Buvęs 1920 m. jaunesnysis leitenantas Jokūbas Baublys (Baubliauskas). Vėliau jis buvo Geležinkelių bataliono ir 2 Inžinerijos bataliono vadas. Atsargon išėjo pulkininko leitenanto laipsnyje Lietuvą okupavus bolševikams.
JOKŪBAS BAUBLYS
1919 m. kovo 26 d. Kaune, prie Inžinerijos bataliono, buvo pradėta organizuoti geležinkelių kuopa. Jai buvo numatyta uždaviniai tuose geležinkelių ruožuose, kur dėl karo aplinkybių negalėtų veikti Susisiekimo Ministerijos administracija. 1919 ir 1920m. Lietuvoje taip buvo atsitikę ne vieną kartą. Geležinkelių vaidmuo susisiekimo ir transporto srityje labai reikšmingas, todėl atsistatančios Lietuvos vyriausybei jų veikimas buvo vienu pagrindinių rūpesčių. Ten kur priešas pasitraukdavo, likę geležinkelių ruožai buvo reikalingi labai skubaus sutvarkymo eksploatacijai. O šiam darbui buvo reikalingi specialistai su techninėm priemonėm, įrankiais ir ginklais. Ten gi kur teritorija buvo užleidžiamą priešui, geležinkelių galutinas palikimas dažnai taip pat reikalavo išardymų, tiltų sunaikinimo, svarbių įrengimų evakuavimo ir panašiai.
Tai vis karių geležinkelininkų srities uždaviniai. Iš tokio trumpo karių geležinkelininkų uždavinių apibūdinimo prašosi dar trumpa pastaba, būtent, kad jų veikla visada turi ryšį su didesnių kariuomenės junginių veiksmais fronte.
1920 m. liepos 10 d., geležinkelių kuopos vadas mjr. K. Popeliučka gavo įsakymą išsiųsti vieną statybos būrį su specialiu traukiniu III Divizijos vado žinion į Eglainę (Eglaitę). Kuopa tuomet stovėjo Radviliškyje. Būrio sudėtin buvo paskirti 2 karininkai, vienas karo technikas ir 47 kareiviai. Traukinys iš vieno garvežio ir 13 vagonų savo sudėtyje turėjo: mechanines dirbtuves, vagoną — kalvę, dailidžių darbams įrankius, kelio darbams įrankius, ryšių atstatymo įrankius ir kai kurias atsargines dalis telegrafo — telefono ryšiams, telefono aparatus, sprogstamąją medžiagą, maisto sandėlį, virtuvę, būriui gyventi įrengtus vagonus ir lėkštvagonyje 1 gurguolės vežimą; arklių jojimui buvo 4 ir gurguolei — 2.
Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
ALGIRDAS BUDRECKIS
PRIEŽASTYS
Betęsdamas savo tėvo politiką, būtent, bejungdamas po savo valdžia rusų žemes, Didysis kunigaikštis Algirdas susidūrė su kylančia Maskvos kunigaikštija. Rytuose Algirdo šūkis buvo: “Quod omnis Russia ad Litvanos deberet simpliciter pertinere” (“Visa Rusija turi priklausyty Lietuvai”.) jis laikė Maskvą šios politikos priešininke. Algirdo santykių su Maskva politikos tikslai buvo sekanti: sužlugdyti Maskvos iškilimą ir išgauti Lietuvai iš Bizantijos atskirą pravoslavų metropoliją.
Kada Maskva pradėjo užėminėti kaimynines silpnas kunigaikštystes, Lietuva reagavo ir pradėjo bendradarbiauti su Maskvos priešais, su Tvere (dabartiniu Kalininu) ir su totoriais. Santykiai su totoriais pasirodė nepatikimi, nes chanas Janibekas sulaikė Algirdo pasiuntinius, kunigaikščius Simoną ir Aikšą Karijotą, ir juos perdavė savo ištikimam pavaldiniui, Maskvos kunigaikščiui. Tada Algirdas kreipėsi į Maskvos rimčiausią varžovą į Vladimiro kunigaikščius, t.y. į Tverę. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, 1350 m. Algirdas vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną (Algirdo antroji žmona, Julijona Aleksandraitė, pagimdė septynis sūnus: Jogailą, Skirgailą, Kaributą, Lengvenį, Karigailą, Vygantą ir Švitrigailą. — Stądnieckiego Kazimiera Brada Wladislawa -Jagiel-ly,Lwow, 1867 m.). Šitos vedybos išplėtė Lietuvos įtakos plotą iki Maskolijos ribų; tuo tarpu tos vedybos sustiprino Mykolo Tveriškio poziciją prieš rytinį priešą.
1367 metais varžytynės tarp Tverės ir Maskvos kunigaikščio prasidėjo iš naujo. Tverės valdovas Mykolas Aleksandraitis, Riuriko variagų dinastijos palikuonis, pasiėmė “Rusinu Didžiojo Kunigaikščio” (Velikyi Knjaz) titulą, remdamas savo bylą užmušto tėvo, Aleksandro Mykolaičio, kuris buvo Vladimiro didysis kunigaikštis, tėvonija. Maskviniai valdovai taip pat geidė šito titulo, ir šiam tikslui pirko paramą Aukso Ordos sostinėje, Sarajuje. Chanas Mamajus buvo suteikęs Mykolui Tveriškiui jarliką, bet, kadangi Mamajaus konkurentas Kubekas valdė Sarajuje ir buvo chano Batu teisėtas įpėdinis, Maskva nepripažino šito jarliko. Kai Mykolas Aleksandraitis pradėjo ginčytis su dėde dėl Tverės sosto, 1367 m. kilo naminis karas Tverėje. Maskvos didysis kunigaikštis, Dimitras Ivanovič, ir jo metropolitas palaikė pastarąjį. Kova dėl pirmenybės Tverėje pasidarė žiauri. Mykolas Aleksandraitis matė, kad be Lietuvos pagalbos Tverės žmonės kreipsis į Maskvą ir, kad tuo tarpu, Maskva nudės Mykolą. Ir štai Mykolas Tveriškis jieško pagalbos iš savo svainio Algirdo. 1367 m. rudenį, jis sugrįžo su lietuvių kariuomene, paėmė Tverę, apgulė dėdę Kašme ir privertė jį atsisakyti nuo Tverės. Tuo būdu Mykolas atgavo didžiojo kunigaikščio titulą. 1368 m. pradžioje, pildydamas tėvo Algirdo įsakymus, Polocko kunig. Andriejus nusiautė Tverės valsčius Chovačą ir Rodną, kurie nepripažino Mykolo autoriteto.
Skaityti daugiau: D.L.K. ALGIRDO ŽYGIAI MASKVON 1368 - 1372 M
