JONAS RŪTENIS
Šiais metais — visoje sukaktuvinių datų eilėje, Gaižiūnų poligonas jau 30 metų, kaip naudojamas kariuomenės reikalams. Tiesa, 20 metų svetimos, okupantų kariuomenės, bet tas nei kiek nesumažina sentimento — jis toks pats, kaip ir visai pavergtai Lietuvos žemei.
Prisiminimuose ir praeityje tai viskas, tačiau ne vieną karį ir ne vieną ten viešėjusį svečią tie prisiminimai jaudinančiai pakodylina . . .
1930 m. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės rūpesčiu ir pastangomis 68 kv. kilometrų plote įsteigiamas Gaižiūnų poligonas, vos 2 kilometrai nuo Gaižiūnų geležinkelio stoties su centru Ruklos dvare.
Pirmuoju poligono viršininku buvo plk. Urbonas, dabar gyvenąs Švedijoje ir šiais metais parašęs imponuojančią studiją ŽALGIRIS.
Jei šiandien Gaižiūnų poligonas nebenagrinėtinas ir nebesvarstytinas kariniu požiūriu, kaip specifinis karinio paruošimo laukas — tai jis visdėlto pasilieka savo nepriklausomojo laikotarpio dešimtmečiu atmintinas, kaip auklėjantis veiksnys.
Žinoma, atsiras nūdien pas mus asmenų ir sambūrių, kurie paklaus kam tai viskas? Kas iš to?
Bet žinant, kad tiems ir mūsų laikraščiai ir knygos nereikalingos kad visos kultūrinės ir profesinės organizacijos ir vienetai tik “seneliukų žaidimas” ir jie tevertina tik tiek kiek dabar mato, o praeitį negailestingai nubraukia, bet užtat patenkinti, kad jų dūdų tonai jau sutampa su moderniškomis dūdomis.
Tiems šie nuotraukų prisiminimai nei praeity nei dabar nieko nesako. Jų čia niekas ir nesistengia nei pakodylinti nei sujaudinti.
Tikimasi, kad visi kariai, nemaža prakaito, darbo, ištvermės ir sumanumo tuose pušaitėmis apaugusiuose smiltynuose palikę, kitaip žiūri, nors čia dedamos nuotraukos jiems asmeniškai gal ir nebūdingos, bet būdinga pati dvasia, nuotraukų prierašai kalba patys už save:
1. Gaižiūnų poligono amfiteatras su scena medžių pavėsy. Scenoje 2-jų veiksmų komedija—“Jonas būtinoj tarnyboj”, autorius nežinomas. “Joną” vaidino žymus Nepriklausomos Lietuvos aktorius Romualdas Juknevičius. Minia žiūrovų su pirmuoju poligono viršininku plk. Urbonu (5 iš kairės) priešakyje.
2. “Kariuomenės pusvalandis” iš poligono. Mėgiamiausioji N. L. visuomenės radio transliacija, sekmadieniais. Gilumoje (baltu apsiaustu) Ryšių b-no mjr. Mašiotas daugelio transliacijų vadovas, ir daugybės poligoniškų dainų-dainelių autorius. Dainuojama poeto Ant. Miškinio žodžiais: “širdie, tu nedrebėk prieš būrio Vadą.”
Skaityti daugiau: ATMINTINOS NUOTRAUKOS
Šiemet sukanka 700 metų nuo didžiosios Žemaičių pergalės
1260 M. LIEPOS 13 DIENĄ
Z. RAULINAITIS
Durbės kautynės yra XIII-jo amžiaus Tannenbergas Z. Ivinskis
I. TRYLIKTASIS AMŽIUS
Didžioji žemaičių pergalė ties Durbe yra vienas iš didžiausių įvykių, ženklinančių XIII a. istorinę eigą Europos rytinėje dalyje.
Ką tik užsibaigė, tų laikų žinomą pasaulį sujudinę Kryžiaus karai, tęsęsi visą XII a. ir pirmąją pusę XIII a. Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis dar planavo savo paskutinį Kryžiaus žygį į Jeruzalę. Žmonės dar tebegyveno tų nepaprastų žygių sukeltoje srovėje.
Nors Artimuose Rytuose Kryžiaus karai ir baigėsi, bet jie dar tebesitęsė Europos rytuose. Vakarų Europa, Romos kurijos skatinama, siuntė “piligrimus”, kad jie naikintų pagonis ir “skleistų krikščionybę” Pabaltijy.
Europai dar vis tebegrėsė Azijos žiauriųjų mongolų galia. Juk tik XIII a. pradžioje mirė Dievo rykštė didysis Džengis Chanas (1154-1227), apvertęs augštyn kojomis du trečdalius tų laikų pasaulio. Atrodė, kad tarp 1238 ir 1241 m., Džengis Chano paveldėtojų vedami, mongolai nukariaus ir visą Europą.
Aukso bonių miestas, “senasis ir šventasis” Kievas, 1240 m. buvo mongolų paimtas ir išplėštas, 1241 m. Lenkų sostinė Krokuva buvo sudeginta. Bet, staiga, 1242 m. mongolų tvanas sustojo ir jie pradėjo trauktis. Jie paliko Vengriją ir Lenkiją. Tačiau jų pavojus nebuvo praėjęs. Dar 1258-59 m. jų pakartotini puolimai pasiekė net Lietuvos rytines sritis ir jas nusiaubė.
Tais pat 1260 m., kai žemaičiai ant Durbės ežero krantų galutinai primušė Livonijos ordiną, tolimojoje Azijoje mirė ketvirtasis mongolų imperatorius. Tada Mangu, totorių Aukso Ordos chanas, valdęs užkariautus Rusijos plotus, pasiskelbė nepriklausomas mongolų Didžiojo chano. Totoriai dar ištisus 200 metų po to išvaldė Rusiją.
Štai kokiam istoriniame fone, karų ir didžiulių perversmų nusėtame, įvyko Durbės mūšis. Gal todėl ir nenuostabu, kad jis praėjo Vakarų Europoje lyg ir nepastebėtas. Tačiau Durbės pergalė yra ypatingai didelės reikšmės įvykis ir politiniu ir kariniu atžvilgiu.
Politiniu atžvilgiu Durbės mūšis yra vienas didžiųjų įvykių Rytų Europos istorijoje, jis davė pradus tolesniam Lietuvos valstybės kūrimuisi, o kariniu — vienas iš didžiųjų riterių mūšių Viduramžiais ir dalyvių skaičiumi ir karinio meno atžvilgiu. Tai vienas iš ryškiausių dviejų skirtingų taktikų susidūrimo atvejų.
II POLITINĖ IR KARINĖ BŪKLĖ PABALTIJY
Apjungta Lietuva buvo valdoma karaliaus Mindaugo 1253 m. karūnuoto. Iš visų pusių priešų grasomas, Mindaugas savo užsienių politikoje sumaniai naudojo diplomatines priemones, kurias, reikalui esant, paremdavo kardu.
Su kalavijuočių ordinu šiaurėje, nuo 1251 m. jis gyveno taikoje, kurią išlaikė iki 1261 m. Tam tikslui jis buvo net atsižadėjęs Žemaičių, kuriuos savo aktu padovanojo ordinui. Jam ypač rūpėjo galimi pavojai iš rusų žemių iš Volinijos ir iš pietų, iš lenkų ir mozūrų sričių.
Kad Lietuvos valdovų dėmesys buvo daugiau nukreiptas į Rytus kaip į Vakarus, rodo pav. kad ir H. Paszkiewicz sudaryti Regesta Lithuaniae (Nr. 180-421) pažyminti 1237 — 1263 metų laikotarpyje lietuvių karo žygius:20 į rusų žemes, 8 — į Lenkiją ir tik 5 — į Ordino žemes. Atrodo, taika su Ordinu Lietuvai buvo reikalinga.
XII a. pabaigoje vokiečių veržtas į rytus vyko visu smarkumu. Jie buvo jau pasiekę Vyslos žemupį ir atsidūrę į baltų gyvenamus plotus, o jūra pasiekę dabartinės Latvijos žemes. XIII a. vidury abu vokiečių ordinai jau valdė beveik visą šių dienų Latvijos plotą, pradėję užkariavimą iš Rygos, Prūsų žemes tarp Vyslos ir Prėgliaus ir baigė užkariauti Sembą.
Sembą užkariauti nebuvo lengva, nes kraštas buvo turtingas, gausiai apgyventas ir turėjo stiprių įgulų: “Sambia opulenta et populosa potuit habere IV milia eąuitum et XL milia pugnatorum” (Dusburgas, S. r. Pr. I p. 52).
Kryžiuočiai jau steigė atramos taškus Kuršių marių pakraščiuose, o kalavijuočiai Nemuno žemupyje. Abi ordino šakos rengėsi naujam žingsniui — Žemaičių užkariavimui.
Apsijungus ordinams po viena vadovybe 1237 m., sekantis jų žingsnis, aišku buvo sujungti ir savo valdomas žemes. Tačiau tam dar reikėjo užkariauti jas tebeskiriančius nadruvius, skalvius ir žemaičius (Naubaras).
Ordinui buvo svarbu, kad abi tų laikų pasaulio galybės, imperatorius ir popiežius, juos remtų. “Jiems tik reikėjo sugebėti laviruoti tarp jų dviejų jėgų, nes skelbiami kryžiaus karai iš Kurijos, ir iš imperatoriaus dvaro einančios privilegijos buvo jų atrama tolimame nuo imperijos ribų ‘barbarų’ krašte.” (Ivinskis, Durbė)
Jau 1236 m. kalavijuočiai mėgino paspausti žemaičius iš šiaurės, bet smarkiai pralaimėjo ties Šiauliais (Saule), kur žuvo jų kariuomenė ir pats magistras Volkvinas. Tačiau nežiūrint to didelio pralaimėjimo jie neatsisakė savo planų ir siekimų. Tik kolkas jų rankos buvo užimtos naminiais reikalais. Tarp 1242 m. ir 1252 m. kalavijuočiai galutinai pavergė kuršius ir jų kraštą apstatė pilimis. 1250 m. nusiaubė žiemgalius, kurie pagaliau apsiėmė mokėti jiems duoklę.
1253 m. kalavijuočiai pasistatė Klaipėdos pilį. Tais pat metais Kuršo vyskupas dalinosi su ordinu vakarinę Žemaičių sritį — Ceklį.
Tiesiausias susisiekimo kelias tarp Livonijos ir Prūsų ėjo Kuršių Užmario ilgąja juosta. “Tas kelias tiesiai vedė per sambių ir varmių žemes be jokių vingių į Ordino centrines tvirtoves. Šituo Kuršių juostos keliu vėliau nusistovėjo reguliarus susisiekimas su Kuršu (per Liepoją) Rygon.” (Ivinskis, Durbė). Šį labai svarbų ordinui kelią saugoti ir buvo pastatyta Klaipėdos pilis, kuri be to turėjo nutraukti žemaičių ryšius su sembais iš kurių, jie prekiaudami gaudavo druskos, ginklų ir kitų reikalingų dalykų.
Tuo metu kryžiuočiai dar buvo užimti sembų nukariavimu ir dar nebuvo pasiekę Nemuno.
Vos praslinko du dešimtmečiai nuo Šiaulių didžiosios pergalės kai virš Žemaičių vėl ėmė telktis audros debesys. Nors oficialiai Žemaitija Mindaugo buvo padovanota ordinui, tačiau užimti ją galutinai vokiečiams reikėjo griebtis ginklo.
Bet žemaičiai irgi nesnaudė. Jie puikiai žinojo su kokiu priešu turi reikalą ir jiems buvo aiškūs jo tikslai. Nelaukdami ordino jie pirmieji pradėjo veikti.
Skaityti daugiau: DURBĖS MŪŠIS
