LIETUVA dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje

FELIKSAS JUCEVIČIUS

Paskaita, skaityta 1991 m. vasarą Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje.

Kun. dr. Feliksas Jucevičius, šio straipsnio autorius, gimnaziją baigė Lietuvoje — Šilalėje, teologiją studijavo Eichstaetto Kunigų seminarijoje. Italijoje, Gregorianumo universitete gavo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau Prancūzijoje, Sorbonos universitete studijavo sociologiją ir filosofiją. Išvykęs į Kanadą, Montrealio McGill un-te gavo filosofijos magistro laipsnį. Gyvena Kanadoje.

Nuotr. V. Maželio

I

Prieš paliesdamas dalykiškiau lietuviškojo gyvenimo klausimus daugiau ar mažiau aktualius šio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, norėčiau padaryti keletą istoriosofinių pastabų, turinčių ryšio su nūdiene istorine situacija apskritai. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tauta, pastebime, kad jos egzistenciją saisto individualybės principas ir universalybės principas, t.y. susiduriame su jos uždarumu savosios egzistencijos ribose ir su jos atvirumu už jos esančiam pasauliui. Šio amžiaus pabaigoje imperijos, valstybės ir tautos turi gyventi pasaulyje, kurį Arnold Toynbis pavadino globaline civilizacija, o Marshall McLuhanas davė jam „globalinio kaimo" vardą. Tačiau individualybės principas ir universalybės principas, kuriuos sieja sudėtingi tarpusavio ryšiai ir tarp kurių lyg dviejų poliu svyruoja kiekvienos tautos egzistencija, turi savo šaknis istorijoje, ir štai kodėl be jos pažinimo negali būti ir tautos egzistencijos suvokimo. Nenusakydamas pilnai istorinio pažinimo prigimties, priminsiu tik prabėgomis tai, kas yra paprastai implikuota tautos tikrovės istoriniame supratime.

Tauta yra labai sudėtinga būtybė, kurios negalime suvokti vien tik jos biologinių savybių bei geofizinių, ekonominių ar kitokių faktų išskaičiavimu. Iš tikrųjų, suprasti paskirą tautą reiškia suvokti tai, kas padaro ją unikumu, savita žmonių bendruomene. Bet kas yra tai? Nežinau, ar būtų tikslu tai pavadinti „tautos dvasia", nors šis terminas nuo vokiškojo romantizmo laikų įsipilietino pas mus. Taipogi dažnai kalbama apie „tautos sąmone" ir „tautos mentalitetą”. Kad šie išsireiškimai siejasi dalinai su tautos tikrove, galime prileisti, bet yra sunku tiksliau apibrėžti jų turinį. Tačiau nėra jokios abejonės, kad tautoms, kurios turi išvysčiusios savo individualybę, yra būdingos tam tikros tendencijos bei vidiniai polinkiai, ir kaip tik tai formuoja vienokiu ar kitokiu būdu jų narius. Beveik viskas priklauso nuo šių tendencijų bei polinkių. Tai yra iš tikrųjų tautos individualybės bei jos savitumo išraiška, jos savitaigos ir saviraiškos realijos.

Tačiau individualybės principas neišsemia ir neišsako pilnai tautos egzistencijos. Kiekviena individualinė tautinė forma yra glaudžiame ryšyje su universaliniu principu, globaliniu kontekstu, ypač mūsų amžiuje, kai visi esame jau priversti gyventi „globaliniame kaime". Beveik visos paskiros tautos gijos yra matomai ar nematomai įaustos į visos žmonijos audeklą. Taipgi reikia neignoruoti to, ką vokiečiai vadina Zeitgeist, t.y. gyvenamojo laikotarpio įsitikinimų, vertybių, vyraujančiųjų idėjų, gyvenimo stiliaus. Laiko dvasia turi ir paslapčių: be reiškinių, kurie lengvai pastebimi ir atkreipia visų dėmesį, veikia dar nematomos, iš gyvenimo gelmių trykštančios jėgos, kurių negalima nusakyti ar išreikšti konkrečiais terminais. Kad tai yra tiesa, patvirtina šio amžiaus pabaigos įvykiai. Kai kai kurie politikai, diplomatai ir įvairių sričių specialistai laukė komunizmo palaipsnio įsigalėjimo pasaulyje, jis subyrėjo staiga į skeveldras. Tai reiškia, kad be matomų jėgų operavo dar nematomos jėgos istorijoje. Kaip tik šiame ryšyje man prisimena moderniosios Graikijos poetas C.P. Cavafys, kuris vienoje savo poemoje įsivaizduoja antikinį miestą, laukiantį kiekvieną dieną barbarų užpuolimo. Bet barbarai pasuka kita kryptimi ir taip miestas išsigelbsti. Gyventojai yra nevisai tuo patenkinti — būtų buvę kas nors naujo ir įdomiau, jei miestas būtų buvęs užpultas. Taip daugelis mūsų amžiaus intelektualų liko apvilti, kai neišsipildė jų svajonės apie komunizmo pergalę.

...Šiuolaikinę Lietuvos problematiką reikia matyti ir spręsti globalinės situacijos kontekste bei nūdienių politinių tendencijų susikryžiavime.

Istorija nėra paskirų reiškinių ar faktų agregatas, tarp jų yra ryšys, nors ji kaip įvykių tėkmė negali būti suvokta kaip uždara filosofinė sistema. Istorija neturi Hegelio istorijos filosofijos vienovės, bet negalime jai paneigti to, ką Ranke vadino Zusammenhang. Reikia taip pat abejoti, kad yra amžiams užfiksuota žmogiškoji prigimtis, kaip tikėjo tuo šviesos epochos žmonės, bet neapsilenksime su tiesa, jei prileisime, kad žmonės elgiasi panašiai panašiose aplinkybėse, ir kad panašūs veiksmai susilaukia panašių atoveiksmių. Nors mūsų laikų istorikai nebetiki istorinių dėsnių buvimu, su kuriais fizikai susiduria gamtoje, bet retas kas iš jų abejoja istorinio vyksmo reguliarumu, kurį galima atpažinti laiko tėkmėje. Jau Heraklitui buvo aišku, kad viskas paklūsta tapsmui, viskas praeina ir nepasilieka niekas. Leopold von Ranke prileido die Regel dės Werdens, tapsmo taisykles, istorijoje. Iš tikrųjų, civilizacijos gimsta ir miršta ar bent radikaliai transformuojasi, tautos pasirodo ir dėl tam tikrų priežasčių dingsta visai istorinėje scenoje. Kartu reikia atkreipti dėmesį į vieną iš pačių didžiausių istorinių paslapčių: tautos egzistencija, kuri paklūsta savo ir bendram istorijos tapsmui, išlaiko savo individualybę ir iki tam tikro laipsnio savo savitumą. Aišku, ne visada istorija yra tolygus, reguliarus tapsmas — ji daro kartais šuolius, nes kitaip būtų sunku suprasti didžiųjų civilizacijų pasirodymą trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų, Periklio laikų Graikiją ir itališkąjį renesansą.

2

Kokios išvados seka iš šių istoriosofinių pastabų? Kad šiuolaikinę Lietuvos problematiką reikia matyti ir spręsti globalinės situacijos kontekste bei nūdienių politinių tendencijų susikryžiavime. Lietuvos egzistencija siejasi ne tik su Tarybų Sąjungos bei Rytų Europos, bet taip pat su Vakarų bei pasaulio gyvenimu apskritai. Be to, būtų klaida apsiriboti tik savuoju pasauliu, kai didžiosios pasaulio jėgos, nuo kurių gerokai priklauso mūsų likimas, mato mūsų problemas pasaulinės situacijos rėmuose. Tiesą sakant, mes esame priversti turėti prieš akis ne tik savąjį ,,kiemą", bet ir visą ,,globalinį kaimą". Šio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje suvokti savosios tautos egzistenciją pasauliniame kontekste yra kaip istorinės minties, taip ir politinės išminties diktatas.

,,Visi žemiškieji dalykai turi paklusti kaitoms, nepastovumui ir išnykimui", tai konstatavo jau romėnų rašytojas Apulejus, kurį citavo taip pat Augustinas De civitate Dei. Kad tai tiesa, byloja iškalbingai istorija: ji laidojo be jokių sentimentų ištisus pasaulius, galingiausias imperijas su žmonėmis ir miestais, dievais ir šventyklomis, bibliotekomis ir įstatymais. Žemė nusėta griuvėsiais, kurie liudija, kad buvo kadaise Šumeras ir Egiptas, Babilonija, Graikija ir Romos imperija. Neatrodo, kad tai pasikeitė XX amžiuje: po Pirmojo pasaulinio karo dingo Austrijos-Vengrijos, Otomanų ir caristinės Rusijos imperijos. Po Antrojo pasaulinio karo liko Anglija, Prancūzija ir Vokietija, bet neliko Anglų imperijos, Prancūzų imperijos ir Trečiojo Reicho. Amžiui baigiantis pradėjo braškėti Sovietų imperija, ir tai liečia tiesiogiai Lietuvą ir mus visus. Niekas nepramatė tų didžiųjų pasikeitimų, niekas iš lietuvių nesvajojo, kad Lietuva atsidurs šio amžiaus gale pasaulio dėmesio centre, ir retas kas iš mūsų gal nutuokia, kad šio amžiaus paskutinysis dešimtmetis yra gal pats svarbiausias ir lemtingiausias visoje Lietuvos istorijoje.

Kad šie nelaukti įvykiai pastato mūsų protui nelauktus reikalavimus, tai turi būti mums aišku. Iš tikrųjų, suprasti šį lemtingąjį laikotarpį bei orientuotis nūdieniame pasaulyje yra mūsų uždavinys.

Suprasti šį laikotarpį reiškia žinoti, kad Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji sako mums, kas yra mūsų pagrindinis tikslas. Už jį mūsų tauta pasisakė entuziastingai. Dabar tik reikia šią tautos valią pagrįsti išmintinga veikla. Romėnai sakydavo, kad dievai neduoda nieko veltui mirtingiesiems. Kai po Kovo 11-osios sekėme stebėtinai mums palankią pasaulinę spaudą, tai lengvai pastebėjome, kad gyvename labai sudėtingame pasaulyje ir turime reikalo su sofistikuotu politiniu galvojimu. Buvo ar bent turėjo būti aišku, kad tokiose aplinkybėse dirbti tautinį bei politinį darbą esame reikalingi neeilinio talento ir sugebėjimo žmonių. Kad kraštas jų turi, tai galime spręsti iš to fakto, jog jie pastatė Lietuvą pasaulio dėmesio centran. Išeivijoje turime taip pat norinčių žmonių dirbti tą darbą: jie mums reikalingi, bet jų neužtenka. Šiandien mums reikia žmonių, kurie tikrai sugeba tai dirbti. Kai mūsų žmonės sėdasi prie stalo lošti politinėmis kortomis, jie turi pažinti gerai ir tas kortas, ir pačio politinio žaidimo taisykles. Jau praėjo tas laikas, kad galėjome pasitenkinti žmonėmis, mokančiais deklamuoti patriotinius trafaretus. Nei poetinės raudos, nei maldingi atodūsiai neateis mums į pagalbą, nes pasaulis, kuriame gyvename, ignoruoja sentimentus. Ašaromis nesujaudinsime žmonijos, nes žmonijos ašarų yra marios. Apskritai, verkšlenančius istorija palieka pakelyje.

...Turime suprasti, kad nėra tautinio orumo be etinio taurumo, ir tai reiškia, kad gyvenime reikia vadovautis etiniais principais.

Ką reiškia orientuotis dabarties pasaulyje? Tai suprasti, kad jis panėši į politinį labirintą, kad kaip visada, taip ir šiandien tautų ir valstybių tikrieji interesai užmaskuoti, kad ir plėšriausias vilkas sugeba vaidinti nekaltą avinėlį. Bet tikrai jau laikas nustoti gyventi tomis iliuzijomis, kuriomis gyvenome be pertraukos nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Kitų išskaičiavimai ir interesai sutinka retai su mūsų tiesioginiais tikslais. Tai nereiškia, jog mums nereikia kitų pagalbos, o tik turime būti atsargūs, kad netaptumėme kitų interesų aukomis. Užuot dėję viltis į kitus, pasitikėkime labiau savimi. Bendrai paėmus, mūsų tautos potencialas yra didesnis, negu buvo iki šiol mūsų ambicijos, todėl yra laikas mums turėti daugiau ambicijų, jei norime pilnai išnaudoti savo potencialą.

Nemažiau aktualūs turi būti mums etiniai imperatyvai. Ar istorija kartojasi ar ne, tai akademinis klausimas, bet kad ji yra magistru vitae, gyvenimo mokytoja, tai sako amžių nuglūdinta žmonijos išmintis. O ką istorija moko? Kad dorybės užtikrina tautoms gerovę, garbę ir ateitį, o nedorybės gramzdina jas skurdan ir pasmerkia išnykimui. Šią tiesą byloja tautų likimas, ir jei yra toks dalykas, kaip istorijos dėsnis, tai ši tiesa yra tas dėsnis, ir norint orientuotis nūdieniame pasaulyje, reikia suprasti šią tiesą. Kaip visais laikais, taip ir šiuo metu yra daug svarbiau ne tai, ką tauta turi, bet tai, kas ji yra. Tai suprato Periklio laikų graikas, tai suprato romėnų Ciceronas ir Seneka, tai turi suprasti šiandien ir lietuvis. Aišku, yra atvejų, kai turtas susituokia su taurumu, — tai laimingas supuolimas. Jei prabanga pražudo tautas, tai kartu turime žinoti, kad be turto nėra jokios civilizacijos. Bet vis dėlto kiekviena tauta, tad ir jos vadai, stovi visada prieš alternatyvą, kurią reprezentuoja Aristotelis ir Makiavelis.

Pagal Aristotelį, teisingumas yra valstybės pagrindas, ir teisingumas, gėris, grožis ir tiesa turi būti žmogiškojo gyvenimo idealas. Makiavelis mano kitaip: jei princas turi rinktis tarp dosnumo ir godumo, žiaurumo ir gerumo, ištikimybės ir išdavimo, tai jis turi pasirinkti godumą, žiaurumą ir išdavystę, nors ir reikia tai pridengti gerumo, nekaltumo bei religingumo skraiste. Ar taurus žmogus gali rinktis Makiavelį? Kiekvienu atveju, kaip kas besuprastų istoriją, ir kaip nežinia bealsuotų pasaulis, kuriame gyvename, lietuvių tauta turi suprasti, kad nėra tautinio orumo be etinio taurumo, ir tai reiškia, kad gyvenime reikia vadovautis etiniais principais. Visada ji turi pasisakyti už tvarką ir kūrybą, o ne griovimą ir chaosą. Žinojimas turi jai būti vertingesnis už ignoranciją, žmoniškumas už ideologiją, tolerancija už dogmatizmą. Nežiūrint milžiniškų mokslo laimėjimų beveik visose srityse, lietuvių tauta turi mokytis iš istorijos, kuri sako, kad gyvenimo pagrindas yra etiniai principai ir kad jo idealas yra teisingumas, gėris, grožis ir tiesa.

Baigdamas norėčiau dar atkreipti dėmesį į tolimą istorinį faktą, gal, iš paviršiaus žiūrint, visai nereikšmingą. Nuo 1842 metų iki 1844 metų, Adomas Mickevičius buvo pakviestas į College de France duoti ciklą paskaitų. 1843 m. kovo 21 d. jis kalbėjo apie lietuvių mitologiją ir istoriją, ir šią paskaitą baigė šiais žodžiais: Ce peuple est un de ceux qui reste dans l'attente, t.y. ši tauta yra viena iš tų, kuri dar laukia. Manau, kad dvidešimtojo amžiaus paskutinysis dešimtmetis turi būti to laukimo galutinė pabaiga.