AR VOX POPULI - VOX DEI?
Komentaras
Postkomunistinei Lietuvai bene labiausiai šiuo metu reikalinga prekė ar tik nebūtų tolerancija, leidžianti ramiai reaguoti į begalines konfliktines situacijas tiek aukščiausiose valdymo struktūrose, tiek kitoje lietuviškoje kasdienybėje. Tik visa bėda, kad pakanta, jeigu vartosime seną ir gražų lietuvišką žodį, dažnai esti painiojama su nekanta arba, jei naudotume madingą lietuviškoje realybėje žodį — siejama su opozicija. Sutikdamas artimą giminę Greyhound autobusų stotyje Čikagos centre, turėjau progą įsitikinti amerikietiška tolerancija. Gerklingas rusas, porai savaičių atvykus į Čikagą vieno North Western universiteto profesoriaus kvietimu, juodukui vairuotojui dėstė savo galvojimus gryniausiu maskvietišku akcentu, nesidrovėdamas net užduoti klausimus, kurlink jis turėjo eiti, norėdamas patekti į priemiesčio autobusą. Aišku, jis kalbėjo tik rusų kalba, kurią, jo manymu, neišvengiamai privalėjo išmanyti visi planetos sutvėrimai. Tačiau juodukas, su šypsena sutinkantis kiekvieną repliką ar pasažą, tik linkčiojo mandagiai, visai nesistengdamas duoti užuominų, jog ne visai suprantąs. Galėjo žavėti vairuotojo tolerancija, tuo tarpu slapta ruso panieka visam, kas nėra rusiška, galėjo kelti pažįstamą virpulį: panašias situacijas dauguma lietuvių ne sykį yra išgyvenę Rygoje, Odesoje, Maskvoje ar Vilniuje. Ir ne tik lietuviai-aibė tautų, suvarytų į ankštą narvą.
Tad šiuo metu, kai patys sau pravėrėme išėjimą į pasaulį labiausiai stokojame ne aistraus laisvės džiaugsmo, taip nuostabiai atrodančio ekranuose ar mitingų erdvėse (tai išorine laisvės išraiška), bet sukaupto vidinės laisvės balso, kuris nėra formuluojamas kokių nors socialinių aplinkybių ar asmeniškų pažiūrų. Tas balsas gali būti vadintinas vidine atsakomybe ar pareiga, turinčia savy dieviškumo atšvaitą. Kaip teigia mąstytojas J. Krishnamurti: „Mūsų gyvenimo būdas nurodo, jog esame brutalūs, agresyvūs ir iš anksto nusiteikę prievartai, esame suskaldę save į tautas, religines grupes, neapkenčiame vienas kito, gadiname vienas kito reikalus. Visa tai išsireiškia karais, akivaizdžia neapykanta ".
Jeigu grįžčiau prie lietuviškų realijų, išsyk norėtųsi prisiminti išmintingą, atsparią daugeliui neišmintingų situacijų, pavidalų ir nuomonių, pakančią Vytauto Landsbergio figūrą ir jaunatviškai agresyvų Arvydą Juozaitį, keistai vėl tikintį šviesa iš Rytų, — kurią turi atnešti buvę komunistai. Tikiu ir žinau, kad jiems reikia atleisti, jeigu jie nėra padarę akivaizdžių ir įrodomų nusikaltimų. Tačiau niekada negalima užmiršti. Juk iš tų, kas engė Lietuvą, kolaboravo su visais įmanomais jos skriaudėjais, mokėjo gražiai ir elegantiškai lankstytis prieš darbdavius, daugelis dabar nori vaidinti vėlgi Lietuvai atsidavusį sūnų. Kažkas yra pasakęs, jog didžiausios niekšybės daromos prisidengiant patriotizmo skraiste. Ar ne po tąja skraiste sėdi buvęs LKP Centro Komitetas: šepečiai, brazauskai, kuriems turėtų būti leista gauti deficitinio popieriaus rašyti išpažintiniems memuarams, ir, manau, tai būtų gera pamoka jaunimui, tas jų tikras ir nemeluotas gyvenimo aprašymas. Ir tikrai nežinau, ar vox populi — vox dei. Juk tie patys lietuviai (turiu galvoj ne asmenis), kurie užpuolė Prienuose A. Juozaitį, gražiausiai kilnodavo skrybėles prieš J. Baltušį, neskubiai žingsniuojantį Vilniaus gatvėmis ir renkantį praeivių pasveikinimus, pagarbius gestus, susižavėjimo atodūsius. Juk tuomet jo politinės pažiūros buvo daugiau negu aiškios. Būkim pakantūs, bet jokiu būdu nepraraskime atminties. Nes praradus gali sugrįžti bolševizmas. Atrodo, ,,Ateities forumas" Lietuvoje jau pamiršo, kaip atrodė proletariato diktatūra ir kitos atminties vertos detalės. Tegu jie stato oro pilis ar vilas Algirdui Brazauskui, tik bijau, kad šiuo atveju vox populi bus vox dei.
Julius Keleras
