ŠAUTUVAS
ANT. BERNOTAS
(Pabaiga)
Rastuoju raudonarmiečio šautuvu Jogaila ir dabar tebėra ginkluotas. Tai jo laimikis. Jis labai šautuvu didžiuojasi.
Kelias ėjo pro mažą daržinėlę, stovėjusią dešinėje pusėje. Abipus kelio prasidėjo medinės karčių tvoros. Pats kelias buvo ištižęs, glitus, ir kojos slidinėjo duobėse.
— Vyrai, — kreipėsi Žilvinas į kitus. — Mes aplenksime šį kaimelį. Viena, eidami per kaimą mes sukelsime šunis, antra — čia perdidelė makalynė. Pasuksime per ganyklas. Kelią išvesiu.
Jie perlipo tvorą ir pasuko į kupstuotą ganyklą. Pakeliui buvo daug didelių akmenų ir šen bei ten kyšojo kadagiai ir skurdžios eglaitės. Atrodė lyg susikūprinę žmogystos.
Perėję nedidelį mišką, jie atsidūrė prie gilaus griovio, pilno vandens. Nieko nematyt, tik girdėt, kaip vanduo pliuškena į medžių šaknis. Nuo lietaus vanduo buvo pakilęs.
— Čia tai jau išsimaudysime! — pabūgo Girinis.
— Nebijokite, pereisime! — tvirtino Žilvinas.
Jis žinojo, kad čia kur nors turėtų būti lieptas: skersai griovį tysąs storas alksnis, nusilupusia žieve, apglitęs ir pusiau paniręs vandeny.
— Be ramsčio nepereisime. Turėtų būti koks kartėgalis ar kuolas, — pradėjo jieškoti Ramūnas, spardydamas kojomis ir grabaliodamas rankomis apie artimesnius medžius. Pagaliau jie rado storą šaką, atremtą į alksnių krūmą.
Pirmasis pasišovė eiti Ramūnas. Pasiremdamas šaka ir dėliodamas koją šalia kojos, jis atsidūrė kitame krante. Po to šaką permetė kitiems.
— Tik nenugarmėkit į gelmę, — perspėjo jis draugus.
Netrukus jie pasiekė mažą sodybą, stovėjusią eglių pavėsy. Trobelėje buvo tamsu. Vėjas šniokštė eglių viršūnėse. Danguj matėsi kelios žvaigždės.
— Niekas negyvena. Šį pavasarį gyventojus išvežė į Sibirą, kam tie nenorėjo dėtis į kolchozą, — paaiškino Žilvinas. Tačiau eidami pro šalį jie užuodė dūmus. Net krūptelėjo.
— Koks velnias čia būtų apsigyvenęs?— stebėjosi Žilvinas, kai jie užėjo už daržinės į užuovėją. — Gal koks ryšininkas ar iš kitur atklydusi partizanų grupė?
Jie nieko apie tai nežinojo. Patikrinti nebuvo laiko, o ir labai pavojinga: nežinai, ant ko tamsoje gali užlipti. . .
— Už valandos pasieksime, — buvo tikras Žilvinas, kai jie žygiavo mažu keliuku, kuriame blizgėjo purvino vandens klanai.
— Po perkūnais! — nusikeikė vienas partizanų, kai jam į veidą čakštelėjo krūmo šaka, paleista pirma ėjusio vyro.
Perėję laukus jie vėl rado sodybą. Vienkiemio trobesiai buvo plačiai išsimėtę lygumoje. Trobos stogas vos vos ryškėjo tamsiame danguje. Pasienyje kiauksėjo vienišas šuniukas.
Ūkio savininkai taip pat išvežti į Sibirą. Čia dabar apgyvendintas kas nors kitas.
Galop jie pasiekė bažnytkaimį. Priešais juos kūpsojo dideliais medžiais apaugęs kapinių kalnas, ant kurio styrojo augštas bažnyčios bokštas. Vėjas daužėsi medžiuose ir tarškino seno metalinio vainiko likučius.
Tačiau už kapinių tvoros mūro buvo ramu. Netgi jauku. Vėjas buvo sunešęs mūro pašalėje šūsnis senų lapų. Vyrai pritūpė pailsėti ir parūkyti.
— Labai pavojinga uždegti šviesą. Nežinom, kas yra kryžkelėje ir prie šventoriaus, — įspėjo vyrus Žilvinas. — Tačiau rūkyti norisi. Siūlau padaryti taip: du vyrai perlips per mūrą ir ten užsiglaudę parūkys. Tik kai brėšite degtuką, uždenkite šviesą.
Kai jau visi buvo parūkę ir pailsėję, reikėjo nutarti, ką toliau daryti.
— Anapus kapinių yra klebonija, o toliau mokyklos pastatas, — pradėjo padėtį aiškinti Žilvinas. — Nežinia, kur ir kokios sargybos yra išstatytos. Eidami tiesiai galime užlipti ant sargybinių. Mano manymu geriausia bus, jei kapines aplenksime ir prie mokyklos priartėsime laukais iš šiaurės pusės. Iš ten visa matyt kaip ant delno. Tada nuspręsim, ką toliau daryt.
Pro šalį keliu praėjo pora vyrų garsiai kalbėdamiesi ir rūkydami. Partizanai sukrito prie mūro ir sukluso.
— Greičiausia, kad tai pora pavėlavusiųjų į minėjimą, — nusprendė Žilvinas, kai žmogystos buvo dingusios tamsoje ir jų balsai nutilę.
Dabar partizanai pakilo ir patraukė įstrižai pievą, šen ir ten apsaugusią retais karklynų krūmais. Prieš akis išdygo kaštanų alėja, jungianti bažnytkaimį su buvusiu dvaru. Vyrai prigludo prie medžių, pasiklausė ir palaukė. Nieko negirdėt ir nematyt.
Jie pustekine peršoko alėją ir pasileido dvaro sodo link. Kairėje, už poros šimtų metrų, buvo mokykla. Mokyklos namo langai švietė baltais kvadratais, o laukė degė rausva šviesa. Vėjas atnešdavo atskirų žodžių trupinius. Kas nors prie namo stovėjo ir kalbėjosi.
Staiga kelią ir pakelės medžius nutvieskė ryški automobilio prožektorių šviesa. Mašina artėjo dvaro link. Prožektorių šviesos jau griebė partizanus.
— Krist ant žemės ir nekrutėti — sušnypštė Žilvinas. Vyrai, kaip dalgio pakirsti, krito ant žemės ir susmeigė nosis į drėgną pievą.
Prožektorių šviesos nulaižė pievą ir nuslydo virš vyrų galvų. Jie gulėjo mažame pievos įdubime.
Mašina, pasiekusi kryžkelę ties šventoriumi, pasuko į kairę ir nulingavo vieškeliu. Buvo girdėt, kaip burzgė motoras ir žlegsėjo ratų plėšomas purvas.
Tik automobiliui išnykus už pasisukimo, vyrai pakėlė galvas ir lengviau atsiduso. Pavojus buvo praėjęs.
— Kipšas ir nešioja! — niršo Ramūnas.
— Man atrodo, kad agitatorius baigęs savo
paskaitą išvažiavo namo, —spėliojo Žilvinas.
Vyrai kilo nuo pievos ir purtės drabužius. Dvaro pusėje lojo šunes.
Dabar jie baigė pievą, perkirto kelią, kuriuo ką tik buvo nuvažiavusi ta nelemtoji mašina, ir išėjo į plačią dobilieną. Mokyklos nebebuvo matyt — ją dengė augštuma.
Netoli vieškelio jie pasuko į pietus ir priartėjo prie senos mūrinės karčiamos. Antroje vieškelio pusėje pastatyta pora naujų namų, — čia numatytas įsteigti kolchozo centras. Karčiamoje ir namuose spingsėjo gelsvos švieselės. Anapus slėnio kažkas šūkavo ir barškino kibirą-
Kelias, atėjęs nuo mokyklos, pro karčiamą leidosi į giloką pakalnę. Nuo dobilienos jį skyrė kažkada supiltas volas. Kai kelias būdavo šlapias ir ištižęs, gyventojai eidavo volu: čia tranku ir sausiau. Dabar partizanai, slinkdami šiuo pavoliu, artėjo prie mokyklos.
Jie sustojo už nedidelio kauburio, apaugusio sena žole, pasitiesė žemėje gūnią, ant jos sukniubo ir stebėjo, kas darosi prie mokyklos. Tamsa tebebuvo tokia pat tiršta ir nepermatoma.
Ties mokyklos durimis kabėjo liktarna, pakabinta ant ilgo kablio. Vėjas sūpavo liktarną į šalis, jos liepsna mirkčiojo ir plazdėjo, viena stiklinio gaubto pusė buvo visiškai aprūkusi, ir liktarna tedavė tik labai mažai rausvos šviesos. Namo priešakyje ties liktarna vaikščiojo sargybinis, pasibrukęs po pažastim automatą. Jis valandėlę pastovėdavo ant akmeninių laiptų ties durimis, pamažu nukrypuodavo tai prie vieno, tai prie kito kampo, ir pasižiūrėdavo į tamsą. Atrodė ramus ir savim pasitikįs.
Iš mokyklos buvo girdėt šūkavimai, kalbos ir plojimai. Turbūt mokiniai deklamavo. Buvo labai svarbu nustatyt, ar yra sargybinių kitame namo gale, o jei yra, tai kiek — vienas ar du? Vyrai įtempė akis ir spoksojo į tamsųjį pastato galą, kur langai vos vos tesimatė. Bet ir prie tokios šviesos jie pastebėjo, kad prie namo galo kas nors stovi. Sargybinis, iki tol buvęs nematomas, prašmėždavo pro langus. Paskui grįžo atgal.
Dabar Žilvinas nusprendė.
— Mes pasidalinsime į dvi dalis, — šnibždėjo jis savo vyrams. — Aš ir Girinis pasiliksime čia, o tu, Ramūnai, su Patamsiu eisite prie ano galo. Jūs nusileisite pro karčiamą į pakalnę, padarysite didelį vingį laukais, ir ateisite prie mokyklos iš anos pusės, — jis ranka nubrėžė kryptį, kur vyrai turės eiti.
Po to jis jiems išdėstė savo planą, kaip jis mano sargybinius nuginkluoti. Žinoma, jei viskas eis, kaip numatyta.
— Tik būkite atsargūs ir be reikalo nelįskite į pavojų. Jei matysite, kad yra du sargybiniai, visai nepulkite. Geriau nepradėti, negu pralaimėti. Kai darbą baigsite, pavyks ar nepavyks, — susitiksim prie dvaro daržinės ten prie kelio. Neikite į šią pusę. Prisidengdami trobesiais traukitės į pietus. Laimingai!
Ramūnas su Patamsiu, pasilenkę ir slapstydamiesi už pylimo, nuslinko į pakalnę ir dingo tamsoje.
Žilvinas išsiuntė savo vyrus, bet dabar ir pats galvoja, gerai ar blogai padaryta. O gal nepavyks? Gal tik pats įlįs į pavojų ir juos pražudys?
Bet ką nors pradėti reikia. Jis susilankstė gūnią ir kartu su Giriniu pradėjo pavoliu šliaužti prie mokyklos. Pasilenkę, keliais ir alkūnėmis. Pasikelti negalima, kad sargybinis jų nepastebėtų. Greit jų keliai ir alkūnės peršlapo, o rankos aplipo purvu.
Priešais mokyklos namą pavolyje buvo kažkada sumesta akmenų krūva, kurioje augo apskurdęs erškėčių krūmas. Tarp erškėčių vešėjo piktžolės. Gal kibiai, gal šalpusniai. Nušalę ir sudžiūvę piktžolių lapai šlamėjo ir čežėjo. Ideali vieta užsislėpti.
Jiedu sugulė už krūmo ir laukė, kas bus toliau. Sargybinis vis tebevaikštinėjo. Nedidelis, stambus vyrukas, įtraukęs galvą į milinės apikaklę. Šalta ir jam.
Mokyklos pastato priekis buvo išpuoštas. Abipus durų kabėjo eglėšakių vainikais apipinti didžiuliai Lenino ir Stalino paveikslai. Kiti tokie pat vainikai bangomis iškabinėti skersai visą namą ir prie kampų. Virš durų prikalta penkiakampė raudona žvaigždė.
Besmarkaudamas vėjas nutraukė nuo sienos vainiką ir jį mosavo į šalis lyg laikrodžio švytuoklę. Jis lindo už paveikslų, čia juos išpūsdamas, čia vėl priplakdamas prie sienos. Vienas paveikslo šonas atitrūko nuo vinių ir garsiai lapnojo į sieną. Stalinas atkišdavo tai vieną, tai kitą ūsą. Raudona vėliava, iškišta ant grėbliakočio pro čiukuro langelį, nuo lietaus ištižo ir varvėjo krauju.
Laikas slinko, o jie vis nenusprendė, ką daryti. Jau bus praėjęs ir sutartas dvidešimties minučių laikas, o jie tebegulėjo už krūmo, kaleno dantimis ir stebėjo sargybinį.
— Pulti neįmanoma, — svarstė Žilvinas. Kol jiedu spės pribėgti, sargybinis juos pastebės ir atidengs ugnį. Jo automatas užtaisytas, ir kiekvienu momentu jis gali paspausti nuleidžiamąjį kablelį.
— Nieko kita nelieka, kaip priartėti prie mokyklos laukais iš kairės ar dešinės. Žibinto šviesa ten jau nebesiekia ir jie nepastebėti galėtų priartėti prie vieno ar kito kampo. Tik reikėtų saugotis sargybinio, stovinčio kitame namo gale.
Ramūnas su Patamsiu jau turėtų būti savo poste.
Mokykloje pakilo garsus plojimas, ūžesys ir kalbos. Turbūt prasidėjo pertrauka. Pro priekines duris laukan išėjo keli vyrai. Jie pasuko į patamsį už namo kampo. Gal parūkyti, gal prasivėdinti, o gal šiaip mažu reikalu.
Pro šalines pastato duris žmonės taip pat veržėsi laukan. Baltas šviesos ruožas nutįso kieme ir atsimušė kūdroje. Kaikurie susirinkimo dalyviai, turbūt, jau ėjo namo. Kažkas įklimpo purve. Ties kapinėmis švysčiojo brėžiami degtukai ir spingsėjo rūkomos bankrutkės. Netoli dvaro kažkas užtraukė dainą:
Laiminga mūsų šalis plačioji:
Nuo Uralo lig Kamčatkos vien kapai . . .
Žilvinas su savo draugu apmirė: kas bus, jei kas nors susigalvos pereiti skersai kelią į šią pusę? Jie bus gyvi iškepti . . .
Tačiau pertrauka baigėsi, salėje suskambo skambutis, ir susirinkimo dalyviai vėl rinkosi į vidų. Užkampyje buvę vyrai taip pat susėjo. Greit viskas nurimo.
Žilvinas pastebėjo, kad mokyklos priekinės durys suveriamos. Ir teatidarinėjama tik kairioji jų pusė.
Sargybinis kažko krapštėsi po kišenes, gal degtukų jieškojo, apsižvalgė aplinkui ir įėjo į vidų.
— Dabar arba niekada! — švystelėjo Žilvino galvoje mintis.
— Pult! — sukomandavo jis pats sau ir Giriniui.
Vyrai, kaip katės, keliais šuoliais peršoko kelią ir atsidūrė prie mokyklos durų. Girinis vienu rankos mostu nukabino žibintą, pamosavo jį ore ir nusviedė į plačią valką, telkšojusią kelio viduryje. Žibintas bematant užgeso. Žilvinas gi prisiglaudė prie dešiniosios durų pusės.
Tuo pačiu metu prasivėrė mokyklos durys ir laukan išėjo sargybinis. Tas pats arba kitas. Staiga atsiradusios tamsos apakintas jis apstulpo ir nesuprato, kas atsitiko su žibintu. Dar jam nespėjus nė galvos pasukti, Žilvinas iš užpakalio užmetė gūnią ir kumščiu tvojo kelis stiprius smūgius į sprandą. Nuo smūgio sargybinis apsvaigo ir kaip maišas susmuko prie laiptų.
Žilvinas ištraukė iš rankų jo automatą, o Girinis paskubomis nusegė granatas, ir abu pasileido skersai kelią į dobilieną. Bebėgdamas Girinis dar pasiėmė iš klano žibintą. Pravers ir tas.
Užpuolimas tetruko tik kelias sekundes. Kol priešas atsipeikės, vyrai išnaudojo progą ir kūrė dobiliena kapinių link. Jie kelis kartus suklupo duobėse, bet veikiai pasiekė kryžkelę prie šventoriaus ir užsuko už kapinių mūro.
Jau tolokai pabėgėjus už kalno, mokykla atgijo. Kilo panika. Kažkas pradėjo šūkauti ir švilpti. Supoškėjo keli šūviai. Netrukus pasipylė ilgesnės ir trumpesnės automatų papliūpos. Tarpais trinksėjo paskiri šautuvų šūviai ir aštriai sproginėjo granatos. Stribai šaudė aklai: nematydami priešo ir nežinodami, iš kur juos puola. Kulkos švilpė tuščiuose laukuose ir kapojo medžių šakas.
Už kapinių kalno vyrai lengviau atsikvėpė. Širdys mušė lyg norėdamos iš krūtinių išsiplėšti.
— Tai privirėme košės! — džiaugėsi Girinis.
Jie skubėjo papieviais ir klausėsi šaudymo. Jų kojos žlegsėjo šlapioje pievoje.
Šaudymas tilo. Dar keli šūviai — ir viskas nurimo.
Prie apleistos dvaro daržinės kampo jų jau laukė Ramūnas su Patamsiu. Išverstų daržinės durų anga juodavo it smala.
— Nu, ar sveiki? — nudžiugo Žilvinas, pamatęs draugus.
— Ir sveiki, ir gyvi! — atsakė Ramūnas.
— Ir su grobiu, — pridėjo Patamsis — Tai prisipyškino stribukai. Manėme, kad jūsų nė skutų neliks . . .
Vyrai susėjo į daržinę ir susėdo ant skersbalkio. Pavojaus čia nebuvo.
— Papasakokite, kaip jums sekėsi, — panorėjo žinoti Žilvinas.
— Sekėsi gerai, — atsakė Ramūnas. — Kaip buvo įsakyta, mes priartėjome prie tvarto kampo ir stebėjome, kas dedasi prie mokyklos. Greit pastebėjome, kad yra du sargybiniai: po vieną prie kiekvieno kampo. Kairėje buvęs sargybinis daugiausia stovėjo pečiu atsirėmęs į sieną, nugara į mus. Dešinysis trypinėjo apie kampą, buvo atėjęs net iki šulinio, turbūt atsigėrė, nes girdėjome grandine tarškinant kibirą, paskui grįžo už kampo į užuovėją ir ten užsirūkė, kosėjo ir čiaudėjo, matyt, žmogėnas turi slogą. Prie klebonijos buvo ramu ir ten nieko nematėm.
— Mudu pasitarėm, kad labai patogus momentas pulti. Ir pulti abu sargybinius iš karto. Tik vieną pulti buvo neįmanoma, nes tada antrasis pakeltų aliarmą. O visai nepulti, kaip mums buvote pataręs, mes laikėme bailumu.
— Pasidalinom darbu: aš pulsiu kairįjį, o Patamsis dešinįjį sargybinį. Aš pasinaudosiu maišu, o Patamsis pasiėmė geroką mietą, kuriuo buvo užremtos išvietės durys. Kai Patamsis atitraukė mietą nuo durų, tos atsidarė ir pradėjo nuo vėjo suptis ir girgždėti, bet sargybiniai į tai nekreipė dėmesio.
— Tuo tarpu salėje prasidėjo bruzdėjimas ir žmonės pradėjo eiti lauk. Kaikurie atėjo net prie šulinio atsigerti. Mes pabūgom ir pasitraukėm, už tvarto.
— Kai viskas nurimo ir sargybiniai vėl pasiliko vieni, mes prislinkom prie šulinio rentinio. Dešinysis teberūkė. Salėj kažinkas baladojo į sieną, turbūt, kalė vinį. Mus nuo sargybinių teskyrė kokių dešimties metrų tarpas.
— Aš puoliau savąjį. Užmečiau jam ant galvos maišą ir apsukau. Jis pašoko ir bandė gintis. Stuktelėjau jam kelis smūgius į galvą ir jis, tik teaiktelėjęs, pavirto į pasienį. Ištraukęs jo automatą dar pridėjau kelis smūgius. Jis nebejudėjo. Turėjo dvi granatas. Paėmiau. Atlikęs savo darbą nubėgau už šulinio ir žiūrėjau, ar Patamsis nereikalingas pagalbos. Nereikėjo. Ir jis tuojau atbėgo prie manęs.
— Matyt, kad sargybinius gerokai pritvojom, nes jie nesukėlė jokio triukšmo. Tik kai atsidūrėm už klebono daržinės, prie mokyklos prasidėjo pasiutęs šaudymas. Bet mus kulkos nesiekė. Ir, štai, esam čia.
Vėjas švilpavo daržinės sąsparose. Vyrai sėdėjo ant balkio, rūkė ir gėrėjosi savo žygiu.
— Man tai nėra ko nė pasakoti. Pritvojau savo stribuką kuolu, atėmiau šautuvą ir numoviau batus ... — nenorėjo daug kalbėti visada tylus žemaitis Patamsis. Patumsis, kaip jis save vadino.
— Ir batus numovei ... — nustebo vyrai.
— U kaipgis! Batai reikalingi. Jų mums nieks neduoda. Nenueisi į kuopos sandėlį ir nepaprašysi. O stribuko velnias negriebs. Valdžia duos kitus.
— Būtų kaip ir negražu, — dėstė savo mintis kiek patylėjęs žemaitis. — Lyg koks razbaininkas ar vagis. Ale iš kur imsi? Šit mano batų jau baigia padai atkristi. Jei man netiks— atiduosiu kitam, — jis paplojo batų aulus viens į kitą.
— Puiku, vyrai, gerai! — pagyrė Žilvinas. — Svarbu, kad laimingai pavyko. Du automatai ir šautuvas su šoviniais, keturios granatos, pora aulinių batų ir žibintas . . . Tai bent grobis!
— O dabar, vyrai, marš namo ... į pirtį! Pernakvoję rytoj kelsimės į punktą Nr. 200. Čia perdaug pavojinga pasilikti: stribai galiapylinkėj daryti “oblavą”. Rytoj išsiųsiu Jogailą pasižvalgyt, kas girdėt.
