1863 m. sukilimas ir Jungtines Amerikos Valstybės
Sukilimas, tiek skaudžių aukų pareikalavęs ir tiek sunkiai mūsų kraštui atsiliepęs, niekad nebūtų prasidėjęs, jei Napoleono III-jo Prancūzija, karalienės Viktorijos Anglija ir kitos šalys nebūtų žadėjusios mūsų patriotams emigrantams pagalbos. O jiems rūpėjo ne mūsų nelaimė, bet savi reikalai, siekimas nusilpninti Rusiją. . . Tarptautinei būklei susikomplikavus gal pradžioje ir nuoširdžiai sumanytoji pagalba pasibaigė iš jų pusės gražiais žodžiais ir keliais diplomatiniais draugingumo žestais.
Prūsija iš karto atvirai palaikė Rusijos vyriausybę, pabrėždama, kad sukilimo malšinimas yra pačios Rusijos vidaus reikalas. Kai tik Poznanės srities ir Galicijos lenkai prisidėjo prie sukilimo, Otto von Bismarck įsakė generolui Alvensleben susitarti su rusais ir sudaryti militarinį kordoną, kad bėgantieji į Prūsus sukilėliai būtų bendromis jėgomis sulaikomi.
Negailestingas sukilėlių likvidavimas šaudant juos, plakant iki mirties, tremiant į Sibirą turėjo būti akivaizdinė pamoka kitiems dalyviams. Bismarkui nerūpėjo moralinė klausimo pusė ir viso pasaulio pasipiktinimas. Kai Prancūzijos ir Anglijos vyriausybės bandė užstoti sukilėlius nedrąsiomis notomis, reiškiančiomis protestą prieš rusų žiaurumus, jų intervencija čia ir sustojo. Austrija pilnai pritarė Prūsijos politikai.
Visų akys buvo nukreiptos į Jungtines Amerikos Valstybes, Dar gyvas buvo atsiminimas apie Tado Kosciuškos, Kazimiero Pulaskio dalyvavimą nepriklausomybės kovose, dar Amerika švietė laisvės kovotojams savo kilniu pavyzdžiu.
JAV piliečiai, ypatingai katalikai, labai jautriai atsiliepė į pagalbos šauksmus iš užjūrių. Visoje Amerikoje ėjo masiniai susirinkimai, šimtai tūkstančių žmonių reiškė užuojautą skriaudžiamiesiems, visur buvo karštai kalbama apie reikalą jiems padėti, buvo rašomos rezoliucijos, renkamos aukos. Susidarė specialus komitetas Lenkijos - Lietuvos sukilėliams remti. 1863 m. rugsėjo mėn. Senato užsienių reikalų komisijos pirmininkas senatorius Charles Summer pusiau oficialiai palaikė susidariusią nuotaiką savo tada išgarsėjusia kalba.
Tačiau nepaisant visos užuojautos ir energingos veiklos, Amerikos visuomenė tada buvo perdaug įsigilinusi į savo vidaus santykius ir skaudulius, nes ten kaip tik visu įkarščiu ėjo pilietinis karas. Dauguma šiaurės amerikiečių rūpinosi turėti savo pusėje Rusiją, tad daugiau linko į tą galingą valstybę, negu į maištaujančias prieš ją tautas. Eiliniam piliečiui padėtis Amerikoje atrodė visai panaši į situaciją Rusijoje. Kaip čia, taip ir ten, vyriausybės turėjo kovoti su norėjusiomis nuo jų atsiskirti krašto dalimis. Tam įsitikinimui pagrindą sudarė Rusijos užsienių reikalų ministerio A. Gorčakovo nota, nusiųsta į Vašingtoną 1861 m. liepos mėn., kuria jis patvirtino Rusijos paramą unijai kovoje su pietų konfederacija ir kurioje jis išdėstė apie būklės panašumą Amerikoje ir Rusijoje. Trumpai suglaudus, notos turinys buvo maždaug šitoks: mes jus remiame, nes mums gresia revoliucija Lenkijoje, kaip jums — pietų valstybių sukilimas. M'es esame pasiruošę be atodairos sutriuškinti mūsų maištininkus, lygiai kaip jūs — pietiečių neklusnumą. Nes, lygiai kaip jūs laikote pietines valstybes savo krašto integraline dalimi, taip ir mes žiūrime į mūsų vakarines teritorijas kaip į iš seno Rusijai priklausančias žemes.
Prezidento Linkolno būklė buvo nelengva. Jis neturėjo, anot Summerio, daugiau jį remiančių valstybių Europoje, kaip tik mažytę Šveicariją. Su Anglija ir Prancūzija seni konfliktai dar nebuvo pamiršti, abi imperijos vis tebesistengė sustabdyti JAV augimą. Amerikai tad trečiojo Europos galiūno, Rusijos, pagalba buvo labai reikalinga.
“Valstybės departamentas neturėjo nei sentimentų, nei religinių palinkimų ir jis sekė kursą, kurį diktavo grynai savi interesai. Kai Prūsija du kartu kvietė JAV prisijungti prie tarpininkavimo ir pagalbos Lenkijai, sekretorius Seward mandagiai nuo to atsisakė. Mes laikomės tradicijos nesikišti į Europos konfliktus nei vieni, nei kolektyviai. Mes tikrai atrodytume neprotingi, jei padėtume Lenkijos sukilėliams, tuo tarpu kai patys kovojame su mūsų pietų valstybėmis”.*
JAV nerėmė mūsų sukilėlių ne dėl meilės Rusijos carui, bet todėl, kad jų pačių reikalas vertė jieškotis draugystės su Rusija. Net Seward rūpinosi, kad Rusijos užsienių reikalų ministerija gautų susirašinėjimo su kitomis valstybėmis raštų nuorašus, už ką pastaroji buvo labai dėkinga.
Londono “Times” (1863 spalio 15) rašė:
"...daugeliui britų atrodo, kad priespaudėjas Linkolnas galįs tiesiai žiūrėti į akis priespaudėjui Aleksandrui II-jam, nes abu jie gavo gražios progos atsisakyti nepageidaujamos intervencijos. Aleksandras II paleido baudžiauninkus, bet pavergė Lenkiją. Linkolnas bandė suteikti laisvę juodukams, o pavergė baltuosius pietuose”.
Rusijos palankumas šiaurinėms JA Valstybėms Secesijos karo metu buvo tęsinys jos tradicinės politikos — remti Ameriką prieš Anglijos galybę.
Rusijos vyriausybė ir jos valdantieji sluogsniai nekentė demokratijos, bet, rūpindamiesi išlaikyti politinę jėgų pusiausvyrą, rėmė Uniją, norėdami, kad Šiaurės Amerika ir pietinė dalis kuogreičiausiai susijungtų, nenusialintų kare ir išliktų stipri atasvara prieš Angliją.
1863 m. Rusijos laivynas vizitavo JAV San Francisco uoste. Tai buvo Amerikos ir Rusijos draugingumo augščiausias taškas ir didelė demonstracija prieš Angliją, kad ši gerai pagalvotų prieš tai negu kištis ginti sukilusius prieš carą!
Londono jumoristinis laikraštis “Punch” (1863 spalio 24) įdėjo karikatūrą: A. Linkolnas spaudžia ranką Aleksandrui II-jam ir sako:
Imperial son of Nicholas the Great
We are in the same fix, I calculate.
You with your Poles, with Southern rebels I.
Who spurn my rule and my revenge defy.
(Imperatoriškasai Nikalojaus Didžiojo sūnau:
Mes stovime vienodai, aš sprendžiu,
Tu su savo lenkais, su pietų maištininkais aš.
Kurie atmeta mano valdymą ir niekina manokerštą).
