VLADAS MINGĖLA
Šių metų spalio 22 d. Jurgiui Juodžiui sukako 50 metų. Šioji sukaktis nemaloni tuo, kad gerai žinome, jog labai retas mūsų sulauks antros tokios sukakties. Tačiau noriu kalbėti ne apie Jurgio Juodžio amžių, bet apie jo atliktus darbus, juo labiau, kad dail. Jurgis Juodis jau ilgą laiką yra uolus KARIO bendradarbis. Skaitytojai turėjo progos matyti daugybę jo iliustracijų bei paveikslų KARIO puslapiuose.
Dail. J. Juodis gimė tais metais, kai mirė didysis mūsų tapybos meno genijus M. K. Čiurlionis, t.y. 1911 m. (spalio 22 d.), Pakuonio valse., Kėbliškių kaime. Įdomu pastebėti, kad ir šiandien dail. Jurgis Juodis labiausiai mėgsta ir vertina M. K. Čiurlionį ir dar K. Šimonį.
Dail. Jurgis Juodis dailės meno talentą atsinešė gimdamas. Vaiku būdamas, kreida piešė tvorose ir ant sienų žmones ir arklius, o baigiant pradžios mokyklą mažasis Jurgiukas jau buvo išgarsėjęs “dailininkas”.
Baigęs eksternu Alytaus gimnaziją ir gavęs brandos atestatą, be galo energingas ir labai savimi pasitikįs jaunuolis, išėjo į gyvenimą su šypsniu ir daina. Jam visur sekėsi. Ateitis jam žadėjo palaimą, menininko garbę ir karjerą.
Pirmuosius dailės mokytojus Jurgis sutiko gyvenime ir pamėgo juos, būtent: Brazdžių, Košubą, Grigaitytę.
Jie jaunam, daug žadančiam jaunuoliui stengėsi padėti ir tikėjo jo šviesia žvaigžde.
Dar gimnazijos laikais be Jurgio gabios rankos neapsieidavo joks parengimas, vakarėlis, vaidinimo sce-
J. Juodis—Kęstučio Dvasia
Skaityti daugiau: DAIL. JURGIO JUODŽIO PUSĖS ŠIMTO METŲ AMŽIAUS SUKAKTIS
LIETUVIŠKOS VESTUVĖS
Jau nuo žilos senovės lietuviai šventė vestuves labai iškilmingai ir, žiūrint kurioje vietovėje, su labai įvairiomis apeigomis. Vestuvių papročiai tai ir bus vieni iš gražiausių lietuviškųjų papročių. Vestuvės lyg drama, kurios turinys veiksmu vaizduojamas. Čia randame visą būrį veikėjų: jaunąją mergelę, apkaišytą rūtomis; šelmį bernelį, kuris stengiasi ją išvilioti į svetimą šalį, piršlį melagį, senus tėvelius, jaunųjų draugus ir drauges. Jaunosios skyrimasis su tėveliais ir gimtaisiais namais sudaro vestuvinės dramos turinį. Veiksmo laikas tęsiasi gan ilgai, kartais net visą savaitę.
Lietuviškas vestuves galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: piršlybas, jungtuves ir sugrąžtus.
Kad geriau galėtume įsivaizduoti šią vestuvinę dramą, grįžkime į tėviškėlę. Ten toli pro laukus vingiuojasi Nemunas. Pakrantėmis ramūs, medžiais apaugę sodžiai. Pakelėse pasvirę smuikeliai. Laukuose siūbuoja pribrendę javai, darželiuose žaliuoja rūtos ir žydi įvairiaspalviai jurginai, rūpestingai jaunų mergelių laistomi.
Neramiai plaka mergelės širdis, belaukiant mylimo bernelio, kuris žada padovanoti jai aukso žiedą. Nors jau daug kartų su juo susitiko, daug meilių žodelių prikalbėjo, bet dar negirdėjo tėvelių žodžio, dar neturi jų sutikimo. Bernelis pasiteiravęs ar gali piršliuosna atvykti, atjoja pažintuvių, kurių metu viešai su mergele susipažįsta. Tada ir išgirsta tėvelių žodį. Pažintuvių metu dainuojamos dainos, kuriose bernelis šeria žirgelį, joja dieną ir naktelę, keliasi per Nemuną, randa mergelę linelius beraunančią ir t.t. Po pažintuvių bernelis gali jau dažniau lankytis ir praėjus kuriam laikui atvyksta ne vienas, bet su piršliu. Piršlys, vos tik įėjęs, pradeda jau iš anksto paruoštą kalbą.
— Sveikina šis jaunikaitis tamstų dukterį ir jieško sau šeimininkės — malonios, geros, ugnies kūrėjos ir sergėtojos, verpėjos, audėjos, tokios kuri mylėtų savo busimąjį vyrą ir jo gimines, kad mokėtų elgtis prieš pečio ir prie svečio!
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
L. B. B.
Kovo menesio “Kario” numeryje, straipsnyje “Gen. Vlasovo Armija” teko užsiminti ir apie kazokus, šiuo kartu norisi “Kario” skaitytojus kiek daugiau supažindinti su kazokais ir tuo žiauriu likimu, vėliau ištikusiu visą kazokų korpą ir jų šeimas.
Kazokai, kurie Rusijos pilietinio karo metu, beveik išimtinai kovojo baltųjų pusėje, visą sovietų valdymo laiką buvo laikomi kaip nepatikimiausias elementas ir todėl bolševikų buvo naikinami visomis priemonėmis. Ištisi kazokų kaimai arba “stanicos”, kaip juos vadina, bolševikinio rėžimo metu buvo sistemingai likviduojamos. Ta likvidacija būdavo labai paprasta: visus vyrus, nežiūrint jų amžiaus, sušaudant, o moteris su mažais vaikais ištremiant į Sibiro priverčiamo darbo stovyklas. Pripratę prie švelnaus pietinio klimato, mirdavo, todėl nenuostabu, kad vokiečių — sovietų karui prasidėjus, vokiečiai kazokų buvo sutikti išskėstomis rankomis.
Ir vis dėl to, iš taip negausių, sovietinio genocido išvengusių kazokų, 1941 m. rudenį vokiečiams pradėjus organizuoti pirmuosius kazokų savanorių dalinius, labai trumpu laiku jie išaugo arti 150,000 vyrų stiprumo. Skirtumas tarp gen. Vlasovo armijos ir kazokų buvo dvejopas. Gen. Vlasovo armija priklausė vyriausiai vokiečių kariuomenės vadovybei, gi kazokai — SS ir policijos. Antra, gen. Vlasovas, visas jo štabas ir visa armija buvo sudaryta iš buvusių “sovietinių piliečių”, tuo tarpu beveik visa kazokų korpo vadovybė buvo iš taip vadinamų “baltųjų rusų”. Išimtys čia buvo tik generolas Domanovas ir gen. Golovko. Pats gen. Do-manovas vadovavo atskiram 20,000 vyrų kazokų daliniui ir tiesioginiai nepriklausė kazokų korpui. Pats kazokų korpas savo eilėse skaičiavo 72,000 vyrų. Be to, dar buvo keli kiti junginiai.
Skaityti daugiau: KAZOKŲ KORPAS
EDVARDAS ŠULAITIS
Pakalbėkime apie sportą! Taip, apie sportą, bet nežiūrėkime, kiek kas krepšių įmetė ar įvarčių įmušė. Sustokime ne prie rungtynių rezultatų lentos, bet ties pačia sporto esme ir ties jo sulietuvintu turiniu bei bruožais.
Daug ką mes, gyvendami išeivijoje, perkainavome. Svetimos žemės aplinkybės mus privertė kitaip mąstyti ir elgtis. Tėviškės miela padangė mums liko sentimentu, bet ne realybe. Tėvynėje sportą, bent viešai, nebuvo noro pajungti pritaikomiems tikslams, pražengiantiems grynojo sporto supratimo šūkį — “Sveikame kūne — sveika siela”, nors jau ir ten matėsi išimčių.
Senovėje, atsimename, į sportą buvo žiūroma kaip į grožio, jėgos, sveikatos demonstraciją. Į jį buvo žiūrima ir kaip į įvairių tautų tarpusavio bendravimo ugdymą. Tada net karai būdavo pertraukiami ir susirenkama į sporto aikštes olimpiniams žaidimams.
Pritaikomojo momento, visuomenine — politine prasme, sporte tada kaip ir nesimetė. Tik kiek vėliau sportui buvo primestas tautinis charakteris ir kiekviena tauta laikė garbe išsiauginti sportininkų, kurie gintų jos spalvas ir tokiu būdu atneštų garbę visai tautinei grupei. Tada sportas kai kur lyg ir tapo visuomeniniu junginiu ar valstybės nuosavybe, ir turėjo paisyti pageidavimų, kurie toli gražu neaprėpė vien tik grynojo sporto supratimo laipsnį. Buvo prieita net ir prie to, kad sportas tapo pritaikytas ir nesveikam politiniam rungtyniavimui, kaip viena iš “šaltojo karo” priemonių.
Skaityti daugiau: SPORTO SUPRATIMAS IR LIETUVIAI
Jojimo pamokos neužmirštamuose Panemunės šlaituose.
P.L.P. Karo Mokyklos IX Aspirantų Laida 1934 m.
I Aspirantų kuopa su savo karininkais ir kadru (XVI kadro laidos kariūnais); pirm. eilėje sėdi, iš d. į k.: kar. V. Smielauskas, kar. V. Kudžma, K. Kvedaras, Itn. Kazokaitis, Itn. Šapronas, mjr. Vertelis (kp. vadas), kpt. Ramanauskas, kar. V. Perminas (kp. viršila), kar. J. Krikštaponis, kar. Savitis, kar. Marčiukaitis.
Skaityti daugiau: ATMINTINOS NUOTRAUKOS
