Prieš penkiasdešimt metų — LAISVĖS PROŠVAISTĖ

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Lietuvos partizanui Jonui Merkiui atminti

Daugelis atsimename 1941 metų birželio mėnesio dvidešimt antrosios sekmadienį. Priešaušry vokiečių kariuomenės daliniai išgirdo slaptažodį „Dortmund". Tai buvo ženklas pradėti „Barbarosos operaciją”, didele jėga ir greičiu stumiant į Rytus tris milijonus nacinės Vokietijos karių, pusketvirto tūkstančio tankų, du tūkstančiu lėktuvų, septynis tūkstančius artilerijos pabūklų ir pusę milijono įvairių transporto priemonių triuškinti Stalino imperijai. Stalinas, vakarykštis Hitlerio sąjungininkas ir suokalbininkas, išgirdęs apie masinį puolimą, pabalęs ir drebėdamas negalėjęs žodžio pratarti. Už pusvalandžio nacių ambasadorius Von Schulenberg Maskvoje įteikė komisarui Molotovui karo deklaraciją. Perskaitęs ją, tasai bejausmis, diplomatų „akmeniniu dugnu" pravardžiuojamas bolševikas, pasakė: „Vokietija užpuolė kraštą, su kuriuo buvo pasirašiusi nepuolimo ir draugiškumo sutartį. Nieko panašaus nėra buvę istorijoje".

Molotovo atmintis buvo trumpa. Jis užmiršo savo paties su Ribbentropu pasirašytus slaptuosius pakto protokolus Lenkijai pulti, Baltijos valstybėms okupuoti ir Rytų Europai „pertvarkyti". 1939 ir 1940 metais Sovietų Sąjunga laužė sutartis vieną po kitos, įskaitant ir „amžinąją" taikos sutartį su Lietuva. Tačiau, naciams panašiai pasielgus, Molotovas nepaprastai jaudinosi ir niršo.

Tasai atmintinas sekmadienis buvo jau penkta diena, kai lietuvių tremtinių ešalonai riedėjo Sibiro link. Juose buvo ir mūsų šeima: tėvelis (ir šiandien težinome 500 km. tikslumų, kur Sibire galėtų būti jo kapas), mamytė, sesutė ir trys jauni broliukai — visi tremti iš Utenos. Aš studijavau teisės mokslus Vilniuje ir taip trėmimo išvengiau. Dievas man buvo maloningas, nes, sužinojęs apie jų trėmimą ir nutaręs jų ieškoti, pats nežinodamas kur, traukiniui vos sujudėjus, buvau staiga perone pasirodžiusio buto draugo paragintas sustoti Naujojoje Vilnioje: jis ten matęs mano tėvelį.

Net ir šiandien sunku tikėti: savuosius ten suradau, o enkavedistai manęs nepaėmė. Už kokios dienos, skausmui pratrukus, rankšluostį priverkiau: tėvų meile ir sunkiu darbu sukurtas gražus šeimos židinys buvo beširdžių žmonių išdraskytas.

Birželio 22-ji Vilniuje

Ano sekmadienio priešpiety ėjau Gedimino gatve su studentu Jonu Merkiu, su kuriuo, Akademiniuose namuose gyvendami, dalinomės kambariu. Jis buvo mažažemio Kėpių kaimo ūkininko sūnus, vėliau bolševikų nušautas ir durklais užbadytas partizanas, miręs su Sibire rašytais mano sesutės laiškais prie širdies. Išgirdome lėktuvų dūzgesį ir bombų sprogimus Vilniaus pakrašty. Jonas mane sudraudė, prašydamas nerodyti džiaugsmo. Momentui užmiršau, jog tebegyvenome apsupti priešų, kuriems mūsų gyvybė buvo bevertė.

Po pietų Vilniuje — chaosas. Būrys studentų ir studenčių prašė mane padėti atsitraukti už miesto. Tuo metu sekretoriavau pas Sveikatos komisariato Gydymo ir Profilaktinių įstaigų valdybos viršininką dr. Vladą Kviklį ir lengvai gavau oficialų sanitarinį

Raudonojo Kryžiaus raištį bei medicinos reikmenų sužeistiems pagelbėti. To pakako visam kolegų būriui išvesti už miesto. Naktį, toli nuo sostinės, susėdę lauke prie apleisto namo, klausėmės patrankų griausmo, o tolumoje virš kunigaikščių miesto žaravo liepsnojanti padangė. Kaip daugelį kartų praeity, Vilnius vėl degė.

Pirmadienio rytą keli apsisprendėme grįžti į sostinę ir jungtis prie kitų. Vilniuje zvimbė kulkos. Atsimenu, laimingai pasiekę Šv. Mikalojaus bažnyčią, priėjome išpažinties. Tą dieną pradėjo veikti ir sukilėliai, užimdami įstaigas ir pastatus. Pasiekus darbovietę, valdybos viršininko pavaduotojas gyd. Lipčius, padorus kairių pažiūrų lietuvis, tuojau liepė eiti į jo kabinetą ir užsirakinti. Komisariatą nuolat lankė saugumiečiai, išsivesdami tarnautojus. Žinojo, jog šeimą ištrėmus, buvau paženklintas bolševikų naikinimui. Čia prasidėjo manasis rezistencijos kelias.

Vilnius išsilaisvina

Sukilimo išvakarėse Vilnius neturėjo formalios sukilimo organizacijos, nes prieš pat karą, birželio 7 dieną, trys šimtai teritorinio lietuvių korpuso karininkų buvo suimti. Nusiaubus Vilnių masiniais trėmimais, Lietuvių aktyvistų Fronto štabas, kilęs 1940 m. spalio 9 d. Kaune vykusiame vieningos rezistencijos branduolio pasitarime, buvo praktiškai likviduotas. Vilniuje gi buvo numatyta, atėjus tinkamam momentui, skelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir sudarymą laikinosios vyriausybės, kuriai turėjo vadovauti iš Berlyno iškviestas Lietuvos pasiuntinys plk. Kazys Škirpa.

Pogrindžiui duotas smūgis nesulaikė išlikusių Fronto narių, šaulių ir kitų kovotojų. Tie narsūs sukilėliai ir privertė bolševikus pasitraukti iš sostinės. Vokiečiai, planavę masini Vilniaus naikinimą, tos minties atsisakė. Nebebuvo reikalo. Pirmame Wilnaer Zeitung dienraščio numeryje vokiečiai pripažino radę Vilnių pačių lietuvių išlaisvintą. Tuojau susikūrė prof. Stasio Žakevičiaus vadovaujamas Vilniaus Komitetas, pasiryžęs atstatyti administracinę tvarką ir tartis su nacių karinės ir civilinės valdžios atstovais.

Sukilimas Kaune ir krašte

Krašto sukilimą planavo vyriausias Lietuvių Aktyvistų Fronto štabas, kurio žinioje veikė visos pogrindžio organizacijos. Jame reiškėsi Adolfas Damušis, Levas Prapuolenis, Pilypas Narutis, Bronius Stasiukaitis, iš Vilniaus štabo prisijungęs Pranas Padalis ir kiti. Daugelis krašto vietovių neturėjo ryšio su centru ir veikė savanoriškai, spontaniškai. Mažiausiai dešimtadalis LAF narių buvo deportuoti. Kai kuriose vietovėse aktyvistai neteko iki 95% savo narių, kai likusieji slapstėsi ir kovojo miškuose. Jiems pavyko net dalį tremtinių išgelbėti, susiremiant ir nugalint NKVD trėmimo akcijos vienetus. Dėl šios partizanų akcijos, Maskva trėmimus buvo laikinai pristabdžiusi. NKVD komisaras Gladkov minėjo žuvusius enkavedistus „Respublikos valymo operacijoje", jiems susidūrus su partizanų daliniais Utenos, Rokiškio ir Marijampolės rajonuose.

Ta patį birželio 22-os sekmadienį prie Vokietijos sienos spontaniškai pradėtas sukilimas, komunistinio režimo vykdomųjų komitetų ir milicijos būstinių puolimas, jose esančių nuginklavimas ir valdžios perėmimas į lietuvių aktyvistų rankas. Atžygiavusi Reicho kariuomenė į sukilėlių išlaisvintas vietoves, lietuviams savo simpatijų neslėpė.

Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo žygiai Kaune buvo sėkmingi. Dar tą patį sekmadienį Žaliakalnyje, senelių prieglaudoje, įsiglaudė nuo NKVD slapstęsis Levas Prapuolenis; kita štabo dalis — Chemijos Institute. Studentai rūsiuose suslėpė LAF slaptai priklausiusius dviejų milicijos nuovadų pareigūnus. Jie su plk. Vėbra užėmė Kauno radijo stotį Vytauto kalne, o Naručio vadovaujamas sukilėlių būrys-Kauno radiofoną Daukanto gatvėje. Radiofonas neveikė, ir studentai medikai, Ambrozaitis ir Stasiukaitis, surado radijo specialistus ir gavo reikalingas dalis jam pataisyti. Taisymo darbai buvo baigti po pusiaunakčio. Kiti sukilėlių daliniai išprogdino Vilijampolėje centrinę sovietų kariuomenės ryšių stotį, užėmė Kauno pašto rūmus ir telefono-telegrafo centrines. Panikos apimtas, Kauno karo komendantas patikėjo telefoniniu pranešimu, jog nacių desantininkai jau Kaune, ir radijo stoties veikimas yra išjungtas. Sovietų kariuomenės įgula ėmė skubiai evakuotis; panika užvaldė bolševizmui parsidavusius tautos išdavikus.

Pirmadienį, liepos mėn. 23 d. 9 val. 28 min. ryto, Levas Prapuolenis per Kauno radiofoną paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaraciją.

Artėja visų Lietuvos žemių išlaisvinimo valanda, —skelbė Prapuolenis.

— Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga. Broliai lietuviai, imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!"

Tautos Himnu palydėtą Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo žinią išgirdo pasaulis, kartojo Vakarų spauda, pakluso visa Lietuva, atsakydama visuotiniu sukilimu.

Kaune, Parodos aikštėje, buvo išplėšti ginklų sandėliai. Kiti pasiryžėliai atplėšė raudonosios armijos ginklų sandėlį Fredos šlaite, likviduodami sargybą. Pora dienų vyko atkaklios kautynės Šančiuose. Sukilėliai iš fabrikų apšaudė Juozapavičiaus prospektu atsitraukiančius „krasnarmeicų" vienetus, sėkmingai apgynė ir išsaugojo geležinkelio stotį. Naudodami iš priešo atimtus šarvuočius ir minosvaidžius, laisvės kovotojai likvidavo priešo artileriją, sutelktą Napoleono kalne. Lietuvių kovotojai atrėmė net dvi sovietų divizijas, bandžiusias iš Jėsios laiveliais keltis per Nemuną. Aukos buvo didelės. Sunkios ir atkaklios kautynės vyko prie Vytauto Didžiojo tilto, kurių metu žuvo užminuotą tiltą gelbėti bandęs leitenantas Dženkaitis. Sovietai jį išsprogdino kaip tik tuo metu, kai per jį žygiavo patys raudonarmiečiai. Sovietams daug pakenkė jų išprogdintas Žaliasis (Geležinkelio) tiltas, nes iš Užnemunės besitraukią milžiniški sovietų kariuomenės daliniai buvo priversti aplenkti Kauną. Petro Vileišio tiltą Vilijampolėje išgelbėjo sukilėlis, buvęs Vilniaus antros nuovados policijos viršininkas. Laiku atkirpęs sprogstamą medžiagą, tiltą išgelbėjo, bet pats žuvo. Sukilimo operacijoms vadovavo pulk. Bukevičius. Tris dienas Kaune vyko gatvių kautynės ir sruvo kraujas, bet visas tris dienas Kaunas liko lietuvių kontrolėje.

Tai tiktai keli sukilimo kovų faktai, o jų, dažnai atliktų pavienių kovotojų ar mažų būrelių iniciatyva, buvo vykdoma ne vien Kaune; masinis ginkluotas pasipriešinimas nutvieskė visą Lietuvą.

Sukilimo didvyriai

Jei sukilimo pradžioje dalyvavo apie 10,000 slaptai apginkluotų sukilėlių, tai už savaitės tas skaičius prašoko 100,000, ginkluotų daugiausia kovų metu atimtais priešo ginklais.

Sunkiai kovėsi labai menkai apginkluotas 80 vyrų būrys Mūšos miškuose, pabėgęs iš aerodromų statybų. Tuose miškuose kuone stebuklingai išsigelbėjo kitas sovietų apsuptas sukilėlių būrys. Narsiai kovėsi aukštaičiai: Anykščių, Antalieptės, Daugailių, Dusetų, Jūžintų, Kamajų, Kupiškio, Salako, Užpalių, Vabalninko, Zarasų ir kitų vietovių sukilėliai. Galima tvirtinti, jog į sukilimo eigą vienu ar kitu būdu įsijungė visa pajėgi tautos dalis — nuo mažamečių iki senelių.

Tauta laikys partizane 73 metų amžiaus Senulienę, kuri sugrubusiais pirštais tvarstė kovotojų žaizdas, kai įsiutusių bolševikų buvo durtuvais užbadyta.

Taurus laisvės kovos sūnus — gydytojas Žemgulys, kuris operavo sužeistus sukilėlius ir buvo aptikusių bolševikų atplėštas nuo operacinio stalo ir ten pat žvėriškai nukankintas.

Kitoje krašto vietoje, armijos politrukui davus įsakymą padegti kaimo namą, staiga prasiskleidė užuolaida ir lange pasirodė dvimetės auksaplaukės mergytės veidukas. Ji šypsojosi, laikydama rankose meškiuką. Staiga, salvė nutrenkė klonį, ir mažytė krito negyva žemėn. Suliepsnojus ūkio trobai, atsirado partizanai. Raudonieji barbarai buvo likviduoti, gaisras užgesintas. Tiktai narsūs Lietuvos sukilėliai negalėjo Ramunėlei sugrąžinti nekaltos gyvybės.

Traukdamiesi bolševikai naikino, kur ir ką galėjo. Ne kartą seneliai, ligoniai ir kūdikiai buvo suvaryti į vieną trobą ir žudomi, sudeginant namą. Bėgantieji iš namo, buvo pribaigiami šūviais. Bet visur sovietams ant kulnų lipo partizanai, nors ir ne visus tautiečius pajėgė išgelbėti. O vokiečiai bombardavo iš oro, bet patys neskubėjo, leisdami lietuviams atlikti sovietų išvarymo ar sunaikinimo darbą.

Vokiečiai perėmė krūvas ginklų, didelį kiekį raudonarmietiškų uniformų, krūvas priešo lavonų. Partizanai, su trispalviais kaspinais ant rankovių, perdavė vokiečių kariuomenei kuopas, batalionus — net ištisus pulkus bolševikų karo belaisvių. Vokiečiams žygio kelias į Rytus buvo laisvas. Laisva tapo ir Lietuva.

Išsilaisvinę miestai skendo trispalvėse vėliavose, už kurių naudojimą sovietinis okupantas baudė trijų metų kalėjimu. Gatvėse sukurtuose laužuose spirgėjo Stalinai ir Leninai, raudonų kampelių raudonos spalvos ir propaganda. Tauta valėsi nuo purvo. Grįžo tvarka, šypsenom spindėjo veidai. Tik motinai byrėjo gailios ašaros, nesulaukiančiai už laisvę kritusio sūnaus. Didžioji žuvusių dalis ir buvo jaunimas: jauni kariai, studentai, gimnazijų moksleiviai, darbininkų vaikai. Jie žinojo, kad kiekvienas, norįs gyventi laisvėje, turi mokėti kainą, kurios ji reikalauja. Kruvinieji 1991 metų įvykiai Lietuvoje tą tiesą patvirtino.

Sukilimo balansas

Sukilimas pavyko, tačiau jis pareikalavo daug aukų: per 2,700 žuvusių kautynėse, per pusantro tūkstančio nužudytų kalėjimuose ir kitur, per keturis tūkstančius sužeistų. Savaite trukęs sukilimas aukomis prašoko 1919-1921 metais nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių skaičių.

Lietuviai norėjo, kad atvykusi nacių kariuomenė rastų kraštą išsilaisvinusį, o tautą per Laikinąją vyriausybę laisvai ir savarankiškai tvarkančią krašto gyvenimą. Taip vokiečiai buvo pastatyti prieš įvykusį faktą: Lietuva yra nepriklausoma.

Birželio mėn. 24 d. Laikinoji vyriausybė, vadovaujama prof. Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio) susirinko pirmojo posėdžio. Daromi sprendimai atstatyti tvarkai įstaigose ir įmonėse, atpalaiduoti kraštą nuo bolševikinės okupacijos padarinių. Apskrityse, valsčiuose ir mietuose tuojau įvedama lietuviška administracija. Atšaukiami okupaciniai įstatymai, sudaromi savi teismai, grąžinama lietuviško švietimo sistema, sudaroma sava švietimo programa. Lietuvos ūkininkams grąžinama bolševikų išplėšta žemė. Pabrėžus privatinės nuosavybės ir privatinės iniciatyvos principą, neišleidžiama iš akių socialinės lygybės principas, todėl apribojamas privačios nuosavybės dydis, priimama progresyvinių mokesčių sistema, sumažinamas algų skirtumas tarp aukštų ir žemesnių tarnautojų. Kraštas pasuka pilnutinės demokratijos kryptimi.

Birželio 25 d. pasirodo Lietuvių Aktyvistų Fronto leidžiamas pirmasis Į laisvę numeris. Jo antraštė: „Atstatoma laisva Lietuva". Skaitome: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Vilnius-Kaunas 1941 metų birželio 23-ji". Seka parašai.

Trečiadienį, liepos mėn. 26 d., netoli Dariaus ir Girėno kapo, laidojami žuvusieji bendrame kape. Giliai prasmingi premjero Ambrazevičiaus žodžiai: „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynė meilė yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų... Partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautų sūnūs... Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi, būtent dėl Lietuvos laisvės".

Tauta išperka praeities nevalingumą

Paskutiniųjų metų įvykiai — lenkų ultimatumas, Klaipėdos atplėšimas, sovietinių bazių įvedimas, o ypačiai Sovietų Sąjungos ginklu įvykdyta Lietuvos okupacija ir „Baisiojo Birželio" siaubingi masiniai trėmimai — buvo giliai pažeidę lietuvių tautos širdį. Ypač karštai reagavo jaunimas. Anie dramatiški įvykiai liudijo, jog mūsų vyriausybė kritiškais momentais atrodė nevalinga. 1941 metų sukilimas savus ir svetimus įtikino, kokia demokratiškai sveika ir stipri yra lietuvių tauta. Svarbiausia gi, ji išdildė mus lydėjusį priekaištą, kai 1940 metų birželį Lietuvos vyriausybė buvo prarasta be šūvio. Atrodo, kad paskutiniame vyriausybės posėdyje narsiausiai laikėsi ne aukštieji kariškiai, o tik valstybės prezidentas. Tame posėdyje dalyvavo ir tikrasis valstybės išdavikas generolas Vitkauskas. Tai „generolas, padėjęs nulemti Lietuvos ateitį" — taip šį tautos išdaviką prieš kelis metus Lietuvoje apibūdino ir straipsnių serija pagerbė Švyturys.

Tragiška ironija ir šiandien aidi Jono Aisčio eilės:

,, Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
 o varge jo vieno tu pasigedai...
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę —
liko netesėti mūsų pažadai".

1939 m. vyriausybės paskelbtas neutralumas galėjo būti sėkmingas tiktai, jeigu jo apgynimui vyriausybė būtų mobilizavusi visas savo krašto karines pajėgas ir laiku paruošusi tautą, išvien veikdama su Latvija, Estija ir Suomija. Ir šiandien atrodo, jog Lietuvos vyriausybė neturėjo jokio mums žinomo plano tautai okupacijos atveju ir nepasiruošė pati. Atrodo buvo primiršta, jei ne užmiršta, jog valstybinės nepriklausomybės gynimas yra aukščiausia tautos pareiga.

1941 metų sukilėliai buvo vedami pareigos, nuo kurios jų niekas atleisti negalėjo. Nepriklausomybėje augusi ir brendusi lietuvių tauta laikė savo pareiga tesėti tuos gyvybinės svarbos pažadus, ir ji praeities gėdą savo krauju nuplovė.

Naujos rezistencijos išvakarėse

Vokiečių karinė vadovybė ir patys kariai Lietuvos išsilaisvinimo faktą respektavo ir buvo Laikinajai vyriausybei palanki. Nustebimas ir pagarba apėmė, kai jie žvelgė į mūsų partizanų — jaunuolių (ir net vaikų), moterų, senelių, sukilimo vadų ir paprastų eilinių veidus — išvargusius, apsvilusiais plaukais, nutaškytus krauju, bet spindinčius besąlyginiu narsumu. Kartą vokiečių majoras paklausė aštuoniolikmetį lietuvių partizanų grupės vadą, ar jis ir prieš vokiečius kovotų, jeigu jie nutartų lietuvius laikyti okupacijoje. Jaunuolis atsakė: „Tamsta majore, mes kovosime prieš kiekvieną tėvynės pavergėją". Sako, kad tasai žilstantis, rūstaus veido majoras ilgai, akis įsmeigęs, žiūrėjo į jį, po to pakėlė ranką ir atidavė jaunuoliui pagarbą. Galbūt jis širdyje jau bjaurėjosi tuo, ką Hitleris ruošė šiai mažai, narsiai tautai.

Neilgai Lietuva pulsavo laisve. Jau iš pirmų dienų Lietuvos Laikinoji vyriausybė žinojo, jog vyriausybei vadovauti numatytas plk. Kazys Škirpa negalės grįžti iš Berlyno, kur, nacių Užsienio reikalų ministerijos Berlyne parėdymu, jis jau buvo laikomas namu arešte.

Greitai Reicho vyriausybė per ,, zivilverWaltungą", Gestapo ir SS įtaigavo ir vertė vyriausybę gražiuoju atsisakyti savo suverenumo vykdymo. Pasiūlyta ministrų kabineto nariams tapti nacių generalkomisaro generaliniais tarėjais. Vyriausybė pasiūlymą atmetė. Ji sakė esanti įpareigota saugoti partizanų ir bolševizmo aukų krauju pašventintą Lietuvos laisvę. Tada nacių generalkomisaras Von Renteln pareikalavo vyriausybei pačiai sustabdyti savo veikimą, kad išvengus jėgos ir teroro priemonių. Tuo pačiu metu Gestapo nesėkmingai bandė daryti perversmą, nevengdama nešvarių intrigų. Niekas nepadėjo.

Norėdama būti tikra dėl daromo sprendimo, Laikinoji vyriausybė sukvietė pasitarimui apie 60 asmenų, atstovaujančių įvairius politinius junginius ir plačiąją visuomenę. Praeita vieningos išvados: laisvo tvarkymosi politika Lietuvoje negali būti keičiama.

Prieš penkiasdešimt metų, 1941 m. rugpjūčio mėn. 5 dieną, Lietuvos laikinoji vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio. Konstatuota, jog generalkomisaro reikalavimai ir grasinimai padaro visiškai neįmanoma tęsti Laikinosios vyriausybės darbą, jos veikimas sustabdomas prieš jos valią. „Laikinoji vyriausybė pažymi, kad ji nelaiko savęs likviduota, nei sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu, bet dėl „force majeure", dėl pašalinių kliūčių, ji negali darbo vykdyti ir turi laukti iki bus galima fiziškai tas kliūtis pašalinti" (K. Škirpos žodžiai).

Padarius sprendimą, ministrų kabinetas ir visuomenė susirinko Karo muziejaus sodely, padėjo vainiką prie Nežinomo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. Nacių saugumas atėmė ten darytas fotografijas. Premjeras Ambrazevičius formaliame memorandume įspėjo nacių vyriausybe, jog lietuvių ,, tautos kovą gali uždegti tiktai nepriklausomos valstybės idėja".

Pirmieji lietuviai kacetuose

1941 rugsėjo mėn. 20 Lietuvių Aktyvistų štabas pasiuntė Hitlerio vyriausybei protesto memorandumą. Reakcija buvo staigi. Jau sekančią dieną LAF įgaliotinis Levas Prapuolenis buvo suimtas ir išvežtas į Dachau, o rugsėjo mėn. 22 uždarytas ir Lietuvių Aktyvistų Frontas, laiku spėjęs sunaikinti dokumentus, suslėpti ginklus ir išskirstyti savo skyrius. Laikinoji vyriausybė perėjo į pasyvią rezistenciją. Visą kraštą apėmęs pogrindis turėjo kentėti, laukti ir išlaikyti gyvąjį tautos potencialą ir ištikimybę nepriklausomybės idėjai. 1941 rugpjūčio mėn. 14 JAV prezidento Roosevelto ir britų premjero Churchillio paskelbtoji Atlanta Charta, skelbusi ir užtikrinusi laisvę visoms prieš karą buvusioms valstybėms, buvo pagrindinė rezistencinės veiklos atrama.

Von Renteln įsteigtoji generalinių tarėjų institucija generolo Kubiliūno vadovybėje taip pat gynė lietuvių tautos interesus, todėl įtampa su nacių valdžia tolydžio aštrėjo. To pasėkoje, Kontrolės tarėjas majoras Puodžius ir vidaus reikalų tarėjo pavaduotojas pik. Narakas buvo išvežti į Stutthofo kacetą. Švietimo tarėjas Germantas-Meškauskas buvo posukiliminio laikotarpio Konradas Valenrodas. Atvyko į Lietuvą, būdamas fanatiško nusistatymo nacionalsocialistas, turėjęs pilną Reicho vyriausybės pasitikėjimą. Susidūrus su Laikinosios vyriausybės nariais ir su sukilėliais, suliepsnojo meilė Lietuvai, jo širdį užvaldė aistringas troškimas padėti lietuvių tautai, drauge kovoti už Lietuvos teises ir nepriklausomybę. Jo dėka krašte švietimo srity buvo išlaikyta visa, ką buvo įsteigusi Laikinoji vyriausybė. Drąsiai pasipriešinus SS legiono organizavimui Lietuvoje, Germantas-Meškauskas buvo suimtas ir ištremtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Karo pabaigoje mirė, užsikrėtęs šiltine.

Uždaromos aukštosios mokyklos

1943 kovo mėn. 16 buvo sustabdytas aukštųjų mokyklų veikimas. Nacių okupacijos metais universitetai buvo laikomi neramumo židiniais. Ir ant Vilniaus universiteto durų nacių žandarmerija užklijavo iškabas „geschlossen" — uždaryta.

Nors tuo metu „kandidatavau" Vilniaus apygardos teisme, tebedirbau Vilniaus Universiteto Teisės ir valstybės mokslų fakulteto dekanate. Vieną pavakarę pavyko su fakulteto dekanu prof. Stasiu Žakevičium įeiti į oficaliai uždarytą universitetą. Vaizdas buvo baisus: viskas suversta, išvartyta; dokumentai ir egzaminų lapeliai išmėtyti, išdraikyti, daiktai išvogti. Atsimenu, sandėlyje dekanas rado užsilikusį „Telefunken" radijo aparatą. Nušluostęs dulkes, padavė man jį į rankas ir pasakė: „Pasilaikyk, Vytautai, atminimui. Teprimena jis mūsų bendrą darbą, o ypač šią dieną".

Bet ir šioje situacijoje buvo surasti būdai tęsti švietimo darbą. Studijas baigią studentai galėjo baigti laikyti egzaminus, paruošti diplominius darbus ir gauti universiteto baigimo diplomą.

Priešinimasis žydų naikinimui

Lietuviai parodė drąsos, priešindamiesi ir kovodami prieš nacių vykdytą žydų naikinimą. Kunigai krikštijo žydus ir davė dokumentus, kaip nežydams, slėpė žydus pas ūkininkus arba pas save. Tai buvo rizikinga, nes, deja, ir žydų tarpe buvo tokių, kurie tarnavo nacių saugumui, nors vėliau jie buvo sulikviduoti. Protestavo Laikinoji vyriausybė, Lietuvos Vyskupų konferencija, keldama balsą prieš „didžiosios egzekucijos" vykdymą Kauno devintame forte.

1943 m. vyskupas Vincentas Brizgys Kauno Įgulos bažnyčioje pasmerkė lenkų varymą į kacetus, kartu pasmerkdamas nacių vykdomą žydų naikinimo politiką. Vyriausias žydų rabinas Sapiro dėkojo Kauno arkivyskupui-metropolitui Juozapui Skvireckui už žydų gelbėjimą. Žydus slėpė arkivyskupas Mečislovas Reinys, prelatas Mykolas Krupavičius, kunigas Alfonsas Lipniūnas, kanauninkas Mykolas Vaitkus ir kiti. Slėpė Biržiškos, slėpė Landsbergiai, slėpė Mošinskiai. Kai kurie buvo pasidarė tikri žydų apsaugos specialistai. Ne vienas nukentėjo.

Sūduvis knygoje ,,Vienų Vieni" aprašo ypatingą Viduklės kunigo Jono epizodą. Du šimtai žydų buvę suvaryti į sinagogą naikinimui. Kunigui pavyko trisdešimt vaikų išvesti ir paslėpti bažnyčioje. Atsirado skundikas. Kunigas neleido naciams eiti į bažnyčią, sakydamas: ,,Jei jūs žudysite vaikus, pirma turėsite mane nužudyti". Gestapo taip ir padarė: nužudė kunigą, o po to trisdešimt žydų vaikų.

Teroro mėnesiai

Gestapo ir SS teroras tolydžio aštrėjo. Nacių ,,zivilverwaltungo" reikalavimai irgi nesiliovė. 1943 metu kovo mėnesi suimti 46 intelektualai Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Generalinis tarėjas Kubiliūnas pakvietė prof. Mykolą Biržišką, savo tarėjus ir aukštuosius karininkus drauge nusistatyti dėl nacių reikalavimo: steigti Lietuvoje SS legionus. Visi patvirtino per pogrindį nuaidėjusį tautos nusistatymą: SS legiono steigimas Lietuvoje nepriimtinas, nežiūrint, kad latviai ir estai jau buvo juos įvedę. Kas priimtina — tai Lietuvos kariuomenė lietuvių vadovybėje, skirta savo kraštui ginti.

Vokiečiai kontrapasiūlymą atmetė. Teroras aštrėjo. Tą pajutome ir mes, jaunieji, kurie buvome gaudomi gatvėse. Atsirado Lietuvoje SS politinis vadas Harm su 6,000 esesininkų. Jie tykojo jaunimo Arbeitsdienst'ui (darbo tarnybai), transporto reikalams, sunkiajai pramonei. 80,000 darbininkų nusistatyta prievarta surinkti darbams į Vokietiją. Ne vienas jaunuolis buvo prievarta įvilktas į vokiečių kareivio uniformą. Bet ir čia pogrindis kartojo: „Ne ir ne". Rezistencija irgi aštrėjo.

Kruvinas finalas

1944 m. vasario mėnesį lietuviai susilaukė staigmenos: naciai, keisdami taktiką, leido steigti Lietuvių rinktinę, o apskrityse — lietuvių komendantūras. Karių skaičius apribojamas aštuoniolika tūkstančių. Jie buvo suorganizuoti į penkiolika batalionų generolo Plechavičiaus vadovybėje. Dideliam nacių nustebimui, į lietuvių karių eiles pasisiūlė per 30,000 savanorių. Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla su pusantro tūkstančio kariūnų.

Nacių valdžia betgi atnaujino spaudimą: Von Renteln reikalavo mobilizacijos: šaukti 18-45 metų amžiaus vyrus, o 30,000 sumobilizuoti į vokiečių karo aviaciją. Pogrindis šį nacių reikalavimą interpretavo, kaip lietuvių vertimą kovoti ne prieš bolševikus, o prieš Vakarų sąjungininkus. Ir šį kartą Lietuvos pogrindis pasakė savo griežta ,,nein". Norėta visais įmanomais būdais išsaugoti jaunimą tautos ir valstybės laisvės kovai prieš bolševikus, nes Rytų frontas pradėjo nebesulaikomai stumtis į Vakarus.

Lietuviai liko atsparūs ir nepalaužiami. Pulkininkas Šova bematant išformavo kariūnus akademijoje. 1944 gegužės 15 nacių tanketės puolė lietuvių kareivines. Generolas Plechavičius buvo iškviestas į SS štabą, nuginkluotas ir suimtas. Visa Štabo sudėtis atsidūrė Stutthofo kacete. Vilniaus krašte, nuginkluojant batalioną, sušaudyta 13 lietuvių karių, o gegužės mėn. 15 d. Paneriuose — 17 karių. Pusketvirto tūkstančio generolo Plechavičiaus rinktinės karių pateko į nacių rankas, o kiti išsislapstė. Gestapo ir SS kontroliuojamas „zivilverwaltungas" aklai tebeklausė Hitlerio komandos — iki galutinio pralaimėjimo. Toks idiotiškas buvo nacių okupacijos finalas Lietuvoje.

1944 liepos 12 sovietai antrukart užėmė Vilnių. Liepos 31 d. bolševikai pasiekė Vilkaviškį, rugsėjo 22 — Taliną, o spalio 13 — Rygą. Baltijos valstybės antrukart atsidūrė dar siaubingesnėje bolševikų okupacijoje. Tauta vėl karžygiškai kovojo, prarasdama trisdešimt tūkstančių geriausių tautos sūnų. Pasyvi rezistencija betgi nesiliovė. Okupacijos rūkui nuslinkus, lietuvių tauta vėl parodė pasauliui savo ryžtingą valią, kurios negalėjo galutinai palaužti kuone penkiasdešimt siaubių okupacijos ir teroro metų: 1990 metų kovo mėnesio 11 dieną Lietuva dar kartą pasauliui, atkartojo savo nusistatymą gyventi laisvai ir nepriklausomai.

Užsklanda

Prieš 35 metus buvau nuvykus į nacių kacetą Flossenburge, keli kilometrai nuo Čekoslovakijos sienos. Ten buvo prisiminti ir pagerbti lietuviai kankiniai. Mane apstulbino lietuvių aukų skaičius — 2460! Po mišių koplyčioje, pavadintoje „Kristus karceryje”, kur ant sienų kybojo aštuoniolikos kraštų skydai su valstybių herbais, vėliavomis ir įrašytu žuvusių kankinių skaičiumi, mačiau ir lietuviškąjį vitražą: viršuje — Aušros Vartų Dievo Motina, žemai — Vytis.

Minėjimas vyko prie lietuviško paminklo šalia bendrojo kapo. Buvo įrašas: Tėvynės garbę gindami, įrašėm mirtimi žmonijai laisvės testamentą. 2460 lietuvių kankinių. Vokietijoje ir Švedijoje esančių kacetininkų vardu kalbėjo inž. Pilypas Narutis, vienas Lietuvos 1941 m. sukilimo vadų. Štai trumpa jo kalbos ištrauka:

„Vainiko padėjimu pagerbiame visus kovoje už laisvę žuvusius partizanus, laisvės kovotojus, žaliūkus... Mes, iš nacių kacetų išėję lietuviai, nebegalime grįžti į savo kraštą Lietuvą, į namus. Nacionalsocialistų viešpatavimui žlugus, bolševikinės ordos iš Rytų užplūdo

 

Prie Lietums AT rūmų. Nuotr. A. Ambrozaitytės.

Lietuvą. Čia pat už Flossenburgo, už kelių kilometrų, prasideda geležinė uždanga, už kurios komunistinė diktatūra, patobulinusi nacių metodus, žudo mūsų brolius ir seseris Lietuvoje. Kaip lietuvis ūkininkas, žiūrėdamas į žydinti vasarojų su viltimi laukia jo derliaus, taip ir šiandien čia Flossenburge, prie paminklo kaceto aukoms, prie geležinės uždangos vainiką dėdami, su viltimi sakome: Kaip nacių vartai buvo atkelti, taip bus atkelta ir geležinė uždanga, ir bolševikų kacetų vartai atidaryti".

Pilypo Naručio žodžiai išsipildė. Išvirto geležinė uždanga. Lietuva vėl išsikovojo laisvę ir nepriklausomybę.

Nors daugelio kovotojų kūnai jau amžinai ilsisi tėvynės pakelėse, miškų tankmėse, gojuose, lankose ir net laukų pievose, kurias kasmet pavasaris žaliu, įvairiaspalvėm gėlėm išsiūtu kilimu dabina — ilsisi ten, kur gal nė ženklo nebėra likę, ilsisi sulediję Sibire, tačiau tikrasis tautos kilnumas nemiršta; žuvę karžygiai gyvena istorijoje ir tautosakoje, jų didis vardas pasilieka. Jų auka yra atpirkta mūsų pačių gyvybė ir laisvė. Jiems garbė ir šlovė per amžius!