Partizanai: Istorija ir dabartis

PAKALNĖ

V. KAREIVA

(Pabaiga)

Pasibaigė ruduo, praėjo ir Kalėdos ir sniego pusnys užklojo žadėtų vestuvių šventę, o Kazio vis nėra . . . Tėvai dar labiau suseno, dar labiau prie žemės linko nuo smūgio, ištikusio jų vienturtį sūnų ir namus.

Onutė pasiliko ir kitiems metams tenai. Senieji pamėgo ją, pamilo, nes jos buvimas priminė ir jų sūnų su jo drąsa ir viltimis.

—    Kur tu eisi, dukrele, — sakė jai senoji.

—    Būkime visi drauge ir laukime Kazelio.

—    Kas gali žinoti, gal ir mane išvež, — kalbėjo senasis, — tiek daug žmonių jau suėmė.

—    Tavęs jie neims, — pridėjo dar senoji, — tu skaitaisi samdyta, liaudies duktė.

—    Jei mane išveš, — tęsė senasis, — būkite judvi drauge, dalykitės, kas iš ūkio bus likę. Jei Kazys atsiras, tuokitės ir gyvenkite. Žemės, kiek jos liks, nepaleisk iš rankų, bus taip geriau.

—    Atsiras, aš tikiu, kad atsiras, — pasakė Onutė ir apsiverkė.

Paskiau kas antrą savaitę senasis kinkydavo arklį į šlajukus, motina rišdavo valgio ryšulėlį, abudu prašydavo:

—    Važiuok, dukrele, į Telšius. Gal prie Kazelio prieisi, gal žodį išgirsi, kaip jam einasi, gal nors ryšulėlį įduosi.

Prašyti jos ir nereikėjo. Ji pati veržėsi tenai, kaip srauni upelė per akmenis į ramios tėkmės srovę, kur pašaliais ilgesingai švendreliai šlama. Tokia buvo ir jos buitis.

Kalėjimo viršininkas vis pasitikdavo ją žodžiais:

—    Tu vėl čia? Pas Kazį, žinau. Tai ką šiandien pasakysi?

—    Aš norėčiau jį pamatyti.

—    Tardomas. Ligi teismo negalima.

—    Kada bus teismas?

—    Pranešime.

—    Ar didelė bausmė gresia?

—    Teismas nuspręs!

Viršininkas žvilgtelėjo į kitus du vyrus, sėdinčius jam iš šalių, tie šyptelėjo per pusę žandų. Vienas atsakė:

—    Tu gali nesijaudinti, jo byla nėra sunki. Liečia valstybės tarnautojo užgavimą žodžiu, bet žodžio laisvę mūsų konstitucija garantuoja, kaip ir teisę į darbą ir į poilsį.

—    Kalėjime, — skubiai antrasis pridėjo.

Viri trys klaikiai nusikvatojo.

Skaityti daugiau: PAKALNĖ