Vieni jį girs ir skirs jam laurų vainikus. Kiti kritikuos ir skelbs jo trūkumus. Ir tas yra gerai.
II Kultūros Kongreso spaudos parodoje išstatyti KARIO ir L.V.S. RAMOVĖS leidiniai. Karinės spaudos kampelis įrengtas plk. A. Rėklaičio rūpesčiu.
Foto V. Noreika
Siekiant geresnių, realesnių kelių bei sąlygų kultūrinei veiklai išeivijoje, konstruktyvi kritika yra būtina. Savo klaidų ir trūkumų iškėlimas, objektyvus jų vertinimas bei jieškojimas būdų ir kelių kaip jų išvengti ateityje, yra sveikintinas ir pageidautinas. Kritikuoti yra ne tik mūsų kultūrininkų privilegija. Tai pareiga kiekvieno sąmoningo lietuvio, kuris sielojasi mūsų tautos kultūra ir lietuvybe, kuris tam skiria aukas ir kuris tose srityse pats dirba kiek sugeba, ar išmano.
Turėjau progos pirmąsias dvi dienas Kultūros Kongrese dalyvauti ir jo darbus sekti Bendrą įspūdį išsinešiau neblogą. Tikėjausi blogesnio. Gal dėl to, kad prieškongresinės kritikos buvau kiek pritrenktas. Dabar kongreso darbus susumavus ir aš jaučiu pareigą iškelti keletą, mano manymu, svarbių ir reikšmingų, su kultūra ir lietuvybe surištų dalykų, kurie kongreso ruošoj ir pačiame kongrese buvo pamiršti arba praleisti kaip nereikšmingi.
Kongresas nieko neužsiminė apie paminklą žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, pastatytą Jaunimo Centro sodelyje, kur čia pat, to centro rūmuose, šis kongresas vyko. Paminklas yra pastatytas šiame laisvame krašte vieton okupanto išgriauto Nepriklausomybės Kovų paminklo pavergtoje tėvynėje, Kaune, Karo muzėjaus sodelyje. Šito paminklo prasmė ir reikšmė dabartiniu sunkiu tautai metu yra daugeriopai svarbesnė, negu to, Kaune turėto, paminklo nepriklausomybės metu. Jis lietuvių tautos laisvės simbolis — liudytojas. Jis byloja apie Lietuvos garsią praeitį, apie tautos laisvės kovas amžių bėgyje. Šis paminklas įkvepia ryžto ir jėgų mūsų dabartinei kovai už lietuvybę už mūsų kultūrą ir laisvę. Mums svetimose padangėse atsidūrus, reikia daugiau ir dažniau semtis stiprybės iš praeities.
Skaityti daugiau: KULTŪROS KONGRESAS
(PRO FILATELISTO AKINIUS)
Ant. Bernotas
Klaipėdos uosto krantinė, kai laisvės laikais čia lankydavosi laivai iš visų pasaulio kraštų.
Klaipėdos krašto, kaip tokio, iki 1920 m. nebuvo, o visa to krašto teritorija sudarė tik dalį Mažosios Lietuvos, būtent, jos šiaurinę dalį, į dešinę nuo Nemuno žemupio. Toks pavadinimas atsirado tik po I Pasaulinio karo, suskaldžius Vokietiją.
Kaip žinia, anais senais amžiais, kada kryžiuočiai pietuose baigė nukariauti prūsus, gi jų šaka kalavijuočiai įsitvirtino Dauguvos žiotyse, tos dvi Ordino šakos turėjo būtiną reikalą palaikyti susisiekimą pamariais ir siekti galutino susijungimo, užkariaujant žemaičius ir pajūriais gyvenančius kuršius. Kalavijuočių landmeisterio pareigas einąs Eberhard von Seyne rado, kad jų tikslams labai puiki vieta yra Klaipėda, kur Kuršių marios susisiekia su Baltijos jūra, kur Dangės upė įteka į marias ir nuo kur prasideda ilgasis Kuršių Užmaris, kurį riteriai naudojo savitarpiniam susisiekimui, ir ten 1252 m. pastatė pilį, kurią pavadino MEMELBURG, o aplink pilį išaugęs miestas vadinosi MEMEL.
Čia prisimintina, kad vokiečiai Nemuną vadina Memel, o anais laikais Kuršių marios laikyta tik išsiplėtusiu Nemuno žemupiu, taigi ir naujai pastatyoji pilis buvo pavadinta Memelburg, atseit - Nemuno pilis, o pats miestas Memel - Nemunas.
Riteriai greit nukariavo netik Klaipėdą, kur lietuviai turėjo jau iš senų laikų savo gyvenvietę, bet ir tolimas apylinkes, pasiekdami Nemuno žiotis, žemaičiai daug kartų puolė Klaipėdą, buvo ją ir užėmę, ir sudeginę, bet kryžiuočių iš ten iškrapštyti niekad nepavyko. Jie ten galutinai įsitvirtino.
Kai po Žalgirio mūšio 1422 m. buvo sudaryta Melno taika, ji kryžiuočių nukariautas Klaipėdos žemes paliko jų žinioje, nustatydama sieną, kuri pasiliko ir po I Pasaulinio karo. Per tą laiką Klaipėdą buvo užėmę ir švedai ir rusai, bet ji galutinai pasiliko Prūsijos, vėliau suvienytos Vokietijos dalis. Vokiečiai visą Mažąją Lietuvą kartu su jos pakraščiais pavadino Rytprūsiais Ostpreussen, taigi ir Klaipėdos kraštas buvo tik Rytprūsių dalis.
Skaityti daugiau: KAIP ATSIRADO KLAIPĖDOS KRAŠTAS
I. APYRUBIS
Toks yra Stasys Motuzas, gimęs 1898 m. vasario mėn. 4 d. Valdomų kaime, Gruzdžių valsčiuje. Mokslų kokių ypatingų jis neišėjo. Buvo pradėjęs lankyti Šiaulių gimnaziją, bet išstojo iš antros klasės.
St. Motuzas buvo ūkininkas. Jis valdė iš tėvų paveldėtą 50ha ūkį, kurį Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo gražiai sutvarkęs, įdėdamas daug darbo, prakaito ir meilės.
St. Motuzas buvo ir valsčiaus viršaitis. Išrinkus Gruzdžių valsčiaus viršaičiu, jis ėmėsi tų pareigų su dideliu pasišventimu, parodydamas daug sumanumo ir energijos. Jo pastangomis Gruzdžiuose buvo pastatyta veterinarijos ambulatorija su klinika. Statyba kainavo 70,000 litų.
1936 m. savivaldybės pastangomis ir lėšomis, padedant žemės Ūkio Rūmams, valsčiaus seniūnijose buvo įsteigti mergaitėms kulinarijos kursai.
Jam einant viršaičio pareigas, Gruzdžių miestelis įgavo visai kitokį veidą, kai buvo išgrįstos gatvės, iškloti šaligatviai, nudažytos tvoros, užvestos aikštelės, prisodinta gėlių.
1938 m. jis suruošė “Gruzdžių Dieną” su plačia programa ir civilinės aviacijos pasirodymu. Jo iniciatyva buvo įvestas ūkininkų premijavimasuž sodybų sutvarkymą, miestelėnų už jų kiemų, mergaičių už jų darželių. Taip pat buvo išduodamos premijos geriausiems valsčiuje žemės ūkio darbininkams ir darbininkėms iš valsčiaus biudžete numatytų tam tikslui pinigų.
Kaip tikras tėvynės sūnus, jis turėjo nemažai ginkluotų susirėmimų su įvairiais mūsų šalies priešais. 1918-1919 m. žiemą jis išėjo partizanauti prieš bolševikų gaujas, veikusias Gruzdžių apylinkėje. Bermontininkų laikais organizavo partizanus ir jiems vadovavo. Vienų kautynių metu buvo nukauta net 16 bermontininkų, kai, tuo tarpu, iš partizanų žuvo tik vienas — mokytojas Stasys Kelpša.
Skaityti daugiau: ŪKININKAS, VIRŠAITIS IR DIEVDIRBYS
JADVYGA GRAŽULIENĖ
Juozo tėvas Juozas buvo stambus ūkininkas, kaip sako, šimtamargis, nors iš tikrųjų tų margų buvo daug daugiau. Trobos, nors medinės, bet visos gražiai prižiūrėtos, sutvarkytos. Didelis vaisių sodas su įvairiausiais vaismedžiais ir uogų krūmais. O aplink gyvenamąjį namą darželis. Kaip pati šeimininkė, taip ir jos dvi dukterys labai mėgo gėles ir čia jos prisodindavo iš ankstyvo pavasario įvairiausių rūšių gėlių. Kai visos tos gėlės pražydėdavo, jų kvapas sklido toli, svaigindamas ir viliodamas jaunikius į šimtamargio seklyčią prie jo gražių, bet išdidžių, dukterų. Ištisą dieną sunkiai dirbęs jaunimas, saulei nusileidus, pasišvarindavo, pasipuošdavo, ypač subatvakariais ir susirinkdavo į lietuviškais audiniais išdabintą seklyčią, kur dainuodami dainas, grodami armonika, ar kanklėmis, pasišokdavo, pajuokaudavo ir kupini svajonių, bei meilės ilgesio išsiskirstydavo į savo namus. Labai greitai vyresnioji Juozo duktė Aliutė ištekėjo už dar stambesnio ūkininko, irgi Juozo, kuris visoj apylinkėj garsėjo savo mūriniais trobesiais ir veisliniais gyvuliais, o ypač savo nušertais obuoliuotasi eržilais. Būdavo, kai žiemą pravažiuos per kaimą rogėsna pakinkytais širmiais su žvangučiais prie brizgilų ir kaip jie sužvengs, tai kaimo seklyčių langai atsidarydavo ir skaistaveidės dukros žvelgdavo į tolį, laukdamos jaunikių, arba motulės išeidavo ant gonkelių ir mojuodavo marga prijuoste.
Skaityti daugiau: SAVANORIAI
V. MANTVYDAS
Lietuva ir lietuvybė mūsų spaudoje šiandien tapo pagrindiniais poterių žodžiais. Gaila tiktai, kad tie žodžiai kasdienybėje prarado savo gyvą prasmę ir aiškumą. Mes dažnai kartojame juos, nebesuvokdami ką sakome, ko norime. Kas yra Lietuva? Kas yra ta lietuvybė? Ar Lietuva yra tas žemėlapis iš Vytauto Didžiojo laikų, kuriuo dabar parodose didžiuojamės? Gal tai ta Lietuva, kurios skiautelę paskelbėme nepriklausoma ir dar kartą apkarpytą rusams palikome? O ta lietuvybė, gal tai mūsų mirę gyvenimai prieš dvidešimt metų ar dabartinė kolchozų vergija? Man atrodo, kad Lietuvą abejais atvejais rodome netikrą, o lietuvybės sąvoka daugeliui tiek besuprantama, kiek poteriuose amen. Reikia naujų pastangų, kad ir tos likusios prasminės žarijos neužgestų ir tuos du brangius žodžius nepaskandintų klaikioje tamsoje.
Žygiai už Lietuvos, kaip sąvokos išryškinimą turi, pagaliau, prasidėti. Lietuvą privalome vaizduotis ne tokią, kokia buvo, bet jau tokią, kokia turi būti. Lietuva niekados nesutapo su savo kilmės žmonių sienomis: arba ji peržengė jas, arba nepasiekė jų ir kaip valstybė, pagaliau išnyko. Lietuvos šiandieną nebėra, bet lietuviai dar tie patys, nors kaikurie jau ir savo kalbą praradę. Kalba vėl atsigauna, kai sąlygos pasikeičia. Svarbu, jei gyva tautos dvasia, savo kilmės pajautimas ir valstybės viltis. Valstybinei minčiai gaivinti reikalinga dar aiški jos ploto apybraiža ir istorinė tikrovė.
Skaityti daugiau: Lietuva ir lietuvybė
