ŽUDĄS ATLAIDUMAS —DIDELIS NUSIKALTIMAS

Vytautas Volertas

Kuo galima pateisinti kasmetinį Kariuomenes Minėjimų organizavimą kai nė vienos savos kuopos neturime? Kuria visuomenės dalimi laikosi mūsų Ramovėnų sambūris, jei vienintelė uniforma, šiandien mums likusi, yra tautinis drabužis?

Ir dar klausimėlį pridėkime: kam dalyvauti bet kokiame lietuviškame judėjime, pralenkiančiame mūsų artimų bičiulių ratelį, kai tautinis gyvenimas nesurištas su jokia fizine valstybinio gyvenimo forma šiame krašte ?

Vaikai, kuriuos, palose susukę, tempėme ant rankų iš despotizmo į laisvę, yra baigę universitetus. Retas jų pamena, kaip tėvai skvernais juos dangstė nuo rudens lietaus, vidurnakčiais vilko į rūsius, į slėptuves, saugodami nuo bombų, maitino geriausiu, už korteles gaunamu, maistu, patys kęsdami formalų badą. Šitų įvykių jie nepamena. Bet nė vienas dar negalėjo pamiršti, kaip jau šičia, Amerikoje, į kolegijas ir universitetus jie ėjo tik dėl to, kad ir tėvo ir mamos rankos nuovargiu ilso, galvos rūpesčiu svaigo, kaip juos iš darbininko dalios gyveniman išvilkus.

Nauji inžinieriai, chemikai, mokytojai, ekonomistai, muzikai, dailininkai, — visi atsistoję tinkamose vietose stebisi, kodėl jų tėvai, dažnai taip pat augštuosius mokslus baigę, šiandien yra toli nuo jų atsilikę. Stebisi ir, deja, net gėdinasi, vengia jų artumos socialiniame bei organizaciniame gyvenime. Laisvėn tėvų išnešti, jie turi šiandien laisvę lietuviškame gyvenime nedalyvauti, gailėtis jam centą atiduoti, įvairiai išsisukinėti, net melo nevengiant. Išdidumas dažnai nusveria sąžinę, etiką, pareigą.

Nesvarbu, kurion kolonijon bevyksime, kokiais žodžiais beteisinsime, šalia energingų jaunų žmonių, visur atrasime būrius šios jaunosios kartos inteligentijos, nuo lietuviškojo kamieno savanoriškai atsiskyrusios. Kartais dėl apsileidimo, kartais dėl tinginio, o dažnai ir dėl išdidumo.

Taigi, ir sugebėk atsakyti: kam viskas, dėl ko, jei vistiek lipame tan pačian maišan ? O ten rūpestis vienas — patogus gyvenimas. Už tai ir šio krašto kongresan renkami tik tie, kurie gerbūvį žada, ir šalin stumiami griežčiau prieš sovietus pasisaką. Už tai, vadinami, pacifistai piketuoja rotušes, kai Kubai blokadą prezidentas skelbia, už tai garsūs žurnalistai per geležinę uždangą saldumynus mėto, kad raudoniesiems įsiteiktų. Vis dėl to patogaus gyvenimo. Bet žvilgterėkime į šiuos pacifistus, paskaitykime jų pavardes, atkreipkime dėmesį į jų išsitarimus Mažosios Azijos politikos klausimais, pasekime, kuriuos svetimų valstybių fondus jie remia. Ar nėra skaudu, kad mūsų jaunoji, suamerikonėjusi, inteligentija mieliau jungiasi visuomenėn, šių vadovaujamon, kaip lietuviškan judėjiman, kur ir jų tėvai prisilaiko?

Skaityti daugiau: ŽUDĄS ATLAIDUMAS —DIDELIS NUSIKALTIMAS

BEKAS APIE ULTIMATUMĄ LIETUVAI

P. ŽILYS

1938 m. kovo mėn. pradžioje Lenkijos užsienių reikalų ministeris plk. J. Bekas buvo nuvykęs oficialaus vizito į Italiją. Atlikęs oficialią dalį — pasikalbėjęs su Mussoliniu ir užsienių reikalų ministeriu Ciano, pik. Bekas buvo apsisprendęs paatostogauti Itlaijoje dešimtį dienų. Apie tai jis savo atsiminimuose “Finai Report” rašo:

“Pagal sutartą mano vizito programą, ilsėdamasis, turėjau 10 dienų praleisti Sorrente . . .

... Mūsų skauduliai buvo: Dancigas, mūsų santykiai su Lietuva, Težinąs (Cieszyn) Silezija ir, be to, Čekoslovakijos žlugimo atveju mūsų bendra siena su Vengrija. Vokiečiams pirmoje eilėje buvo Austrija, tai problema, kuri mums buvo tolima ir, palyginti, mus mažai telietė. Štai dėl ko aš buvau tos nuomonės, kad mūsų reagavimas turėtų būti labai atsargus.

Besvarstydamas šiuos dalykus, aš, viena po kitos, gavau dvi žinutes. Pirmoji buvo apie Austrijos “anšliusą“ (prijungimą) prie Vokietijos, antroji — apie Lenkijos - Lietuvos pasienio incidentą, per kurį Lenkijos pasienio sargybų korpo karys žuvo nušautas lietuvių sargybinių. Šis antrasis įvykis kaip tik simboliškai sutapo su mano prieitomis išvadomis. Aš iš tiesų buvau linkęs pasinaudoti susidariusia įtampa greitai prieiti prie normalių santykių su Lietuva, — tikslas, kuris, nežiūrint daugelį metų užsitęsusių pasikalbėjimų (derybų) bei įtikinėjimų, buvo nepasiektas. Todėl, vos tik gavęs šią žinią, aš paskelbiau norįs grįžti į Varšuvą ir telefonu paprašiau respublikos prezidentą tučtuojau po mano parvykimo sušaukti įprastą posėdį Karališkoje Pilyje (Lenkijos respublikos prezidento rezidencija Varšuvoje) su ministeriu pirmininku ir generaliniu karinių jėgų inspektoriumi. Plaukdamas naikintoju į Neapolį, susidariau veikimo planą, kurį aš, eventualiai, pasiūliau konferencijai Karališkoje Pilyje.

Skaityti daugiau: BEKAS APIE ULTIMATUMĄ LIETUVAI

TUŠČIAS VELYKŲ STALAS IR MES ALKANI

A. ŽILVITIS

Kelias. Vienoje pusėje driekėsi ūkininkų sodybos, kitoje — didelė pieva. Trobos medinės ir šiaudais dengtos. Gale kaimo augo daug didelių topolių ir jų viename gyveno gandras. Ten buvo įkeltas ratas, kuriame gandras turėjo susikrovęs sau lizdą. Ir gražus buvo tas gandras! Gandras pas mus atlėkdavo tik vasarai. Pavasarį atskrenda, o rudenį ir vėl išskrenda.

Atskridęs lizdą apsitvarko. Deda kiaušinius ir peri vaikus. Gandras buvo laikomas savotišku paukščiu. Mes, ypač maži vaikai, pamatę pavasarį pirmą kart gandrą turėjome tris kartus per galvą kūliu apsiversti. Jei to nepadarytume, nuo griaustinio nesaugūs būtume. Taip aiškino mums, vaikams, mūsų tėvai. Be to, pagal jų pasakojimus, gandras darydavo taip:

Kiekvienais metais iš lizdo jis išmeta kiaušinį, arba mažą gandriuką. Jei gandras išmeta kiaušinį, reiškia, geri metai bus. O jei mažą gandriuką — blogi.

Pavasarį ir rudenį pievoje prisirinkdavo daug vandens. Ir tuomet ji virsdavo mažu ežeriuku. Pasidarę iš geldos mažą laiviuką, mes irdavomės jame. Žiemos metu, užsidėjus ledui, įrengdavome ten čiuožyklą ir karuselę.

Pavasarį, vandeniui nusekus, jame augo ir žydėjo daug geltonų, kaip gintaras, purienų ir kurkė varlės. O tas kelias, einąs tarp trobų ir pievos, pavasarį ir rudenį, dažniausiai, būdavo šlapias ir sunkiai išbrendamas. Taip, kad mes, vos tik sniegui nutirpus, tuojau pradėdavome bėgioti basi.

Taip atrodė mano kaimas, kuriame aš gimiau ir augau. Tų pavasarių aš daug praleidau kaime. Ir dabar baigiu jau viską užmiršti, kaimą ir gandrus ir tą pievą. Bet vienas iš jų buvo skirtingas, ir aš jį dar ir šiandien gerai prisimenu.

Skaityti daugiau: TUŠČIAS VELYKŲ STALAS IR MES ALKANI

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

—    Rimantas Pauliukonis, Worcester, Mass., atitarnavęs pustrečių metų karo laivyne, grįžo namo laivyno jaunesnio leitenanto laipsniu. 1960 m. pavasarį baigęs Holy Cross kolegijoje ketverių metų fizikos kursą bakalauro laipsniu ir N.R.O. T.C. laivyno kursą. Tarnybos metu du kartu buvo išplaukęs į Viduržemio jūrą, vieną kartą į Raudonąją jūrą ir Indijos vandenyną. Pakeliui yra aplankęs Egiptą, Pakistaną, arabų kraštus, Etiopiją, Turkiją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Kubą ir Bermudos salą.

—    Pradžioje šių metų Antanas Balch-Balchūnas tapo paskirtas policijos leitenantu. Chicagos policijoje jis jau ištarnavo 25 metus.

—    Adomas Oželis, gyvenąs Philadelphijoje, atšventė 110-ąjį gimtadienį. Sukaktuvininkas atvyko į J. A.V. 1904 m., atitarnavęs caro armijoj. Karo tarnybą jis atliko Petrapilyje, kur tekdavę ir caro Mikalojaus rūmus saugoti.

—    Neseniai palaidotas jaunas lietuvis Petras Lapinskas, kuris tarnavo JAV aviacijoje. Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių proga važiavo pas tėvus į Floridą automobiliu. Į-vyko nelaimė ir jis žuvo. Buvo parvežtas į Rockfordą palaidoti.

—    J. Jasėnas, neprikl. Lietuvos pulkininkas, jau metai laiko 5 dienas savaitėje talkina be jokio atlyginimo PL Archyvui Čikagoje, kasdien atidirbdamas pažadėtą valandų skaičių.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

SUGRĮŽIMO GIESMĖ

VINCAS JONIKAS

Sveikas būki, Nemune patvinęs,
Priegliau sveikas, Dauguva sveika! 
Visos upės broliškos tėvynės 
Lai banguos, kaip meilė ir taika.

Mes pareinam, laužiamės kaip upės
Iš nelaisvės mūrų ir kalnų.
Laisvės gandą širdimis įsupę
Skelbiam galą metų varganų.

Lietuva iš tolo mums dainuoja
Kaip jaunystė tekanti šviesi— 
Lietuva tai ritmas mūsų kojų,
Kai žygiuojam pergalėn visi.

Priešui kumštį nešame plieninę,
Broliams— delnus, pilnus pagelbos, 
Kad per amžius motina tėvynė 
Nežinotų baimės nelabos.

Skaityti daugiau: SUGRĮŽIMO GIESMĖ

Daugiau įrašų...

  1. LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS ŽYGIAI RAUDONOSIOS ARMIJOS SUDĖTYJE
  2. APIE GENEROLĄ VINCĄ VITKAUSKĄ
  3. LENKŲ RAITELIAI NOČIOJE
  4. LEMTINGAS 1914 M. RUGPJŪTIS

Subkategorijos