DAR KARTĄ: ATIDUOK KĄ PRIVALAI
PRADEDAME naują laikotarpį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Iki šiol dar negirdėtu būdu — ,,dainuojančia revoliucija" Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Antrasis pasaulinis karas seniai pasibaigė, taikos konferencija dar neįvyko, du likę gladiatoriai demonstravo muskulus, grėsė nauji konfliktai. Tokiame chaose maža ir pavergta Lietuva buvo pašaukta parodyti pasauliui vertybes, kurios yra stipresnės už bombas, nužmoginimą ir plieną. Tos vertybės ir buvo begalinis laisvės troškimas ir jos siekimas kantrybe ir kultūros bei tiesos žodžiu, o tuo pačiu metu civilizuotai pakenčiant smūgius, terorą ir užpuolimus. Toks lietuvių metodas pasaulio buvo pastebėtas, juo užsikrėtė ir kaimynai rusai ir rezultate vienas iš gladiatorių pargriuvo. Taikingas ir su daina kovojęs lietuvis, atsistojęs prieš masinį geležinį tanką lieka ne legenda, bet gyvu pavyzdžiu kovoje už laisvę.
Paskutinioji kovojančios Lietuvos karta rezistencijos paskatą ir metodus, kovoje prieš okupanto prievartą, paveldėjo iš 1941 metų tautos sukilimo. Sukiliminė Laikinoji vyriausybė savo veiklos pavyzdžiu paliko rezistencijai gaires, nors ir suspendavo savo veiklą. Vėliau, pradėjus tautą masiškai naikinti ir terorizuoti, rezistentams kito neliko, kaip desperatiškai priešintis ginklu. Tik tokiu būdu Lietuvą apsaugojo nuo svetimųjų kolonizacijos ir todėl šiandien Lietuvos teritorijoj dar priskaitome 80% lietuvių. Latvių pasipriešinimas vyko žymiai mažesnėje skalėje. Rezistencija tapo lietuvio gyvenimo dalimi net iki tokio laipsnio, kad kančios ir mirties auka savyje pašalino okupanto teroro baimę ir, iškilus pavojui, masės stojo prieš tankus su daina ir uždegta vilties ir tiesos žvakute. Ne kas kitas, bet tik pati tauta išvedė save į Nepriklausomybės paskelbimą.
Negalima paneigti ir išeivijos rolę. Išeivija palaikė Lietuvos bylą gyvą, visais galimais būdais skelbė pasauliui rezistentų heroizmą, tęsė lietuvių kultūros puoselėjimą. Tai buvo reikšmingas papildymas kovos už laisvę, kuri pagrindinai vyko Lietuvoje be kitų pagalbos.
Pergyvename momentą, kada išeivijos organizacijoms reikia apsispręsti, ką toliau daryti. Tas pats klausimas kyla ir Lietuvoje: kaip traktuoti išeiviją. Diskusijos tais klausimais dar ilgai tęsis. Tačiau jau dabar išvada aiški: atiduok, ką privalai. Daugelis esame prisiekę Lietuvai, jai dirbti. Organizuojant fondus esame skelbę, kad viskas bus atiduota Lietuvai, kai ji taps laisva. Negalime apgaudinėti aukotojų ir darbininkų, įdėjusių nesuskaitomas darbo valandas ir rūpestį auginant fondus ir stiprinant organizacijas. Pažadai turi būti įvykdyti tuojau, nes lėšos ir specialistų darbas yra labiausiai Lietuvoje reikalingi dabar. Šiandien į atsikūrimą investuotas doleris ar specialistų atlikti darbai duos greitai augančius rezultatus Lietuvoje. Po 3-5 metų Lietuva bus atsigavus ir jau galės pasiūlyti pagalbą išeivijai, kaip ji darė pirmykštės nepriklausomybės metais.
Organizacijos, kurių pirminis tikslas buvo rūpintis Lietuvos laisvinimu, netenka prasmės savo egzistencijai, nes Lietuva jau turi pilną nepriklausomybę, kuri yra taip plačiai pripažinta. Reiktų per daug nesibaiminti dėl dar Lietuvoje tebesančios sovietų kariuomenės, bet tik siekti jos išvedimo. Karas pasibaigė jau prieš35 metus, tačiau Vokietijoje dar tebėra svetimos kariuomenės, kurios netrukdo būti laisviems ir vaidinti žymią rolę Europos tautų šeimoje. Veiklos sustabdymo išvados pritaikomos ir Lietuvių Fronto bičiuliams, ši organizacija gimė okupacijų metu Laikinąjai vyriausybei suspendavus veiklą, aktyviai reiškėsi okupuotoje Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje, konkrečiais darbais žadino išeiviją iš apsnūdimo ir palaikė tamprų ryšį su rezistencija Tėvynėje. LFB siūlo savo bičiuliams ir jų draugams Lietuvoje,,Pilnutinės demokratijos" programą, kurios kai kurie principai galėtų būti pritaikomi Lietuvoje, kai vyksta diskusijos dėl konstitucijos. Ne LFB, bet Lietuvoje esantieji turės paruošti dirvą, į kurią įsijungs išeivijos LF bičiuliai, kurie nuspręs sugrįžti. LFB garbingai atliko savo misiją. Lietuvių Bendruomenė, aišku, privalės tęsti savo veiklą, atsisakiusi savo politinės veiklos dalies. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma respublika jau prieš pusantrų metų. Išeivijos organizacijos budėjo, kol tai jaunai respublikai pavojai praeis. Šiandien yra aukščiausias laikas į Lietuvą žvelgti, kaip atgavusią pilną nepriklausomybę su efektingai funkcijonuojančia vyriausybe. Lietuvai irgi laikas pažiūrėti į savo išeiviją, kaip į organišką tautos dalį, kuri daugumoje ne savanoriškai, bet jėga per išvežimus ir kalėjimus pakliuvo į užsienį. Reiktų, kad tarpusavio susipratimas atsispindėtų ir naujų įstatymų priėmime. Tegu audros išblaškyti vėl visi susirenka ir kartu kuria laimingą ateitį. ka
