SENOVĖS LIETUVA

VYT. ŠIRVYDAS

III

Mūsų tolimi protėviai, atrodo yra buvusi kuri tai IE (indogermanų) raitelių - žirgininkų šaka, dalyvė apie 2000m. prieš Kr. pasireiškusių IE persikilnojimo bangų, kurių pirmoji bene buvo hatų-hititų pasirodymas 1900m. prieš Kr. dabartinės Turkijos Anatolijoj (o gal “luvių” atvykimas pora šimtų metų anksčiau). Paskiausios to kilnojimosi bangos buvo germanų ir slavų. Pirmieji išsijudino iš Skandinavijos IIIa, prieš Kr., o pastarieji VIa. po Kr. (iš Karpatų ir Kijevo sričių). Ankstyviausieji mūsų protėviai (gal tiksliau: mūsų protėvių protėviai?) kuriuo tai būdu įsiterpė ir prasismelkė pro “tripoljiečių” ir “dunojiečių” žemdirbių sluogsnius, “apsikrėtė” (jei pirmiau jos nemokėjo) žemdirbyste ir prie jos prikergė dar ir savo žirgų bei gyvulių ūkį. Be abejojimo, jie visur susimaišė su rastais vietoje gyventojais. Lygiagreičiai su baltų protėviais gretimai vystėsi ir kitos IE šakos: graikai, italai, keltai, germanai ir slavai. Jie atpažįstami iš kapuose ir sodybose iškasamų rutulinių (angliškai vadinamų Global Amphora pavidalo) puodų, kuriuos mėgo puošti “virveliniais” brūkšniais. Atpažįstami jie ir iš “laivelių” pavidalo titnaginių kirvukų (vėliau ir žalvarinių) anglų kalba badinamų Battle-Axes — kovos kirvių.

Mūsų kalbamoji IE šaka apsigyveno Baltijos pajūryje, tarp Vyslos (ir net žemiau Vyslos iki Persantės) ir Palangos. Palaipsniai ji išplito iki Smolensko (gali būti, net iki Maskvos) bei Pripetės balų. Archeologai randa dunojiečių pėdsakus Ukrainos Volynijoje ir Lenkijos Torūnės srityje. Apie juos neseniai miręs anglas tyrinėtojas G. Childe, pasakoja: “Vidurio Europoje, nuo Dravės upės Jugoslavijoje iki Baltijos pajūrio, nuo Vyslos iki Meusės upės Prancūzijoj, kur tik buvo miškais neišbrendamai neapaugusių ar balomis nepertekusių žemės ūkiui tinkamų dirvų, mes kasinėdami užtinkame dunojiečių sodybas ir kapus. Visur randame kviečių ir miežių grūdų, titnago kaplių, pjautuvų ir girnų. Randame ir galvijų, kiaulių bei avių kaulų. Miško žvėrių liekanų nedaugiausia. Nedaug ir medžioklei įrankių. Vienas pilniausiai atkastų ir ištirtų dunojiečių kaimų yra Lindenthalio ties Koelnu, Vokietijoj. Čia stovėjo 21 namas, pailgo pavidalo”. (“What Happened in History”, 1957 m. laida).

Kaip dunojiečiai paruošdavo savo dirvas? Childe pasakoja taip: “Europos to meto klimatas parūpindavo apsčiai lietaus, bet netręšiama žemė, paprastai, po 2-3 metų nusialindavo. Todėl reikėdavo jieškotis naujų dirvų. Taip, palaipsniui, apie apgyventą sodybą žemė būdavo nualinama ir visa sodyba keldavosi toliau, kitų kolonijų jieškoti.”

Taigi pro šitokios rūšies žemdirbius mūsų protėviai prasismelkė į Baltijos pajūrį ir, kaip vokietys Kilianas savo mokslo darbuose pasakoja, sudarė baltų tautų židinį. Iš čia mūsų protėviai niekur kitur toli (kaip kad germanai ir slavai), matyti, nesikilnojo, bet jų sodybų išplitimą vėliau vis siaurino germanų ir slavų spaudimas.

Plačią Lietuvos proistorės archeologinių radinių ir išvadų apžvalgą padarė žymiausias mūsų archeologas J. Puzinas Kaune ėjusiame “Senovės” žurnale (nr. VI, 1938 m.). Mūsų proistorę jis šitaip suskirsto: Paleolito amžius, pasibaigęs apie 8000 m. prieš Kr.; Mezolitas (8000-3000 m. prieš Kr.); Neolitas (3000-1500 m. prieš Kr.); Žalvario amžius (150-500 m. prieš Kr.) ir Geležies amžius, kuris savo ruožtu skaidomas į keturis tarpsnius: Kprieš Kristų), II (nuo Kristaus iki 400 m.); III (400-800 m.) ir IV (800-1235 m). Nuo čia prasideda mūsų tikroji istorija, nes atsiranda raštų, nors mūsų protėviai raštuose (tiesa, begalo šykščiai) šen ir ten minimi nuo Kristaus laikų.

Dėl visų seniausio tarpsnio (Paleolito) Puzinas sako: “Lietuvos apgyvendinimo pradmenys ir pačių gyventojų kultūros bruožai dar nėra kaip reikia išaiškinti.” Jo žodžiai teisingi ir 1961 metais. Lietuvos Paleolito gyventojų pėdsakų daugiausia rasta Merkinės apylinkėje, ties Merkio upės esamoje smilčių augštumoje, kuri spėjama, viena pirmųjų senovės Lietuvoje pasidarė tinkama žmogui gyventi, nes klimatas šiltėjo, o amžinieji ledai traukėsi toliau į šiaurę. Apie Mergežerį, Mančgirį, Zervynas, Rudnią ir Puvočius iškasta strėlėms titnago smailiagalių ir titnago peilukų. Tikslių metų šiems radiniams, deja, nenustatyta.

Vokietys Grossas, vadinamu “žiedadulkių tyrimu” spėliojo, Mažoje Lietuvoje žmones gyvenusius 20,000 metų atgal, ir būtent Kulmo srityje, kur buvo rastas to amžiaus išpiausti-nėtas elnio ragas. Ties Labguva rastas 16,000 metų senumo tolygus elnio ragas, o Pilkalnyje 10,500 metų senumo kaulo durklas ir 13,000 metų senumo kaulo jieties antgalis. Gumbinėje iškasta 11,000 m. senumo kaulo jieties antgalis. Pagal tai spėliojama, kad ir Merkio paupio smėlynėje gyventa žmonių, jei ne Paleolito, tai tikrai Mezolito pradžioj, prieš 10,000 m. Jų tautybė nežinoma. Puzinas spėlioja, į Lietuvą jie bus atvykę iš pietų vakarų (Lenkijos), kur iškasama labai panaši, “svidrine” pavadinta kultūra. Jie buvo ne sėslūs žemdirbiai, bet klajokliai žvejai ir medžiotojai.

Klimatas iš labai šalto (koks, pavyzdžiui, dabar yra Špicbergeno saloje, šiaurėje) palaipsniui ėjo šiltyn ir sausyn, o po to, šiltyn ir drėgnyn. Pirmasis laikotarpis vadinamas borealiniu, antrasis atlantiniu. Pasirodė miškai, pirma pušys ir beržai, o po to ir ąžuolai. Gimbutienė mano, borealinis klimatas vyravęs ištisus 1200 metų (6500-5600 m. prieš Kr.), o atlantinis net 2350 metų (5600-2250 m. prieš Kr.). Mezolito amžiaus žmonių pėdsakų Lietuvoje jau gausu, ypač Merkio paupiu ir Nemuno viduriu. Kultūra panaši kaimynėje Lenkijoje randamai “svidrinei” ir Prancūzijoj pastebėtai “tardenuazinei”. Lietuvoje pasireiškia, tartum, dvi kultūros: titnago ir kaulo, bet greičiausiai tai buvo tie patys žmonės, tik kur buvo gausu titnago, vartojo titnagą, kur rago, ragą. Svidrinės kultūros liekanų iškasta Gudijoj, Lenkijoj, Prūsijoj ir aplinkiniuose kraštuose. Įdomu, jos žymių nėra Latvijoj, bet yra Estijoj, kur Kundoje iškasta 1175 radiniai (kurių 556 kaulo, kiti titnago). Lietuvoje jos liekanų iškasta (daugiausia surinko neseniai Lietuvoje miręs žymus mokslo vyras K. Jablonskis, kalbininko J. Jablonskio sūnus) Lapų vals. (Drąseikiuose ir Linkuvoje) ir kitose Kauno apskrities vietovėse. Maksimonyse (Merkinės vals.) rasta net 600 daiktų.

Tardenuazinės kultūros liekanų Lietuvoje iki 1938 metų iškasta 53 dalykai iš 39 žinomų vietų. Ypač daug jų rasta durpynuose Užnemunėje, Gumbinės apylinkėje, Kuršių Neringoje ir Žemaitijoje. Rytų Lietuvoje ties Jaro ežeru, Svėdasų krašte, rasta gražus kaulinis meškerei kabliukas. Mezolito gyventojai Lietuvoje, taip pat, nebuvo sėslūs žemdirbiai, bet klajokliai žvejai ir medžiotojai, tik jau buvo prisijaukinę šunį. Kadangi jų kapų nesurasta, nieko negalima tikro pasakyti apie jų tautybę ar kilmę. Gal buvo dabartinių šiaurės gyventojų — lapių protėviai. Gal jie atvyko iš pietų ar iš vakarų arba išsivystė iš ankstesnių Paleolito gyventojų?

Neolito žmonės pramoko titnagą nugludinti savo tikslams. Šio tarpsnio (3000-1500 m. prieš Kr.) pramonės dalykų rasta veik visuose Lietuvos kampuose. Matyti, gyventojų skaičius padidėjo, o gal archeologams pasisekė daugiau jų rasti? Pagal iškasamus puodus, teigiama, gyvavusios dvi kultūros (reiškia, ir dvi “tautos”): šukinė ir virvelinė. Šukinė (vokiečių Kamm-keramik, anglų Comb) yra senesnė: 3000-2000 m. prieš Kr. Ji, atrodo, išsivystė Mezolito amžiuje ir išplito plačiai po visą Europos šiaurę: nuo Volgos augštupio iki Juodųjų jūrų ir Vokietijos Oderio upės. Jos nešėjai vis dar buvo ne sėslūs žemdirbiai, bet, po senovei, žvejai ir medžiotojai, pamėgę ir girių riešutus bei pramokę iš molio puodus lipdintis. Jų protėvynė bene bus buvusi vidurio Rusija. Lietuvoje, kolkas, šios kultūros radinių rasta nedaug — daugiausia Kuršių Neringoje ir Lydos-Trakų ežerų krašte. Įdomu, kad Klaipėdoje ir Juodkrantėje su šia kultūra pirmusyk randama ir gintaro dirbinių (kabučių, karolių, sagų, papuošalų), net žmonių ir gyvulių figūrų, kurioms panašių Latvijoje rasta ir iš molio padarytų. Panašių gintaro dalykų rasta 850 mylių nuo Klaipėdos, šiaurės Rusijos Novgorodo gubernijoje (Kočanskojoj), Tokius plotus, matyti, to meto žmonės sugebėjo pereiti, bene prekybos tikslais. Apytikriai žinoma, kad šukinės kultūros žmonės buvo vėlesnių suomių ugrų protėviai.

Taip pat, apytikriai žinoma, kad virvelinės kultūros žmonės buvo IE, o Baltijos pajūryje ir baltų protėviai. Bet baltai kaip “tauta” ryškiausia pasireiškia Žalvario amžiuje (1500-m. prieš Kr.). Kalbininkai spėja, tuo metu jie kalbėję viena baltų prokalbe. Puzinas pasakoja: “Vakarų Prūsijos dalis, visa Rytų Prūsija, Lietuva, pietinė Latvija, Gudija ir šiaurės rytų Lenkija sudaro kultūros vienetą, kurį galima pavadinti baltų protėvių tėvyne.” Čia per tūkstantį metų, tartum, ramu: nepastebima svetimų įsiveržimų. Tik Žalvario amžiaus gale ties Vysla pasirodo germanai. Ties Pietariais, Mariampolės aps., pastebima naujas mirusiųjų laidojimo paprotys: deginti lavoną.

Tačiau, šio amžiaus kapų iškasta neperdaugiausia ir visa kultūra nėra, kaip reikia, pagrindiniai, ištirta. Verta gal prisiminti, kad žalvaris pirmiausiai pasirodo senovės Arabijoje (Šumero ir Akado valstybėse) 3300 m. prieš Kr. Senovės graikai su juo susipažįsta 1300 metų vėliau, o senovės Lietuvą jis tepasiekia 1800 metų vėliau. Įdomu, kad skandinavai su žalvariu susipažino bent keliais šimtais metų pirm lietuvių.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis buvo per trumpas mums prisiauklėti mokslo vyrų ir leisti jiems padaryti gilių, nuodugnių mūsų senovės tyrinėjimų. Okupantai rusai nei pirma nei dabar mokslo tiesos nesiekia ir baltų prositore tiek tesirūpina, kiek ja gali įrodyti baltų “slaviškumą.” Skandinavai ir vokiečiai yra geriau savo senovę ištyrę. Ypač mums verta žiūrėti skandinavų, kuriems tiesa labiau negu perdėtas nacionalizmas rūpi.

Danijos užsienio reikalų ministerijos skleidžiamame leidinyje “About Denmark” (1955m. laida) papasakojama įdomių dalykų ir Lietuvos proistorei. Sako, žemės dirbimas Danijoje pasirodęs apie 3000 m. prieš Kr. Pirmoji, vadinamu Carbon-14 būdu datuota žemdirbių sodyba Danijoje yra iš 2650 m. prieš Kr. Dirvas to amžiaus žemdirbiai sau parūpindavo nudegindami mišką, pasidarydami, taip sakant, trakus ir lydimus. Iš kur šie žemdirbiai Danijon atėjo, nežinoma, bet jie jau gyvenę kaimais ir trobas sustatydavo abipusiai gatvės (kelio). Jie sugyveno su vietoje rastais žvejais bei medžiotojais. Dalykai, be abejojimo, dėjosi panašiai ir senovės Lietuvoje — ir apie tą patį laiką. Žemdirbiai buvo “dunojiečiai” ar “tripoljiečiai”, besistumią iš Balkanų ir Kijevo krašto naujų kolonijų jieškoti.

Bet apie 2000 m. prieš Kr. iš Holšteino ir Šlesvigo (iš pietų) Danijos Jutlandijon ateina naujų ateivių banga — žirgininkai su titnaginiais karo kirvukais. Savo numirėlius jie laidojo į piltkapius — lavoną pakasdavo į žemę, o virš kapo supildavo kaupą. Mūsų liaudies dainos, kaip žinoma, kupinos posakių apie kapus kalneliuose. Šie ateiviai laikomi IE. Palaipsniui jie įsiviešpatavo visoje Skandinavijoje ir, spėliojama, pasidarė “bajorais”, valdžiusiais valstiečius žemdirbius. Jie ypač ryškūs Žalvario amžiuje, kuris ir Danijoje laikomas tuo pat tarpsniu kaip senovės Lietuvoje: 1500-500 m. prieš Kr.

Įdomu, kad šiame amžiuje, be bajorų, matyti, būta ir pirklių sluogsnio, kuris gintaru pirkdavo reikalingus metalus. Pavyzdžiui, Kubanės krašte ties Kaukazu, 1200-1300 m. prieš Kr. kapuose randama Baltijos gintaro (neaišku, ar Danijos ar Mažosios Lietuvos kilmės). Puzinas išvardija dvi Žalvario amžiui priskaitomas statulėlės. Viena buvusi padirbdinta, matyti, Turkijos Anatolijoje, kita kuriame nors Juodųjų jūrų pajūrio krašte.

Žalvario amžiuje mūsų protėviai jau aiškiai turi prisijaukinę arklį. Kaune ėjęs “Kosmos” žurnalas (nr. 6-8,1926 m.) paskelbė Lietuvos u-to docentų M. Kvašnino-Samarino ir Z. Mockaus studiją “Arklio kilmė ir lietuvių arklys”. Studiją komentavo “Židinio” žurnalo redakcija (nr. 10, 1926 m.) sakydama jog, archeologija leidžia manyti, kad prijaukintą arklį lietuviai turėję 600 metų prieš Kr., tačiau kalbos ir tikėjimo duomenys datą nukelia dar atgal. Savo kilme lietuviškas žemaituko arklio tipas esąs mongolų tipo ir esąs bene seniausia Europos arklių rūšis.

Lietuvoje rasta (iki 1938 m.) 128 žalvario amžiaus radiniai iš 62 žinomų vietų. Daugelis radinių nėra tiksliai datuoti. Daugiausia jų rastą Mažoje Lietuvoje, o mažiausia Rytų Lietuvoje.

SENOVĖS LIETUVA

V. ŠIRVYDAS

IV

Archeologija leidžia manyti, kad baltų protėviai jau žalvario amžiuje (1800-500 m. pr. Kr.) gyveno Baltijos pajūryje tarp Vyslos ir Klaipėdos. Kalbininkai gi mano, kad jų gyventa ir apie Pripeties balas, Nemuno ir Dauguvos augštupiais. “Dar nelengva atkurti bendresnis priešistorinės Lietuvos vaizdas”, sako M. Gimbutienė 1946 m. Tuebingene vokiečių kalba (su lietuviška santrauka) išėjusiame mokslo veikale “Die Bestattung ir Litauen” (Laidojimo papročiai Lietuvoje). Lietuvoje, Rytų Prūsijoj, šiaurės Vokietijoj, Lenkijoj ir toliau į rytus randama kapai su virveliniais brūkšniais išdabintais puodais. Mirusieji laidoti suriesti, ties galvomis padedant gludinto akmens laivelių pavidalo karo kirvukus. Gimbutienė sako: “Šie kapai priskiriami IE (indo-europiečiams). Jų laikai — 2200-2000 m. pr. Kr.

Toliau ji pasakoja taip: “Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos krašte ir Vakarų Latvijoje per visą geležies amžių (500 m. pr. Kr iki 800 m. po Kr.) iškasami vienodi kapai. Nuo 500 m. po Kr. Rytų Lietuvoje įsiviešpatauja paprotys lavonus deginti ir Rytų Lietuva čia ima skirtis nuo Vakarų. Deginti kapai pasiekia net Minsko, Polocko, Vitebsko ir Smolensko sritis. Per tūkstantį metų kapai nerodo staigių pasikeitimo žymių. Leistina spręsti, jie visi priklausė vienai kuriai kilčiai. Istorijos laikais čia gyveno lietuviai, todėl jiems šia kapai ir priskiriami. Kilties širdis buvo Rytų Lietuva ir Vilniaus kraštas. Ypač būdingas buvo ir žirgų laidojimo paprotys.”

Senovės Lietuvos tyrinėtojui įdomu pastebėti, kad Vakarų Lietuva (nuo Vyslos žiočių iki Klaipėdos) Baltijos pajūriu kultūriniai buvo pranašesnė negu Rytų Lietuva. Suomis mokslininkas, prof. Tallgrenas, paskaitoje II-jam Pabaltijos Archeologų suvažiavimui Rygoje 1930 m. apie seniausįjį baltų geležies amžių (500 m. pr. Kr. iki Kr. laikų) pareiškė: “Rytų Prūsija šiuo tarpsniu nebuvo kraštas atsilikėlis ar koks užnugaris. Iš visų baltų kraštų senovės Prūsija, galima sakyti, buvo kultūriniai turtingiausias. Ją veikė iš vakarų ir šiaurės Europos plūstančios kultūrinės įtakos. Savo keliu, Prūsija buvo tikrasis baltų centras, o kiti kraštai jos dukros. Slavų apgyventa Vakarų Rusija tebebuvo vien miškai, kur medžiota brangieji kailiai.”

Baltų protėviai, matyti, apsipavidalino Baltijos pajūryje ir Pripeties krašte tarp 2200 m. (nuo kada pastebimi virvelinių puodų kultūros su karo kirvukais kapai) ir 1800 m. pr. Kr. kada žalvario amžiuje jau ryški savita baltų kultūra. Už Dauguvos ir į rytus (Maskvos link) mūsų protėviams kaimynai buvo suomių tautelės (mardviai, mėrė), kurios, matyti, iš baltų pramoko žemę dirbti, nes daug šio ūkio žodžių iš jų pasiskolino. Į pietus ir pietryčius, Vernadskio nuomone, Vyslos viduriu bei augštupiu gyveno slavai vakariečiai. Nuo Karpatų iki Dniepro gyveno viduriniai slavai, o rytiečiai už Dniepro Ukrainos Slobidšinėje. Jis sako: slavai vakariečiai turėjo turėti šiokių tokių santykių su baltų protėviais šiaurėje. Viduriečiai, be abejojimo, santykiavo su trakiečiais Rumunijoje ir Bulgarijoje. Rusų tautos protėviai kilo iš vidurinių slavų ir rytiečių. Sovietų mokslininkai įrodinėja jog, slavai esą susidarę susiliejus jų protėviams su trakais, ilirais, skitais ir sarmatais. Kadangi taip vadinama “užičėnų” (Lausitz) kultūra, spėjama, priklausė baltų kaimynams ilirams, gali būti, čia ir kilo tie “trakiški” panašumai, kurie dr. Basanavičių viliojo trakus skaityti mūsų protėviais.

Ar galima išryškinti įtakas tų septynių valdoviškų žirgininkų tautų kurios, pasak Vernadskio, apsigyvendamos Ukrainos lygumose, veikė pavidalindamos slavus (ir gal būt, jų artimus kaimynus baltus) laikotarpyje tarp 1000 m. pr. Kr. iki 800 m. po Kr. Šitam klausimui spręsti jau ima padėti ir istorijos raštai, ne vien archeoligija ir kalbotyra. Lietuviui, aišku, įdomi tebūtų įtaka jo protėviams.

Žalvario amžiuje, pavyzdžiui, visuomenėje, be abejojimo, buvo svarbus “pramoninkų” sluoksnis — metalo apdirbėjai, kalviai Senovės graikų raštai kalba apie Kaukazo srityje gyvenusią Chalybių tautą. Appolonius Rhodus (gyvenęs 235-181 m. pr. Kr.) pavyzdžiui, kartoja senesnius raštus ir sako: “Chalybiai buvo skitai, pagarsėję geležies dirbimu, nes jos jų krašte yra apsčiai.” Lietuviui čia dingtels, kai, gali būti, jo kalbos “kalvis” kilęs iš šios tautos vardo. Kitas senovės graikas, Hellanicus, pasakoja, jo protėvius su geležimi supažindinęs skitų valdovas (valdęs Pakaukazę) Saneunos (seniūnas?).

To meto visuomenėje, matyti, buvo ir kitas svarbus visuomenės sluoksnis — pirkliai, kurie vertėsi metalu (variu, žalvariu, vėliau geležimi) ir Baltijos gintaru. Šiai prekybai žalvario amžiuje mokslo vyrai jau yra nustatę aiškiai žinomus kelius, iš Baltijos pajūrio, pro Austriją į Italiją, Graikiją. Kiti keliai ėjo į Kaukazo kraštus pro Ukrainą, ir į Rytus, Maskvos link.

Lužičėnų kultūra, kuri, spėjama, vystėsi slavų protėvių tėvynėje (krašte tarp Elbės, Oderio, Vyslos ir Bugo upių) savo mirusius ir laidojo ir degino. Sudegintųjų pelenai būdavo supilami į tam tikrus indus ir laidojami kartu su apyvokos dalykais bei puošmenimis, kurių tarpe buvo nemaža ir gintaro dalykėlių: sagučių, karolių ir kitko. Ši kultūra pastebima srityje nuo Galicijos iki Prancūzijos ir, spėjama, turėjusi įtakos Vakarų Europos civilizacijai, nes Europa tada pagausėjo gyventojais išsilaikusiais iki taip vadinamų geležies amžiaus Hallstatto laikų — 500 m. pr. Kr. (H. Hebert, “The Rise of the Celts”. 1934 m.).

Prof. Dvornikas sako, šią kultūrą sunaikinę iš Ukrainos atsibastę skitai (apie 500 m. pr. Kr.). Jų veržimosi kelių pėdsakus esą galima nustatyti Čekoslovakijoj ir Silezijoje. Vienas jų karių kapas buvo iškastas Prūsijoje ties Vetterfeldu. Lužičėnų apnaikinimas suteikė progų germanams pasistumti iki Oderio, o keltams (galams) įsibriauti Čekoslovakijon, kur jų tauta bojai paliko vardą Bohemijos provincijai ir vokiečių Bavarijai (iš “boi” ir “variai” — vyrai). Keltai net pasiekė Galiciją, kuriai suteikė savo antrą tautinį (galų) vardą. Jie pasiekė net Mažąją Aziją, pirma puldami Romą 390 m. pr. Kr. Apsigyveno krašte, kuris nuo jų ir buvo pramintas Galatija. Jos Bažnyčiai vėliau Šv. Povilas yra rašęs laiškų.

Lenkų archeologai yra linkę lužičėnus skaityti slavų protėviais, bet greičiausiai jie buvo trakiški ilirai. Tiesa, jų kultūros griuvėsiuose iškyla jau aiškūs slavai, raštuose vadinami venedais-vendais, kurių vardo šaknis gal pasiliko mūsų žodyje “vanduo”. Lietuviui įdomus lužičėnų kultūros kaimas rastas 50 mylių nuo Poznanės, vadinamas Biskupinu. Čia 700-400 m. pr. Kr. gyvenę kaimiečiai buvę priversti savo kaimą aptverti pylimu ir medžių rąstais, pasak prof. Dvorniką, norėdami atsiginti “greičiausiai baltą kilmės puolikų. “Biskupine rasta Egipte dirbdintų mėlyno stiklo karolių, iš ko spėliojama apie to kaimo prekybinius santykius su graikų kolonijomis Krimo pusiausalyje, skitų kaimynystėje. Rasta ir medinis, pjautas išvien (reškia, be stipinų) ratas vežimui. Panašus iš molio darytas rato pavyzdys buvo iškastas Vengrijoj, ties Pecseliu, su taip vadinamos Badeno kultūros radiniais. Ši kultūra gi turėjo glaudžių santykių su piltkapiais Ukrainoje.

Tokiu būdu visur užtinkama pėdsakų Baltijos pajūrio ir tolimesnių kraštų gyventojų to meto santykių su Ukrainos lygumomis.

Gimbutienė mano, kad “katakombomis” vadinami kapai Ukrainoje priklausė kimerams, pirmąjai tautai, kuri, pasak Vernadskio, įtakavo slavų tautinį apipavidalinimą. Jų įtaka, matyti, siekė netik Klaipėdą bet ir Maskvą. Lietuvoje rasta iš gintaro darytų “sparnelių” tipo karolių, kurių pavidalas, matyti, pasiskolintas iš tų kimerų. O netoli Maskvos iškastoje Fatjanovo kultūroje rasta iš kimerų pasiskolintų sraiginio pavidalo auskarų.

438 m. pr. Kr. graikų kolonijoj Pantikapejoje (Krimo pusiausalyje) valdžią pasigrobė trakiško vardo kunigaikštis Spartakas. Po jo valdė ir trakų ir graikų vardų valdovai: Leukonas (388-348), Satyras (433-388), Pairisades (348-309), Spartakas III (304-283), ir kiti. Todėl spėliojama, kad kimerai ir graikai kolonistai rado būdų suderinti savo interesus, tikslu gintis prieš skitus, kurie Bosforo kimerų valstybės taip niekad ir neužkariavo.

Leukono laikais Pantikapeja viena Graikijon eksportavo 400,000 medimnų (to meto “tonų”) kviečių. Kaip kada, ji būdavo vienintelė kolonija eksportuojanti alkstantiems Graikijos miestams javų ir žuvų. Tais laikais visos graikų kolonijos Juodųjų Jurų pakraščiu gyveno gerovės laikus:    Olbija, Chersonesas, Theodosia,

Phanagoria, Tanais. Skitai tada valdė Ukrainos lygumas ir saugojo pirkliams kelius, ar imdavo iš valdomų žemdirbių duoklę. Graikai įsiveždavo javus ir kailius, o išveždavo graikų civilizacijo dirbinius, pamėgusiems juos skitų valdovams. Prekyba, kaip matome, tada pasiekdavo baltams artimą Biskupiną, o Baltijos gintaras yra randamas ir skitų kapuose.

Įdomu, kad kimerai nebuvo tokie žirgininkai, kaip juos išstūmusieji skitai ar jų giminaičiai trakai Balkanuose, kurie turėjo tautinį ženklą jojantį vytį. Tačiau jie buvo iš prekybos turtingi. Galicijoj (ties Michailovka) rasta 800-700 m. pr. Kr. laikų lobis su puikiu valdovo aukso vainiku. Kiti jų gaminiai primena Austrijos Hallštattą ir Kaukazą. Ties Kijevu (Podgoricoje) rasta 800 m. pr. Kr. laikų kitas kimerų lobis, turįs panašumų su Kaukazo.

Kimerų viešpatavimui Ukrainoje Vernadskis skiria 1000-700 m. pr. Kr. Suomis Tallgrenas gi sako, jog kimerai vyravę 1150-950 m. pr. Kr. laikotarpyje. Lietuvoje tais laikais buvo žalvario amžiaus vidurys ir ryškėjo gryna baltų kultūra

Iš senovės graikų istoriko Herodoto (484-424 m. pr. Kr.) patiriame štai ką: Nuo Olbijos

Krime pradėjus, perkeliavus Dono upės skitų sritį, tenka penkias dienas keliauti sauromatų kraštu iki pasieki Volgos budinus, iš kurių perkami kailiai ir oda. Už jų gyvena geloniai, kurių tarpe įsikūrę maišosi skitai ir graikai. Jei dar 7 dienas keliautum dykra pasiektum tisagetų kraštą (Urale), o už jų Azijos skitus ties Altajaus kalnais. (“Macedonian Imperialism and the Hellenization of the East, Pierre Jouget, 1928 m. p. 109).

Pas sauromatus paveldėjimas ėjo ne per tėvą, bet per motiną (matriarchatas). Jų dalis (Krimo pusiasalio majotai ir sindai) buvo kimerų nukariauti ir su jais susiliejo. Rusas mokslininkas, prof. M. Rostovcevas 1922 m. išspausdino savo studiją “Greeks and Iranians ir SouthRussia”, kurioje nuodugniai nušviečia kimerų, skitų, graikų ir kitų tautų santykius Ukrainoje kalbamame laikotarpyje.

Jis mano, kad kimerai buvo trakiečiai. Graikai iš Mažosios Azijos miesto Miletus, dabar Kerčo sąsmaukoje Krimo pusiasalyje įkūrė koloniją Pantikapėją, kuri vėliau pasidarė Bosforo Kimerijos valstybės sostinė. Kimerai savo vardą paliko Krimo pusiasaliui, o senovės geografai Kerčo sąsmauką vadindavo Kimedjos Bosforu. Mūsų kalboje yra žodis “kemėras” (žmogus kerėpla), tik nežinoma, ar jis iš kimerų tautos vardo, ar iš graikų (per gulus) žodžio “chimaira” (ožka; graikų mitologijoj baisenybė, turėjusi ožkos kūną, liūto galvą, siaubūno-žalčio uodegą.) kilęs.