LIETUVIŠKO ŽIDINIO VAIDILUTĖ
BALYS AUGINAS
Dedikacija Motinai
. . .norėčiau savo tyriausius širdies žodžius
supinti giesmėn. kad ji visad skambėtų Tavo garbei žemėje,
o mano Mama . . .
Aš padedu minčių mažytę puokštę
Ant tolimojo Tavo kapo, Mama—
Tegu dainuoja Tau
Šiandien visi varpai bažnyčios bokšte
Ir guodžia mano širdį kenčiančią, neramią . . .
(Impromptu, 1960.4.28)
M. Katiliūtė — Motina
Pavasaris su pilnais gėlių krepšeliais beldžiasi į mūsų duris. Sprogstąs pumpuras praveria savo vaikiškai giedrą veidą besijuokiančiai saulei, ir pamiškės žibutė savo nekaltom mėlynom akim nedrąsiai žvalgosi aplink. Visa gamta bunda naujai gyvybei. Ir žmogaus širdis suplaka ir virpa smarkiau, žvelgdama į šiuos mums Kūrėjo padovanotus žydinčius klonius. Nuostabus gegužis eina per lankas ir pievas ir žieduotais pirštais mezga senutei žemei naują gėlėtą mezginių skarą.
Ir tada, kai mūsų siela jaučia bundančią gamtą, kai kiekviena žolytė keliasi gyvenimui — šitą gražiausią gegužės mėnesį mes skiriame atminimui tos, kuri mums davė gyvybę, padovanojo jaunystę ir už rankos išvedė į šį gražų, gyvybės sulčių ir viliojančių paslapčių kupiną, gyvenimą. Šiuose žaliuose pavasario rėmuose švyti malonus ir besišypsąs mūsų Motinos veidas.
Kaip dailininkas, kuris iš mažų spalvotų akmenukų sudeda didelį paveikslą, ir aš norėčiau Tavo atvaizdą, Mamyt, sudėstyti iš daugelio tūkstančių nematomų ir ranka neapčiuopiamų dvasinių vertybių, kurių tiek daug esi pabarusi čia žemėje savo vaikams. Ir dažnai Tu pati pamiršti, kurioj dirvoj Tavasis grūdas dideliu medžiu užaugo . . .
Šiuos pabirus žodžius dėstau, tarsi impresionistinių minčių mozaiką ir nuo lietuvės Motinos aušromis spindinčio veido bandau nupūsti amžių apneštąsias dulkes . . .
TAUTOS DVASINIO VEIDO KŪRĖJA
Jau senovės išminčius yra pasakęs, kad “kokia yra motina, tokia yra ir šeima”. Ir tai daug kartų savo antspaudomis patvirtino gyvenimas. Konsekventiškai plečiant šią mintį būtų galima pasakyti: “Kokia Motina, toks jos kraujo vaisius sūnus ar duktė — tokia ir būsimoji šeima.” O kadangi iš šeimų susidaro giminės, kiltys ir tautos — tad, toliau vyniojant šį minčių kamuolį, drąsiai galime teigti, jog “kokia Motina, tokia yra ir tauta”.
Juk tai Ji — amžinoji gyvybės upė — gaivalingai plaukia per visą žemę, išlaikydama tautos gyvastingumą. Ji, kaip gražiausias Žemės Žiedas, sužysta tautos papročių ir tradicijų žiedais, jas su didžiausia meile ir pasiaukojimu skiepydama savo atžalėlėms. JI — vakarė žvaigždė, šviečianti gyvenimo jūroje savo vaikams, įkvėpdama tautą žygiams ir kūrybai.Tai JI per ištisą šimtmečių slinktį formuoja savo tautos dvasinį veidą.Nesgi moralinės tautos stiprybė yra jos šeimos širdis — MOTINA.
Visa tai, ką sakėme apie Motiną apskritai, tinka kiekvienos tautos Motinai. Bet kiekvienas paskirtas žmogus yra skirtingas savo fizine sudėtimi, prigimtimi ir individualybe-tomis dvasinėmis savybėmis, kuriomis jis reiškias visuomenėje. Kiekviena tauta vis kitokiais žingsniais kopia į bendrą žmonijos kultūros kalną, kitokiomis mintimis ir formomis siekia bendrųjų žmonijos idealų, savitus sielos polėkius pina kūrybiniais žiedais į bendrą tautų grožio ir gėrio vainiką. Todėl čia norėtume kalbėti tik išimtinai apie vieną žiedą iš bendro žmonijos vainiko — apie lietuvę MOTINĄ, kuri mums labiausiai suprantama, brangi, nesgi mūsų kraujas. Čia iškelsime tą pagrindinį etninį bruožą, įsirėžusį lietuvės Motinos veidan ir jos dvasingam veidui duodantį visiškai savitą išraišką. Tai istorijos pirštaitapė mūsų Motinos paveikslą, tad jis ir yra skritingų-gyvenimo ir buities-teptukų pieštas, kitom varsom iš skirtingos paletės tapytas.Todėl ir gauname skirtingos asmenybės portretą.
LIETUVIŠKUMO VAISMEDIS
Kai pažvelgiu į savo tautos istorines sutemas, vaizduojuos sau jau tada kitonišką lietuvę moterį. Ji, man regis, jau tada turėjo nepaprastą savo namų židinio meilę,sėslumą. Jos namai buvo šventovė, kurioje degė ne tik šventoji ugnelė, bet kur tyliai ir pamaldžiai plaukė jos visas žemiškas gyvenimas, kaip rami, nesūkuringa upė. Jos ir kraujas buvo ištikimas ir lėtas, nors širdis dainuojanti, išsprūstanti pro lūpas tai džiaugsmo, tai kančios akordais. Vėliau iš tų akordų ji pynė dainą, kaip kasas geltonas, kaip įmantrų vinguringą raštą audimuos. Ir tie lamstyčiai, tie lino siūlai kalbėjo gyvu lietuvišku žodžiu, tuo pačiu brangiu žodžiu, kuris skambėjo Jos lūpose, kai vėlų vakarą Ji migdė savo brangiausią kraujo vaisių. . .
Ak, Motin! Tavo dainuotoji lopšinė dukrai ėjo iš lūpų į lūpas per kartų kartas. Dukra ją perdavė savajai dukrai, nes sūnūs karuos, kovoj ir mūšiuos kitokiom dainom lietuvio lėtą kraują kaitino ir savąją drąsą ir žygius šaunias posmais išliedavo — kaip ir savo kraują už pelkėtą, miškingą, bet mielą savo kampelį. Taip, Močiut, auginai sūnus ne sau, ne sau . . . Užtat dukrelėm kasas rūtomis ir mėtomis dabinai, mokei kaip gėlę, paukštį ir žirgą mylėti. Kaip jurginais ne tik žirgą, bet ir šaunų raitelį puošti. O kartą pamilus-savo širdy laikyti ir ištikimai jį palydėt ligi vėlių kalnelio slenksčio . . .
Ir kai kitur — gal tolimoj šiaurėj pas kaimynus — laukuose praeivio koją žeidė akmenys ir aštrios uolos — mano žemėje jau tada Motinos širdį plėšė skausmų rauda,ir lietuviškas žodis liejosi ramia skausmo ir sielvarto jūra, ištvindamas plačiai po šimtametes girias ir lūžtves . . . Nes ir Tavo džiaugsmo soduos tų sielvargo lūžtvių rasdavosi vis daugiau ir daugiau . . . Apie Tavo židinį skambėdavo kovos kirviai, kurie kirto, retindami Tavo šeimos tvirčiausius medžius. O Tu į juos, MAMA, buvaisudėjusi visas savo viltis — nes jie buvo prinokę lietuviškumo vaisiai. . .
Matau Tave amžių miglose sekant pasaką ir sakmę prie savo vaikų lopšio, deglams ir skaloms rūkstant šiaudinėj trobelėj kurioje gyveno mūsų tautos senovė, ir ta pati šventoji ugnelė degė židiny, nors pakrikštyta švęstu vandeniu svetimtaučio rankomis, per prievartą iškirtus ąžuolus šventuosius ir išbaidžius, lyg bailiąsias stirnas, ugnelės kurstytojas — nekaltąsias vaidilutes.
Ir man rodos, Motin, kad tada Tu surinkai tą išblaškytą mūsų protėvių išsaugotą ugnelės kibirkštį, ir jos šventos žarijos liko amžiams degti kiekvienoj menėj ir po šiaudinio stogo kepure. Ir pati tada Tu amžinąja lietuvybės vaidilute tapai---
Po amžinuoju Tėviškės dangum slinko rūsti amžių procesija. Tarsi kriviai ar žilabarzdžiai vaidilos, jie saugojo mūsų žemę. Ir Tu, jų dvassios kupina, iš jų sau semdama tvirtybės, iškėlus galvą, nesiskųsdama, tvirta ir kantri į tautos kraitines skrynias ir savo vargą, ir kančią, ir sužeistą širdį krovei. Tu visa tai tyliai dėjai ant tautos ir Tėvynės aukuro. O žilabarzdžiai amžių seneliai Tave laimino. Nes Tu turtinai mūsų tautą savo būdo ir tvirtos nepalaužiamos valios perlais.
Savo vaikų širdyse užrakinai praeitį, tėvų ir protėvių papročius, išbandytus kietose amžių grumtynėse. Nes visa tai buvo turtas, kurio “nei kandys neįkanda, nei rūdys nesuėda”. . .
Tai buvo tie kertiniai mūsų tautos stulpai, tie lietuviškumo rąstai, ant kurių Tavo vaikai statė lietuviškos kultūrosrūmus. Ir tų lietuviškų rūmų pačiu pagrindiniu akmeniu buvai Tu, lietuveMotina!
Kaip Angelas Sargas Tu saugojai, kad Tavo vaikų sielos išliktų lietuviškos ir tyros. Ir kad svetimųjų viliūgiški pažadai, svetimi papročiai — kaip svetimasis vynas — neapsvaigintų lietuvišką sąmonę. Tu esi mums tas lietuviškumo medis per šimtmečių speigus vešliai žaliuojantis savojoj žemėj žaliais vilties lapais . .
SOPULINGOJI MADONA
Tu tikėjai savo vaikų ateitimi taip šventai, jog ir Pati mūsų akyse šventąja tapai. Šviesi Tavoji aureolė spindi mūsų istorijos keliuose ir prasimuša net pro ūkanotų ir rūškanų sukilimo metų debesis. Ir tame mūsų istorijos kruvinajame saulėlydyje matau Tavo graudų liemenį, sielvartingus pečius ir kūkčiojančią širdį, suklupusią po kartuvių pašiurpusiais griaučiais.
. . . Rudens vėjo kraupiam kaukime girgžda ant kartuvių kalno skersiniai, krankia alkanų juodvarnių sulėkę būriai — O juodam mirties ir sielvarto paveiksle — Tavo alpstanti širdis girdi anuos, prieš daugelį šimtų metų Golgotos Kalne tartus Sūnaus žodžius: “Motin, štai Tavo sūnus...“ Ir anoji skausminga Dieviškos Motinos tragedija vėl kartojasi po daugelio daugelio amžių tik jau lietuvės Motinos dienų kelionėje. Tik jau šventoj Marijos Žemėje . . .
Ak, Motin! Iš visų aštrių dyglių, žeidžiančių žmogišką širdį — paniekinimo ir vergiško glaudusios jį prie širdies, nekantriai tiesėsi papažeminimo jausmas yra pats aštriausias. Tai tarsi didelis neapykantos akmuo sviestas į tave. Tai lyg įkaitintos liepsnos botagai, plaką tavo sielą. Ir Tavo Motiniškoji širdis skaudžiausiai pajaučia tą panieką, kurią pavergėjas — godus ne tik žemės, bet prekiaująs Tavo ir Tavo vaikų sielomis — nuplaka Tave pasityčiojimo rykštėmis, gurkšnodamas iš saldžiausio keršto taurės — smaguriaudamas Tavo skausmu ir kančia ir šventu bejėgiškumu . . .
O visdėlto, kiek dieviškos tvirtybės parodei, kai budeliui, kursai vienintelio sūnaus išniekintą lavoną atpažint atvilkęs, ramiai pažvelgusi į jo pajuokiančias akis — o, Dieve — išsigynei brangiausio savo kraujo vaisiaus!
Žinau, ką Tu jautei tada, kai kiekvienas Tavo kūno mylintis narelis iš meilės šaukė sūnų mirusį vardu. Kai pačios rankos, tiek kartų glaudusios jį prie širdies, nekantriai tiesėsi paglostyti sūnaus nuvytusią mirties miege garbanę galvą, užspaust užgesusias akis, kurios — lygiai kaip Tavo — man priminė tekantį Tėviškės dangų —
O, Sopulingoji Madona! Kokia kita dar Motina, tiek skausmų ir audringų išgyvenimų išvarginta, svetimųjų kryžiuojama dar galėtų išlikti tokia stipri, jei ne lietuvė Motina!
TAVO MYLINČIOSE RANKOSE
Šiandien lietuvės Motinos jaukusis šeimos židinys užpiltas svetimybės vandeniu. Jis nėra užgesęs, bet vis dar smilksta. Kad ir vergijos pančių apjuostam lizde, ji stengiasi mažyčius sakalus vesti tėvų skrydžiais. Toms, kurių pečius dengia Tėviškės dangaus skara, yra lengviau. Tačiau tremties kelionėje ir svetimuos keliuos, palikus be gimtosios žemės kraitinių skrynių, negaivinamoms bendrojo tautos kamieno syvų — tai šitos Motinos pastatytos prieš didįjį bandymą. Ir, kaip didžiulis kalnas, iškyla šių dienų didysis rūpestis: ar išeivė Motina atliks savo lietuviškumo misiją, ar išlaikys sveikas ir nesužalotas mūsų jaunąsias atžalas? Svetimoj dirvoj įveisti ir užauginti lietuvybės Sodą, ošiantį derlingais lietuviškos kultūros vaisiais— tai svarus uždavinys, kurį pats likimas užkrovė ant trapią Motinos pečių.Bet iš pažiūros silpna, Ji — milžinas dvasioje, juk Ji yra toji mistinė šviesa, ateinanti iš amžių glūdumos į vaiko jautrią ir imlią prigimtį, Tautos Didžioji Išmintis ir Mokytoja.
Lietuviškojo Židinio Vaidilute, Tavo kelias amžių sąvartoje vingiavo pro miegančio liūno akivarus, pro rūkstančių piliakalnių griuvėsius, pro kartuvių baugiuosius kalnelius, baudžiavų tamsias naktis, Sibiro žvarbias taigas . . .
Likimo sparnai atskraidino Tave į svetimuosius vieškelius, pastatė kryžkelėj ir gundo, kaip toj mūsų liaudies pasakoj: yra, štai, siauras erškėčiuotas ir varganas takelis — galbūt, jis veda į namus, jei ištęsėsi Tu ir Tavo vaikai. . .
Yra ir kitas — jis platus, ir pasakų vežėčias auksines Tau paslaugiai parūpins svetimieji. Bet vieno neužmiršk: kad tieauksiniai ratai rieda į bedugnę— ir jie tik į prabangingas Tavų vaikų šermenis nuveš . . .
Mūsų tautos viltis ir ateitis
— Tavo mylinčiose rankose, Motin! Nes Tu buvai iresi vienintelė lietuviškumo saugotoja
— amžinoji mūsų tautos Vaidilutė!
