JOKŪBAS BAUBLYS
(pradžia Kario Nr. 1.)
ATVYKSTA RAUDONOSIOS DELEGACIJOS
Rugsėjo mėnesį dvi savaites statybos būrys praleido ruože N. Vilnia — Smurgonys, siaurindamas rusų platumo geležinkelį į normalias vėžes. Buvo susiaurinta 52 km. geležinkelio iki Slobodka ir atiduota Susiekimo Ministerijos žinion. Po to būrys buvo atšauktas Vilniun.
Vykdant geležinkelio siaurinimo darbus tarp N. Vilnios ir Kenos, kur įvyko traukinių katastrofa, abipus geležinkelio matėsi išmėtytos vagonų ašys su ratais, vagonų rėmai, sulankstytos ir apdegusios įvairios geležinės vagonų dalys. Ten, kur katastrofos metu buvo išdegusi žolė, ataugo šviesiai žalios spalvos jauna žolė. Bet kai kur išdegusiose vietose žolė neataugo, juodi plotai liko ten, kur degė tepalai.
Dar rugsėjo pradžioje buvo ten užuodžiamas apdegusios mėsos ir kraujo kvapas, įsisunkęs žemėn. Vėliau visa tai išsisklaidė ir oras jau nebebuvo užterštas smarve. Laikas, saulės spinduliai ir lietus tą žemės plotą padarė tokios pat išvaizdos, kaip ir plotai, kur katastrofos nebuvo. Liko tik geležinkelis be katastrofos pėdsakų.
Geležinkelių persiuvinėjimo metu taip pat neapsieita be nuotykių. Vieną rytą, apie 9 val., vykdant darbus, buvo gauta telefonograma iš Kariuomenės štabo Susisiekimo Skyriaus viršininko, kad darbovietėje apie 11 val. pasitiktumėm nuo Minsko pusės atvykstančią SSSR Raudonojo Kryžiaus delegaciją ir SSSR Prekybos delegaciją, suteiktume turimas susiekimo priemones ir pervežtume delegacijas nuo darbų vietos iki N. Vilnios.
Būrys tą dieną vykdė darbus 29 km. atstu nuo N. Vilnios. Nustatytu laiku traukinys su delegacijomis neatvyko. Apie 15 val. nuo Minsko pusės lauko kelyje buvo pastebėta žmonių grupė ir ūkininkų vienkinkiai vežimai. Traukinio vis nesimatė. Kadangi jokios kitos žmonių grupės tuo laiku čia negalėjo būti, kaip tik tos delegacijos, tai nujojau prie atvykstančiųjų. Priekyje visos žmonių grupės išdidžiai ėjo augštas rudabarzdis vyras, žydų tautybės. Prijojęs mandagiai pasakiau:
— Esu Lietuvos kariuomenės karininkas. Man pavesta sutikti SSSR Raudonojo Kryžiaus ir SSSR prekybos delegacijas iš Maskvos ir suteikti joms turimas susisiekimo priemones. Ar jūs esate iš tų delegacijų?
Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
O. URBONAS
Įvadas.
Vertindama mano studiją apie Livonijos karą gerbiamoji dr. V. Sruogienė rašė (1958m. KARYS Nr.6 ir 7): “1600-1611m. karas su švedais negali būti teisingai ir pilnai atvaizduotas, nepanaudojus greta švediškų ir mūsų turimųšaltinių, kaip kanclerio Leono Sapiegos.....“
Pulk. O. Urbono straipsnis, labai svarbus ir įdomus, tačiau paremtas daugiausia švedų šaltiniais irgi yra vienpusiškas. Todėl jisai daugiau vaizduoja švedų, o ne mūsų kariuomenės žygius, švedų, o ne mūsų vadus ir reikalus......“.
Su kiekvienu čia parašytu žodžiu visiškai sutinku, esu lygiai tos pačios nuomonės ir laikau, kad p. Sruogienei pasisekė mano darbo įvertinimą tiksliai suformuluoti.
Nesu istorikas, ir į istoriko vardą pretenzijų neturiu. Į savo darbus žiūriu ne kaip į vispusišką ir pilną karo atvaizdavimą, bet kaip į švedų šaltinių pažiūrų ir interpretacijų santrauką, vienkart mėgindamas (tik mėgindamas) suformuluoti tuometinės Lietuvos kariuomenės būdingesnius bruožus, žinoma, tiek, kiek tas yra įmanoma švedų šaltiniais remiantis, nes be švedų šaltinių, man kiti beveik visiškai yra neprieinami.
Nežiūrėdamas visų tų trūkumų, drįstu ir vėl “Kario” skaitytojams patiekti studiją, kuri apima Didžiojo Šiaurės karo pradžią, taip pat tikėdamas tuo, kaip rašo dr. Sruogienė, kad “tokiu būdu, švedų karai laukia dar lietuvio istoriko, kuris, apžvelgęs visus svarbiausius šaltinius, galėtų duoti vispusišką ir pilną vaizdą.. . .”.
Gerbiamoji dr. Sruogienė užbaigia savo kritiką lotynišku posakiu “audiatur et altera pars”, — atsakysiu irgi lotynišku posakiu “Quod potui feci, faciant meliores potentes”.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE
M. Katiliūtė — Motina
