P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
(Musų tautos genocido dvidešimtmečiui)
BALYS AUGINAS
IR vėl d v i d e š i m t a s birželis išsiskleidžia žiedais. Ir vėl dvidešimt birželių nuvys, ir laiko vėjas nupūs juos užuomarštin. Bet tie dvidešimt žaliai lapojusių birželių—virtę praeities dulkėmis—skaudžiai pražygiavę pro mus, nuo anų mūsų tautos juodųjų trėmimų dienų, vis dar žydi lietuvio atmintyje.
Jie vis dar karšti mūsų atminimuose — kaip rusenančio židinio pelenai: visa, kas liko iš gimtųjų namų;
karšti,kaip kūdikio ašara — deganti našlaitišku vienišumu;
liepsnoją,tarsi randai neužgijusių žaizdų — padarytų žiaurių, beširdžių žmogžudžio rankų:
žydį,nei ugniakuro pelenai — nes ne vien tik gėlės, ar žmogaus jaunystė, gali žydėti —
nes tas dvidešimties birželių vainikas dedamas ant masinio mūsų tautiečių kapo. Jis primena mums anas juodas, lyg anglis, gedulo dienas, kaip raudonasis viesulas — prasiveržęs iš rytų — tarsi sūkuringa kraujo upė, užliejo mūsų kraštą —
Toji sūkuringa vėtra nušlavė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, išraudama iš savosios dirvos ir galingus užgrūdintus ąžuolus, ir tas gležnutes atžalas jaunučio atžalyno, vos bepradėjusio leisti šaknis tėviškės žemėje —
Kasmet minime to lietuvių tautos genocidinio trėmimo šiurpius epizodus — nes nėra lietuviškos šeimos, kurioje nėra pralieta ašarų dėl savo šeimos nario, kurio nebūtų palietus kraujuota budelio ranka. Nėra šeimos, kurios namų slenksčio nebūtų peržengęs pasalūniškas žudikas su raudonuoju mirties pjautuvu.
Linko žalios liepos,
Lūžo ąžuolai--
ANUOMET birželio saulė apniuko Lietuvos laukuose. Noksią rugiai lingavo brandžiomis varpų galvomis. Ir jie tarsi juto virš savo galvų ne laiku pakibusį dalgį. Šiurpus mirties pjautuvas kabojo virš viso krašto. Ir paukščių giesmė užkimo, nepasiekusi debesų viršūnių — ji net nesuvirpino išlakių medžio šakų — —
Ir lietuvio širdį prislėgė sunkus nuojautos akmuo. Galvoje pynėsi neramios mintys, ir kraupus nerimas sunkiu slogučiu slėgė sielą.
Ir audra atėjo.
Pasalūniškai. Tyliai. Ir staiga prasiveržė visu savo žiaurumu. Naktį iš birželio k e t u r i o l i k t o s į p e n k i o l i k t ą j ą . Raudonieji žaibai trenkė į ramius gyventojų namus. Nuogi ir spindį kraujuotais atspindžiais durtuvai apakino taiką. Jų spindėjime degė neapykanta tautai. Siaurose azijato akyse įsižiebus žaižaravo neapykantos liepsna. Ji grasė sudeginti lietuvišką kultūrą. Ant laukinių užkurto laužo žabų sumetant lietuviškus papročius, istoriją ir žmones. Baimė surakino gyvųjų lūpas ir širdį.
Žaibai trenkė. Iš šaknų virto medžiai, augę ir gimę vešlioj protėvių krauju tręštoj žemėj. Aiman, jie buvo kertami. Genėjami. Ir niokojami. Lyg tyčia retinama giria. Kartais grubiai aižant viršūnę — paliekant pakirstąs šaknis.
Ir kuo kalti tie kūdikiai — kaip jaunos šakelės, dar visai be metūgių — atskiriami nuo Laisvės Saulės?
Paliekant gimtąjį kraštą
J. Dargio medžio skulptūra
Skaityti daugiau: PRIE IŠPUSTYTŲ PELENŲ
V. KAREIVA
Negaliu to žodžio — pakalnė — užmiršti, nes tai ne žodis, o likimas. Dabar atsimenu, kad visados bijojau pakalnių, nuo pat vaikystės. Arkliai tenai nebesulaiko dardančių vežimų. Pakalnės vingyje laukia nelaimė ar prasižiojusi kapo duobė. Mano kapo. Tavo kapo. Mano geriausių draugų duobė.
Mūsų valstybė, pačiame savo jaunystės žydėjime, jau buvo pakalnėje. Ji buvo dvidešimt dviejų metų. Lavonėdžiai vabalai tada rausėsi laukan iš tamsių smuklių, iš keikimo lindynių ir skubėjo prie savo darbo.
— Eikime greičiau namo, tarė Kazys rišdamas ryšulėlį prie dviračio, — aš negaliu žiūrėti, kaip viskas rieda velniop.
— Eikime, — pritariau jam. Nebuvo ko daugiau sakyti.
Mes palikome Luokės miestelį kitaip negu seniau. Ir kitokį, negu seniau. Mūsų miestelyje atsirado Rusija su visu savo kvapu. Raudonarmiečių būrys rinkoje prie lauko virtuvės laukė valgio, žvangėdami indais. Vienas po pažastim nešėsi žviegiantį paršelį. Nuo kapų gatvės ėjo dainuodamas Patumšių burliokų būrys. Vienas iš jų, barzdą priekin atkišęs, nešė raudoną vėliavą. Šalia jo žengė iš abiejų pusių po mergą raudonu sijonu. Toliau sekė palaida visokių žmogystų gauja. Jie dabar valdys mūsų žemę.
Skaityti daugiau: PAKALNĖ
