PAKALNĖ
V. KAREIVA
Negaliu to žodžio — pakalnė — užmiršti, nes tai ne žodis, o likimas. Dabar atsimenu, kad visados bijojau pakalnių, nuo pat vaikystės. Arkliai tenai nebesulaiko dardančių vežimų. Pakalnės vingyje laukia nelaimė ar prasižiojusi kapo duobė. Mano kapo. Tavo kapo. Mano geriausių draugų duobė.
Mūsų valstybė, pačiame savo jaunystės žydėjime, jau buvo pakalnėje. Ji buvo dvidešimt dviejų metų. Lavonėdžiai vabalai tada rausėsi laukan iš tamsių smuklių, iš keikimo lindynių ir skubėjo prie savo darbo.
— Eikime greičiau namo, tarė Kazys rišdamas ryšulėlį prie dviračio, — aš negaliu žiūrėti, kaip viskas rieda velniop.
— Eikime, — pritariau jam. Nebuvo ko daugiau sakyti.
Mes palikome Luokės miestelį kitaip negu seniau. Ir kitokį, negu seniau. Mūsų miestelyje atsirado Rusija su visu savo kvapu. Raudonarmiečių būrys rinkoje prie lauko virtuvės laukė valgio, žvangėdami indais. Vienas po pažastim nešėsi žviegiantį paršelį. Nuo kapų gatvės ėjo dainuodamas Patumšių burliokų būrys. Vienas iš jų, barzdą priekin atkišęs, nešė raudoną vėliavą. Šalia jo žengė iš abiejų pusių po mergą raudonu sijonu. Toliau sekė palaida visokių žmogystų gauja. Jie dabar valdys mūsų žemę.
Sėdome ant dviračių ir pasileidome. Paškuvėnų keliu. Aplinkui, pakelėse, pažįstamos sodybos, prisiminimais ir žmonių pasakojimais išpintos. Čia sugavo kadaise arkliavagį. Užpumpiįo. Paskiau valdžia tuos vyrus į Sibirą išvarė. Tuo pačiu keliu. Štai čia koplytėlė beržyno viduryje. Tėvas pasakojo, kad senovėje čia kazokai mūsų sukilėlius sušaudė. Paskiau kaimynai pastatė tą paminklėlį. Viskas čia brangu, sava ir miela.
Kazys vis pasakoja, kai atkalnėse nulipam nuo dviračių.
Staiga jisai sustojo ir įsmeigė akis į mane.
— Sakyk, Vytai, kodėl nieko nedarėte? — paklausė.
— Ko nedarėme?
— Reikėjo tiems kelnes peršauti, — mostelėjęs į Luokės pusę pasakė. Ko jie čia dabar atsivilko?
— Reikėjo, brolau, bet nešovėme.
— Kodėl? Ar kulkų neturėjote?
— Turėjome, bet valdžia neleido.
— Valdžia, sakai! O man rodos kad valdžia ne viską išmano.
— Dabar ir man taip rodos.
— Reikėjo tik duoti per vatinius. Būčiau ir aš rudenį atėjęs jums pagelbėti. Visi būtumėm atėję! Visa Lietuva!
Jis degė apmaudu. Man jis patiko savo nauju vyriškumu, didesniu subrendimu, negu prieš porą metų išeidamas buvau palikęs. Anksčiau buvo tik jaunas padauža, nuo kurio viso kaimo mergos negalėjo klėtyse miegoti. Augdamas vienturčiu tarp subrendusių samdinių ir tėvų, buvo spėjęs per anksti visas išdaigas išmokti. Nebus likę kaimo aplinkumoje paslapties ar išdaigos, ko jis nebūtų bandęs. Pasiutkailiu jį mergos vadino.
Dabar jis rūpinosi kitais reikalais.
— Sakai, reikėjo kariauti?
— Žinoma, kad reikėjo! — atkirto jis.
— Kartais geriau lig laiko palaukti.
— Geriau, jei žinai kad nebus po laiko.
— Dar kol kas nieko baisaus neįvyko, — mėginau raminti.
— Vagys atėjo į mūsų namus! Ar nori dar baisiau?
— Sakai, griebkime baslius ir muškime!
— Nesakau, bet vis tiek, negali kartais kitam nusileisti.
— Kur visą tai patyrei?
— Gyvenime, kur kitur! Kartais ir dėl mergos, brolau, negali kitam nusileisti, pasakysiu! Turi būti karas.
— Ar tik neįsimylėjai? — nustebau.
— Galima ir taip sakyti, — nusijuokė.
— Aš ją nusamdžiau!
— To betrūko! — sušukau.
— Taip, jos tik betrūko man, tai tiesa. Pažinojai Onutę, kur pas Venskų tarnavo už mergą? Ta, kur vis dainuodavo vakarėliuose?
— Pažinojau, kaipgi ne.
— Ji dabar pas mus. Paprasta merga ir tiek! O nėra paprasta, kai pridedi prie kitos ir palygini. Ta mergaitė, man rodos, dvigubai vertesnė už visas mano pažįstamas.
— Žinoma, žinoma! — pritariau.
Ji dabar man gerai prisiminė. Tokia nedidutė, trapi. Žiemos laike vakarėliuose, po šokio mes išeiname į kiemą sniegais pasitrinkti. Ji su mergų būriu tuojau puls į dainas. Ir tų dainų, dainų! Kaip iš knygų leidžia. Grįždami namo visi nori ją lydėti, o ta prie Kazio jau glaustosi. Palydės. Taip ir bus viskas prasidėję!
— Tu juokies, Vytai, o man buvo maži juokai. Tėvas su motina galus darėsi, nekentė jos, žadėjo ir mane išvaryti, žemės neduoti. Sake, gėda tėvūnaičiui su merga prasidėti. Aš pasakiau tėvams trumpai: arba Ona bus pas mus, arba samdykite kitą ir berną mano vietoje. Aš su ja išeisiu.
— Ir taip laimėjai?
— Pamatysi! Tėvai pradžioje paprunkštė, pačiaudėjo, bet kai pamatė ūkio darbus gražiai dirbant, kaip ji už blogą žodį geru atsako, tai pamėgo ją. Dabar kaip tikrą dukterį myli. Matai?
Saulė jau buvo nukritusi į beržyną. Rugpjūčio mėnesiena sklaistėsi ant vėsių laukų, pri-rikiuotų eilėmis vasarojaus gubelių. Buvo jauku ir džiugu tėviškės padangėje.
Kazys ir sako:
— Dabar užsuksime pas mane!
— Kad jau vėlus laikas.
— Mums jo užteks. Pamatysi!
Kazio tėvų sodyba buvo nauja, neseniai dar iškelta į viensėdį. Nuo kalniuko švietė žaros užlietais langais. Pasitiko mus kudlotas šuo storai vamsėdamas, bet pažinęs šeimininką susigėdo ir palindo po klėtim.
— Onutė guli klėtyje, — sakė Kazys, — mes ją tuojau prikelsime.
— Nereikia, — sakau, — gal ji pavargusi po darbo.
— Nebijok, ji dar nemiega, — juokėsi. — Matysi, kokias akis ji parodys mus išvydusi.
Jis atrišo ryšulį nuo dviračio ir jau beldžiasi į duris.
— Onute! Onele! Kelkis ir įleisk. Mudu čia su Vytu esame. Jis iš kariuomenės grįžo. Tai puikiausia! Grįžo tiesiai pas mus.
Klėties durys atsivėrė ir angoje pasirodė mergaitė, balta kaip lelija.
— Prašau užeiti, — pasakė.
Suėjome į klėties tamsą, kvepiančią lentų sakais ir skambančią. Susėdome ant lovos visi trys. Kazys tuojau padavė Onutei lauktuves.
— Mes tau saldainių turime.
— Ačiū, kad atsimeni, — sakė ji.
— Kaip užmiršiu tokią gerą mergaitę?
— Ir tokią gražią, — pridėjau.
Onutė šypsojosi, bet kažkaip kitaip, santūriau, negu matyta prieš porą metų vakarėliuose. Surimtėjusi.
— O judu ar daug esate gėrę? — juokavoji.
— Užtektinai pasrėbėme pirmo susitikimo proga. Tiktai gaila, kad neparnešėme tau, — kalbėjo Kazys.
Mergaitė paėmė obuolių iš po pagalvės.
— Imkite širdims atgaivinti.
— Ačiū, — sakau, — tu besanti tikrai gera mergaitė.
— Argi manęs anksčiau nepažinai?
— Labai mažai.
— O kiek sykių esame šokę . . .
— Vistiek nespėjau įsižiūrėti į tave. Tada man daugiau kas rūpėjo.
— Kitos mergaitės, šelmi tu!
— Visos iš karto.
— Žiūrėk tiktai! O man toks neatrodei.
— Tu geriau baik įtarinėjusi Vytą, o tai supykęs nė į vestuves neatvyks, — perspėjo Kazys.
— Atvyksiu, kaip jau neatvyksi! O kada tuoksitės?
Onutė žvilgtelėjo į Kazį, tokiais žiburiukais. Paskiau pasakė:
— Manome po Kalėdų. Nenorime dabar kalbomis apsikelti. Visi šunys imtų loti.. .
— Taip ir padarysime, — pritarė ir Kazys.
Reikėjo atsisveikinti, mergaitę palikti vieną, nenorint jos poilsio trukdyti. Anksti rytą jos laukia darbai, nelengvi tokiai gležnutei. Ji mums padavė rankelę, dėkojo už aplankymą, žadėjo nepykti už įsigėrimą. Sakė, vyrams visaip atsitinka.
Kazys, palydėjęs mane už vartų klausė:
— Kaip ji tau patiko?
— Gražesnė, negu lig šiol buvusi.
— Negudrauk, o tiesą sakyk.
— Pats ją geriau žinai.
— Suprantu. Aš tau, kaip ir savo tėvams, tą pat pasakysiu: mes abudu sutinkame! Manai, kad turtingesnei mergai ragai neišdygsta? Aš jos nesigėdiju, o tai svarbiausia!
— Aš nežinau ką tau sakyti. Tu esi visiškai teisus.
— Tai nepasididžiuok į vestuves. Labanaktis!
Man iš tikrųjų ta Kazio su Onute draugystė labai patiko ir ta naktis, visų trijų praleista klėtyje su praviromis durimis, nuspindėjo sielos gelmėse kaip šventė. Jutau, kad tos dvi širdys yra paties likimo sužadėtos, amžinai surištos draugystei, kad nė žmonės nė laikas jų neperskirs. Nieko geresnio nė aš pats nebūčiau radęs sau palinkėti.
Rudenį, jau po bulvakasio, žmonės atliko nuo žemės darbų ir vakarais trobose susėdę šnekėjosi apie tai, kas jų valstybėje buvo, kas naujo įvyko ir kas bus toliau. Svarbiausias rūpestis buvo, ar tarybų valdžia atims žemes, ar visi, kaip Rusijoje, valdžiai dirbs ir iš bendro katilo sriubą sems? Žinoma, kad atims. Argi jie nebalsavo už liaudies seimą, kai raudonarmiečių durtuvai buvo į nugaras atremti? Dabar atims viską mūsų pačių rankomis. Paskiau dar į Sibirą išveš, kaip senovėje prie caro. Ruskis visada ruskiu liks. Paminėsit mano žodį!
Viskas prasidėjo nuo to, kai Vilčinskis sušaukė kaimo mitingą Grušo troboje. Anksčiau tas žmogus buvo žinomas kaip bulvių skuteklių dirbėjas Pervainių kaimo šilynuose. Jis aprūpino savo gaminiais viso valsčiaus bobas, o jos tą žmogų savo pinigais. Visi buvo patenkinti. Dabar, visai netikėtai, tas vyras pasidarė viso valsčiaus politinis vadovas ir naujo pilietiškumo mokytojas.
Vilčinskis, paslapčiomis išklausęs visų atsirūgimų, atsistojo, pakėlė balsą ir tarė:
— Draugai! Šiandieną mūsų labas reikalauja užmiršti atgyvenas. Mūsų valdža laukia ne kalbų, o ryžtingų veiksmų, kuriais pribaigsime liaudies priešų gyvenimą. Netiesa, kad valdžia žemę atims! Kur ji dės tą žemę? Valdžia dabar žemę padalys, kad visi jos turėtų po lygiai. Dabar mes visi būsime lygūs. Mes visi dirbsime!
— Skuteklius, — kažkas įsiterpė.
— Nereikės daugiau skuteklių. Viską skusime mašinomis. Neužmirškite, jog Tarybų Sąjungoje yra progresas.
Kažkoks dėdė iš kampo pakėlė ranką su pypke.
— Ponas drauge, norėčiau paklausti!
— Prašau labai! — nudžiugo Vilčinskis.
— Kaip atrodo tas progresas?
— Progresas, draugai, yra toks veiksmas, kurio pagelba vietoje vieno daikto atsiranda daugiau. Sakysime, Luokėje lig šiol buvo viena pieninė. Prie tarybų valdžios bus jų tūkstančiai!
— Negali būti! — nušniokštė ūkininkai.
— Jei saku, tai ir bus!
Gal viskas būtų tuo ir pasibaigę, jei nebūtų tas elgeta Mikūta, iš įpratimo, užėjęs nakvynės prašyti. Žmogus, pamatęs tiek daug vyrų troboje, pasakė “Tegul bus pagarbintas” ir norėjo sprukti.
— Draugas, ko taip vėluojiesi? — čiupo jį Vilčinskis
— Taigi, ko vėluojiesi, draugas? — pridėjo šeimininkas. —Sėskis!
Kol Mikūta pasidėjo savo terbas, kol pasistatė lazdą, Kaziui šmėkštelėjo mintis. Jis pakėlė ranką.
— Draugas Vilčinski, gal dar apie progresą .. .
— Žinoma, kodėl ne?
— Sakysime, progresas yra toks daiktas, kada iš vieno daikto atsiranda daugiau daiktų?
— Tikra tiesa! Toliau, draugas!
— Lig šiol, — tęsė Kazys, — Paškuvėnuose turėjome tik vieną Mikūtą, o prie tarybų valdžios jų turėsime tūkstančiais!
— Ir skuteklių dirbėjų! — sušuko kitas.
— Visi dirbsime skuteklius! — papildė dar kitas.
— Ar bus tiktai ko skusti? — sudvejojo kažkas iš galo.
— Valio, progresą! — jau šaukė visi.
Vilčinskis tik tvailėsi rausdamas iš paviršiaus, kaip ir iš savo vidaus. Atrodė, kad sprogs pertvinkęs. Staiga pašoko, trenkė kumščiu į stalą ir sušuko:
— Draugai!
Klegesys troboje pritilo. Partietis tęsė:
— Praėjo tie laikai, kada galėiote šaipytis iš valdžios ir loti kas patinka. Mūsų valdžia pasirengusi užčiaupti jūsų snukius! Atsiminkite!
Atsistojo Grušas, namų šeimininkas ir sako:
— Ponas drauge, stalo nedaužyk, nes jis apie tarybas nieko neišmano. Esi svečias ir būk toks, kad nereikėtų išmesti.
Vilšinskis tik nusišypsoio ir pasakė:
— Draugas, pats klysti. Dabar ne aš, o tu esi svečias. Panorėsiu ir išeisi Mikutos lazdą pasiėmęs.
Kazys nebeiškentė.
— Sakai, panorėsi, o šeimininkas išeis. Klausyk, drauge! Tavęs čia dar ne smarvės nebuvo, kai Grušo giminė tas trobas statė, tuos rąstus suvežė iš miškų. Dar nė tavo tarbų valdžios čia ne balso nebuvo. Dabar tau, rupūže, jisai svečias? Eik tu, vagies šmote savo burliokams progreso skelbti, kad geriau mokėtų mūsų avinus vogti!
— Valio, vagies šmotą! — sušuko visi.
Tvirtos, kaip replės ūkininkų rankos išnešė Vilčinskį kieman ir tėškė į vidurį purvyno.
Paskiau viskas nurimo, įspūdžiai užblėso, tik neilgam laikui.
Vieną pavakarį Kazio kieme sustojo automobilis ir iš jo išlipo du ginkluoti vyrai. Pamatė Onutę, semiančia šulinio vandenį.
— Kas tu esi? — paklausė jie.
— Aš čia tarnauju, — atsakė.
— Kur yra Kazys?
— Troboje gal, ar tvarte šeria gyvulius.
— Gerai. Dabar vesk mus į trobą.
— O kas tamstos esate?
— Mes jo draugai.
Onutė kiek aprimo ir įvedė svečius. Kazys tuo metu grįžo iš tvartų vakarienės.
— Labas. Kazy, seniai bematytas! — linksmai sveikino vienas.
— Labas, Petrai! — apsidžiaugė ir Kazys. — Kas tave čia vedžioja po mūsų kaimą?
— Reikalai, kasgi kitas. Mums labai nemalonu kad reikia tokiu reikalu. Matai, prieš tave yra skundas. Reikia tau vykti su mumis į Luokę to reikalo išaiškinti.
— Dieve, jie areštuos Kazelį! — sukliko motina.
— Už ką? — klausė Onutė, akis į vyrus įsmeigusi.
— Ne, ne! Draugės, jus klystate, — spyrėsi Petras.
— Tu, piemuo, manęs drauge nevadink. Dar esi per jaunas!
— Mama, nešūkauk, — įsiterpė Kazys. Man Petras pažįstamas, kaip brolis. Ko jis meluos? Jei viršininkas jam liepė, tai atvyko. Jus, bobos, tuojau karkiate, kaip vištos.
Paskiau atsisuko į Petrą.
— Tai ko norite, sakykite? — paklausė.
— Viršininkas nori tik tavo parodymo apie įvykius pas Grušą. Kažkas ten visokių niekų priplepėjo, kad nesusigaudome, kur tiesa. Nebijok, rytojaus dieną būsi namie!
— Gerai. Aš galėsiu pasakyti jam visą tiesą.
Jie išėjo į kiemą. Pasivijo juos Onutė su
ryšulėliu, apsikabino Kazį ir sako:
— Pasiimk tą megztuką, gal būti šalta.
— Tu, Onele, tik be reikalo bijai.
— Mano širdis tokia nerami. Sudiev!
Automobilis išburbė iš kiemo.
Kazys kitą dieną negrįžo. Nesulaukė namiškiai nė po daugelio dienų. Baimė tik išskleidė savo sparnus ant visos apylinkės. Vieną jau paėmė. Katrą dabar ims?
Pagrindas baimei buvo, nes valdžia jau nebe ta, kurios nereikėjo bijoti. Žmonės, kurie atėjo spręsti likimo, jau seniai nebebuvo žmonės. Tai buvo kažkas panašaus į skrandžio rūkštį, kuri graužė iš vidaus visą žmoniškumo kūną. Jie buvo kažkokie padarai, kuriuos velnias išmokė neapkęsti nieko, net savo vardo. Jie turėjo sugraužti viską ir save, kad atsivėrusioje tuštumoje atsistotų tas, kas juos graužti buvo išmokęs.
Luokės milicijos būstinėje, Kazys užmiršo paskutinį gerą žodį. Kažkoks molinio veido rusas peržvelgė jį, paskiau kreipėsi į Petrą:
— Ar tai šitas maištininkas?
— Tas pats! — atsakė atėjūnui Petras visu šuns ištikimumu.
— Kodėl nesurakintas?
— Neturėjome jokios bėdos. Pasidavė, kaip avinėlis.
Jis tada pastūmė Kazį prie stalo:
— Pasisakyk pilną savo vardą ir pavardę draugui komisarui. Neužmiršk ir visos teisybės žalty, tu! Patinka tau išnaudoti ir savo tarnaitę! Ar ne?
— Aš jos neišnaudoju. Aš myliu ir vesiu ją, — atsakė.
Rusas, susidomėjo;
— Ką jisai sako? — paklausė.
Petras jam persakė. Rusas pasileido juoktis, net burna praplyšo ligi ausų.
— Žinoma, žinoma! — šaukė paspringdamas. Visi vyrai mergas myli. Aš irgi myliu, ar ne Petka? Aš nesu pavydus žmonių laimei! Štai, tau ir žiedus turiu! Bus vestuvės! Petka, įteik jam nuo manęs!
Jis numetė ant stalo geležinius antrankius. Petras paėmė ir uždėjo juos Kaziui ant riešų.
— Žinosi mūsų valdžios atstovus daužyti!
— Aš tik pajuokavau, — teisinosi.
— Dabar mes juokaujame!
Naktį po visuotino aprašymo Kazys tapo išvežtas į Telšių kalėjimą. Ten jau buvo ir Grušas ir kiti tolimesni kaimynai apdaužytomis galvomis. Vabalai šnabždėjo jų guolio šiauduose, (bus daugiau)
