KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI

Mažosios Lietuvos tremtinį klaipėdiškį, mūsų pajūrio 1923 m. sukilėlį, aplankius.

Gyvena jis dabar su savo šeima viename nedideliame Ilgosios Salos, N. Y., miestelyje ir dirba pas vietos amerikinius “kontraktorius” - daržininkus.

—    Užeikite kada, redaktoriau. Pasikalbėsime. Esu Ansas Kėkštas iš Klaipėdos. Dėl lietuviškos kalbos ir šito krašto kariavau nuo kūdikėlio metų. Parodysiu ir Mažosios Lietuvos laikraštį “Keleivį”, kurį neseniai iš Simonaičio gavau.

Kai vieną vakarą aš, tik ką grįžęs irgi iš panašaus daržininkystės - gėlininkystės darbo, kaip ir minimas lietuvininkas Kėkštas, užėjau pas juos, Ansą radau besėdintį prie stalo ir beskaitantį aną imponuojančią Petro Jurgėlos knygą — “Darius ir Girėnas.”

—    Labai malonu, kaptone, kad užėjote. Prašau sėstis, — sutiko jis mane pasikeldamas. Ilgai netrukus, šio malonaus, atviros širdies “žmogelio”, kaip kad jis save vadina, kovingas gyvenimas dėl lietuvybės pradėjo gaivališkai sruventi mano vaizduotėje.

Ansas Kėkštas gimė 19 m. Pauplių kaime, Klaipėdos apskrityje. 1905 m. jis pradėjo lankyti Kunkių pradžios mokyklą. Mokytojas buvo vokietis, atsiustas iš gilumos Vokietijos, nemokąs nė žodžio lietuviškai. Jo tikslas, aišku, buvo tarp tikrų lietuvių vaikų diegti senąją vokiškumo dvasią. Kunkių mokyklos mokiniai beveik visi buvo lietuvių tėvų vaikai. Neskaitant tiktai keleto, kurie buvo vietos vokiečių žandarų ar valdininku prieauglis. Lietuviukai vokiškai nemokėjo ir nenorėjo mokintis. Mokytojas jiems grąsino net karceriu, bet atkaklūs pajūrio sūnūs nenusigando. Pertraukų metu jie sau žaisdavo, dainuodavo vis lietuviškai. Ansas visuomet būdavo vienas vadovaujančių. Sulaukęs jau dešimties metų, Kėkštukas persikėlė į Pauplių kaimo mokyklą.

Skaityti daugiau: KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI

Nedaugel mūsų

Maironis

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau tvirti mes, jei riš vienybe, 
Į darbą stokim vyras į vyrą: 
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,
O priešas laukia jos prapuolimo, 
Kapuose bočiai, kurie ją gynė, 
Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėliai garbė spindėjus; 
Nuslinks ta šmėkla, kaip irnebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta; 
Sukilę, naktį varykim rūstą: 
Dienos šviesesnės ateitis rausta.

Jau anuomet laukė amerikiečių

 (Atsiminimų nuotrupos)

Šiuo metu ateinančios žinios iš pavergtosios Lietuvos sako, kad ten likusieji mūsų broliai vis dar tebelaukia išvadavimo iš Amerikos, t. y. laukia jos karių. Mes, vyresnioji karta, kurie gerai pamename 1918 metus, esame liudytojai, kad daugelis mūsų kaimiečių jau 1918-1919 metais laukė Lietuvoje JAV kariuomenes.

1918    m. pabaigoje, mūsų vyrams vykstant savanoriais į Lietuvos kariuomenę, daugelis kaimiečių moterėlių (buvo ir vyrų) stengėsi mus atkalbėti nuo tokio pavojingo žygio:

—    Vaikučiai, kišate savo jaunas galvas į kilpas. Ką jūs padarysite plikomis rankomis. Lietuva neturi nei ginklų, nei pinigo. Kaip ji kariaus. Palaukite, atvyks Amerikos kariuomenė ir mus apgins.

Mat, po visą Lietuvą tuomet buvo paplitęs gandas, kad į Lietuvą atvyks amerikiečių kariuomenė, mus apginti nuo rusų ir vokiečių.

1919    m. sausio 5 d. rusams-bolševikams užėmus Vilnių, mūsų mažas lietuvių savanorių dalinėlis traukiniu traukėsi iš Vilniaus į Kauną. Buvome sustoję Kaišiadorių stotyje. Stotį vokiečiai buvo atitverę nuo miesto vielų tvora. Žmonės negalėjo prie jos prieiti. Mūsų traukiniui stovint stotyje, pastebėjome, kad prie vielų tvoros renkasi vis daugiau ir daugiau kaimiečių. Jie žiūri į mus, o mes į juos. Jie karštai kažką savo tarpe kalbasi ir rodo į mus, o ypač į mano draugą Miką, buvusi rusų gimnazistą ir dėvėjusi melsvą gimnazisto uniformą, tik kepurę turėjo lietuvišką karinę, geltonu lankeliu. Kiti taip pat dėvėjo tokias kepures, tik drabužiai buvo įvairūs, daugiausia civiliški arba rusiški.

Skaityti daugiau: Jau anuomet laukė amerikiečių

Batai

NelėMazalaitė-Kruminienė

Jeigu kas naujai įeitų į šitą trobą, iš karto galėtų pajusti, kad dabar užstojusi tyla yra tokia, kuri atsiranda po to, kai žmonės buvo labai karštai kalbėję arba barėsi. Ir iš tikrųjų, sūnus ir abu tėvai pasakė tokių žodžių, kurie gali deginti ir įžeisti, nors tai įvyko tik todėl, kad jie vienas kitą mylėjo. Jie nekalbėjo, jog laikas tėvams palikti savo ūkį, kad jaunasis pradėtų gyventi, kaip tikras šeimininkas, ir sūnus nesiveržė kur nors vykti, kad užsidirbtų aukso, ir jis nepasakė jiems, kad pasirinko marčią, kuri nebūtų tėvams prie širdies. Tie dalykai mūsų šalyje nuėjo į senų pasakų skrynią — dabar žmonės ten ginčijasi dėl kitko: sūnus buvo pasakęs, kad jis turi išeiti iš namų, nes jis buvo siunčiamas į vieną žygį, labai tolimą ir tiek pat pavojingą. Jis nepasakė, jog uždavinys yra toks, kad tik stebuklas gali jį beatvesti namo, bet jis negalėjo nepranešęs tėvams išeiti iš namų, ir jau to užteko, kad jie išsigąstų.

—Sūnau, kalbėjo tėvas, —juk taip nedaug šeimų, taip reta namų, kurie nebūtų sekami, taip sekami, tarytum ant kiekvienos tvoros tupi viską matantis sakalas. Ir todėl, kad esu senas ir liguistas, o tu dar labai jaunas ir atrodai toks silpnas, kad gaidys sparnu gali tave pergriauti—gal, sakau, dėl to iki šiol paliko mus ramybėje, ir dabar tu nori pats šokti į kapo duobę, užsitraukdamas įtarimą. Juk, jeigu tu pasitrauksi iš namų, argi nebus tai pastebėta? Ir kai ieškos, ar nebūsi atrastas? Ir kai atras, aš bijau pagalvoti, kas atsitiks. Aš nekalbu apie mudu su motina, bet tu esi mums vienas, ir mes negalime tave prarasti — tu neišeisi iš namų.

Skaityti daugiau: Batai

KULTŪRINĖS NAUJIENOS

—    Tretysis Amerikoje išeinančio kultūros žurnalo “Nemuno” numeris išleidžiamas Philadelphijoje. Ketvirtąjį numerį leis detroitiečiai.

—    Chicagos “Draugo” korespondentų - bendradarbių klubas susitarė su Čiurlionio ansambliu, kuris balandžio 29 koncertuos Čikagoje ir 1000 dol. iš pajamų paskirs premijai lietuviškam romanui,

—    94 metų amžiaus sulaukęs, mirė garsusis britų rašytojas-dramaturgas George Bernard Shaw.

—    Paryžiuje šį mėnesį Gallerie Des Beaux Arts įvyksta pirmoji individualinė meksikiečio moderniojo meno dailininko Rufino Tamayo paroda.

—    New Yorko Metropolitan Opera savo 66-jį darbo sezoną pradėjo G. Verdi “Don Karlo”operos pastatymu, šį sezoną operai vadovauja naujas vadovas Rudolf Bing, kuris vasarą lankėsi Europoje ir tenai sukontraktavo visą eilę naujų dainininkų.

Skaityti daugiau: KULTŪRINĖS NAUJIENOS

Daugiau įrašų...

  1. KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?
  2. Karinės žinios
  3. SLAPTOJI SOVIETŲ ŽVALGYBA
  4. Buv. karių organizacijos Amerikoje

Subkategorijos