LIETUVOS VALSTYBĖS SIENOS
V. Mantvydas
Lietuvos valstybes sienų klausimas mus nuolat jaudina. Nežiūrint, kad lietuviai per šimtmečius rūpinosi savo teritorijos likimu, nuo karalių gadynės, per Nepriklausomybės laikotarpį ligi šios, mūsų tautai sunkiausios dienos, tas reikalas nebuvo mums palankiai sprendžiamas. Ne visados buvome savo tautai ryžtingi ir valstybiškai sąmoningi. Dabar mėginsime vėl, šį kartą drąsiau, pažvelgti į savo valstybės žemėlapį ir tarti šeimininko, ne samdinio, žodį tautos natūralinių sienų reikalais.
Pietinė siena yra pati svarbiausia, daugiausiai nerimo kelianti mūsų tautoje, gresianti valstybės saugumui. Pajūrio kraštas, vokiečių kolonializmui žlugus, kaip lietuvių tautos žemė, etnografiškai ir ūkiškai priklausanti Lietuvai, pateko į naujo rusų — lenkų kolonializmo reples. Ta siena, galutinu mūsų, ne rusų, sprendimu, žemėlapyje turi eiti iš Danzigo įlankos per Aistmares į pietus su Braunsberg (Ruduvos) miestu mūsų pusėje, Pasargės upe, per Žalgirį — mūsų istorinės pergalės prieš kryžiuočius vietą — į Narevo upę, ja į rytus ligi linijos į Bugo upę, ja ligi Lietuvos Brastos miesto, esančio mūsų pusėje, iš čia per Pinsko pelkes, Priepetės upe į rytus ligi jon įtekančios Priča upės. Ta siena, po tikslesnio aprašymo, laikoma galutina ir nebetaisoma dėl šių motyvu: 1) kad yra tikroji aistiškų žemių ir istorinės Lietuvos administracinė siena, išnykusi tik lenkų bažnyčiai nutautinant lietuvius gyventojus, 2) kad prūsų žemės, kaip lietuvių tautos lopšys, po vokiečių administracijos žlugimo, gali priklausyti tik Lietuvai, 3) kad sienos ruožas nuo Lietuvos Brastos ligi Pričos upės Lietuvai suteikia natūralų saugumą ūkiškai ir kariškai ir prileidžia prie Ukrainos, mums draugiškiausios slavų tautos. Mes linkime lenkams išgyti iš imperializmo pomėgių ligos ir susirūpinti tomis žemėmis, kurios be ginčo jiems priklauso, kad ir kitos tautos galėtų savo valstybėse gyventi. Mes sustosime ant savo tautos sienų ir tada, kaip lygus su lygiu, galėsime kalbėti apie bnderadarbiavimą. Mūsų valstybė tik atsiims, kas savo ir tada daugiau su lenkais nebebus ginčo.
Rytinė siena prasideda Pričos upės santaka ir eina augštyn į šiaurę, kerta Pričos - Beržūnos tarpupį, eina toliau į šiaurę Beržūnos upe ligi Beržynų (Berezino) miesto, išten tiesiai į Dauguvą prie Polocko, šioji linija liečia maždaug senąją rytinę “Lithuania Propria,” tikrosios Lietugos sieną, įjungia sritį— tikrą Lietuvos žemę ir tautą, sudarydama vieningą ūkinę teritoriją ir suteikia jai saugesnes gynybos sąlygas. Dabartinė rytinės Lietuvos kaikurių gyventojų politinė avantiūra, organizuoti siauru diržu apjuosiančią mus Gudijos teritoriją, yra rusų klastingo kolonializmo planas sunaikinti lietuvius, gudus ir latvius mūsų pačių rankomis ir nesupratimu. Jei nebus tvirtesnės Lietuvos, nebus nei Gudijos, nei Latvijos, o gal ir Lenkijos. Liks tiktai klaiki Rusija, pilna bado ir maro šmėklų. Mes patariame tiems tautiškai paklydusiems lietuviams susiprasti, nebekirsti medžio, po kurio sėdi, bet geriau vėl iš naujo mokytis lietuviškai, kad naujoje Lietuvos valstybėje be skurdo, galėtų gauti geresnius darbus ir tarnybas, jei nenori ir toliau likti slavų pastumdėliais.
Šiaurinė siena, nuo Polocko eina Dauguvos upe ligi Daugpilio miesto, iš ten tiesiai pro Biržų miestą į senąją, nusistovėjusią Lietuvos — Latvijos sieną. Toje sienoje mums yra svarbu prieiti prie Dauguvos ir Polocko — Daugpilio miestų ūkiniais ir gynybos motyvais. Latviams mes nebeturime ko duoti, skaitome, kad tarp mūsų valstybių vienas kitas valsčius, patekdamas šion ar anon pusėn, didesnio rūpesčio nesudarys atsižvelgiant į bendrą valstybių saugumą. Tačiau mes galime patarti latviams, kad žvelgtų toliau į rytus palei Dauguvą, kur daug baltiškos žemės dar laukia atvadavimo.
Vakarinė siena, prasidėjusi šiaurėje, maždaug nuo šventosios miestelio ir uosto, eina Baltijos pajūriu į pietus ligi Ruduvos miesto ir Pasargės upės, įtekančios į Aistmares, imamai. Mes tikime, kad ginčijamų pietvakarinių sričių gyventojai bus mums dėl daugelio priežasčių palankesni, negu lenkams, kurių tvarka ir netolarancija yra visiems perdaug žinoma. Tikime ir iš vokiečių tautos pritarimo, nes nežiūrint istorinių kovų, mes abeji sugebėdavome kovoti ir susitarti garbingai. Lietuvos vokiečiai dažnai buvo vieni vertingiausių mūsų piliečių, karštai pamilo mūsų kraštą ir daug pozityviai mums pagelbėjo, todėl ir ateity jiems
Lietuva savo vaišingumo neatšauks. Ateities Europos politika gal atmes peilio į nugarą argumentus ir tvarkysis taip, kad visos kūrybingos tautos turėtų laisvę garbingai pasireikšti.
Baigdamas turiu pasakyti, kad Lietuva, giliau į ją pažvelgus, buvo, yra ir bus viena iš nuostabiausių tautų, puikiai išugdžiusi demokratijos ir tolerancijos žiedus dar tais savo karalių laikais, kada kaikurių, dabar žinomų, valstybių dar vystykluose nebuvo. Kas jau kas, o Lietuva tikrai bus vėl suvereninė, nepriklausoma valstybė ir toliau ugdys savo geriausias valstybiškumo tradicijas ir jose sukauptą išmintį. Reikia visiems mums, dideliems ir mažiems, vyrams ir moterims, įsisąmoninti, kad Lietuva yra nepamainoma šventenybė, kad tu pats, tu pati esi Lietuva, apimanti pareigas darbininko, ūkininko, diplomato ir kario, neprašanti už tai pelno. Užmokestis ateis vėliau, o darbas turi būti dabar padirbtas. Dievas ūkininkui apmoka už darbą vieną kartą metų pabaigoje, o lietuvio valstybinininko veiklos būdas yra panašus — darbas eina pirma!
