LAIŠKAS EUROPON
Mielas Prieteliau,
Jau beveik dveji metai praslinko, kai su Tavim išsiskyrėm tarp anų barakų, kurie mus daugelį metų laikė pririšę prie savęs. Puikiai pamenu tą dieną. Buvo gražus, saulėtas švabiškas pavasaris, o mūsų komitetas buvo nuverstas. Mat, dėl išeikvojimų maisto sandėlyje, ir dėl viešo visuomenės protesto, sandėlininkas persikėlė net į kitą zoną. Pameni, tada nieks nesutiko eiti į komitetą, išskyrus mane. Aš, žinoma, sutikau. Ir tai tik dėl to, kad žinojau, jog tą pačią dieną išvykstu į pereinamąją stovyklą, pakeliui į JAV. Kaip ten buvo toliau — nieko nežinau, bet dabar čia galiu visiems pasakoti, jog “kempėse” buvau net komiteto pirmininku. Matai, čia, Amerikoje, labai svarbu turėti kokį nors titulą, žmogus be titulo, ir dar buvęs DiPi, vietinių visiškai negerbiamas. Beveik visi atvykusieji turia kokius nors titulus.
Tai matai, prieteliau, kas darosi.
